Стефани Майер - Užtemimas

Aš suvirpėjau. Buvau pripratus prie Džeikobo ir jo žeminančių pastabų – kraugerys, siurbėlė, parazitas... Kažkodėl tai skambėjo šiukščiau Edvardo aksominiame balse.

- Nežinau kaip tai įvardinti tinkamai, - pasakė Edvardas, ir jo tonas buvo atšiaurus, - Tai skambėjo žiauriai aš manau. Bet aš jau buvau pakankamai arti tavęs netekimo praeityje. Ir aš

žinau, ką reiškia apie tai galvoti. Aš netoleruosiu nieko pavojingo.

- Dėl šito tu turi manimi pasitikėti. Man viskas bus gerai.

Jo veidas vėl tapo skausmingas. – Prašau, Bela. – jis sušnibždėjo.

Žiūrėjau į jo staigiai užsidegusias auksines akis. – Prašai ko?

- Prašau dėl manęs. Prašau dėti kuo daugiau pastangų būti saugiai. Aš darysiu ką galiu, bet priimsiu ir truputį pagalbos.

- Aš pasistengsiu. – sumurmėjau.

- Ar tu bent kiek suvoki kokia svarbi man esi? Ar bent turi kiek nors supratimo kaip aš tave myliu? – Jis apsikabino mane dar tvirčiau prie savo kietos krūtinės, mano galvą pakišo po savo smakru.

Prispaudžiau savo lūpas prie jo sniego šaltumo kaklo. – Aš žinau kaip aš tave myliu. – atsakiau.

- Tu lygini vieną mažą medelį su ištisu mišku.

Aš pavarčiau savo akis, bet jis to negalėjo matyti. – Neįmanoma.

Jis pabučiavo mano kaktą ir atsiduso.

- Jokių vilkolakių.

- Aš nesutinku su tuo. Aš turiu pamatyti Džeikobą.

- Tada aš tave sustabdysiu.

Jo balsas skambėjo absoliučiai užtikrintai, kad tai nebus problema.

Aš buvau tikra, kad jis teisus.

- Mes dar pažiūrėsim. – aš vis nepasidaviau. – Jis vis dar mano draugas.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Dabar jutau Džeikobo žinutę kišenėje taip, lyg ji svertų dešimt svarų. Galėjau girdėti žodžius jo balse, ir jis atrodė taip, lyg nesutiktų su Edvardu – su kažkuo, kas niekada neatsitiks tikrovėje.

Nieko nepakeisi. Atleisk

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

2. IŠSISUKINĖJIMAS

AŠ PASIJUTAU KEISTAI ŽVALIAI, KAI ĖJAU IŠ ISPANŲ link valgyklos, ir tai nebuvo todėl, kad ėjau susikibus rankomis su pačiu nuostabiausiu asmeniu planetoje, nors tai buvo neabejotinai dalis ir to.

Gal tai buvo todėl, kad mano bausmė buvo atšaukta ir aš buvau laisva moteris vėl.

O gal nieko nebuvo su manimi atsitikę ypatingo. Gal tai buvo laisvės atmosfera, kuri buvo apgaubusi ištisą teritoriją. Mokslo metai jau baigėsi ir vyresnėm klasėm ypač, jautėsi jaudulys ore.

Laisvė buvo taip arti, ji buvo apčiuopiama, paragaujama. To ženklai buvo visur. Plakatai užpildę visą valgyklą, ir šiukšlių dėžės, apgaubtos spalvingais sijonais nuo pasklidusių lapelių, priminimai pirkti klasės albumus, klasės žiedus, ir skelbimai; paskutiniai dienai užsisakyti mantijas, kepures ir kutus, neoninės šviesos skelbė apie - jaunesnių rengiamą; grėsmingą, rausvai spindintį skelbimą šių metų šokiams. Didieji šokiai buvo šitą savaitgalį, bet aš išgavau iš

Edvardo šarvuotą pažadą, kad aš nebūsiu priversta to daryti vėl. Be to, aš jau turėjau šitos žmogiškos patirties.

Ne, tai bus mano asmeninė laisvė, kuri nušvietė mane šiandien. Mokyklos baigimas neteikė man tiek džiaugsmo kaip kitiems mokiniams. Aš nerviškai jausdavau pykinimą, kada apie tai galvodavau. Aš stengiausi apie tai negalvoti.

Bet buvo sunku pabėgti nuo visur pasklidusios temos apie baigimą.

- Ar jau išsiuntei savo kvietimus? – paklausė Andžela, kai mes su Edvardu atsisėdome prie stalo.

Ji savo šviesiai rudus plaukus buvo susirišusi kaip visada į arklio uodegą, ir matėsi šiek tiek pašėlusio žvilgsnio jos akyse.

Alisa ir Benas jau irgi buvo atėję taip pat, atsisėdę Andželai iš šonų. Benas buvo įnikęs į komiksų

knygelę, jo akiniai slydo žemyn jo siaura nosimi. Alisa atidžiai nužiūrinėjo mano nuobodžius džinsus ir mano marškinėlius, tokiu žvilgsniu, kad pasijutau nepatogiai. Turbūt planavo kitą makiažą. Aš atsidusau. Mano abejingas nusistatymas mados atžvilgiu, jai buvo nuolatinis dyglys.

Jei jai leisčiau, tai ji rengtų mane kiekvieną dieną – turbūt kelis kartus per dieną – lyg kokią per didelio dydžio trimatę popierinę lėlę.

- Ne. – aš atsakiau Andželai. – Iš tikrųjų nėra jokio reikalo. Renė žino, kad baigiu mokyklą. O kas daugiau?

- O kaip tu, Alisa?

Alisa nusišypsojo. – Viskas padaryta.

- Tai tau gerai. – Atsiduso Andžela. – Mano mama turi tūkstantį pusbrolių ir pusseserių, ir ji tikisi, kad aš visiems parašysiu. Man nukris riešas. Aš negaliu to daugiau atidėlioti, ir jau dabar bijau.

- Aš tau padėsiu. – aš pasisiūliau. – Jei tu neturi nieko prieš mano baisingą rašyseną.

Čarliui tai patiktų. Akies šonu pamačiau Edvardo šypseną. Jam tai turėtų irgi patikti – teikianti daug pasitenkinimo Čarlio sąlyga man, neįskaitant vilkolakių.

- Andžela pažiūrėjo pajutusį palengvėjimą. – O, kaip miela. Aš ateisiu pas tave kada tu nori.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Iš tikrųjų, tai verčiau aš pas tave ateisiu – jei tu nieko prieš. Man bloga nuo manųjų. Čarlis vakar mane atrakino. – aš išsivėpiau, kai pranešiau geras naujienas.

- Tikrai? – švelnus susijaudinimas nušvito jos visada švelniai rudose akyse. – Aš maniau, tu sakei tai ilgam.

- Aš labiau nustebinta nei tu. Aš buvau tikra, kad galiausiai aš turėsiu baigti vidurinę, kol jis leis man būt laisvai.

- Na, tai puiku, Bela. Mes turime eiti kur nors tai atšvęsti.

- Tu net neįsivaizduoji kaip tai gerai skamba.

- Ką mes galėtume nuveikti? – Alisa susimąstė, jos veidas nušvito nuo galimybių. Alisos idėjos buvo dažniausiai man per daug grandiozinės, ir aš galėjau tai matyti jos akyse dabar tai - ...

- Kad ir ką tu sumąstei, Alisa, aš abejoju, kad esu tiek laisva.

- Laisva yra laisva, tiesa? – Ji atkakliai laikėsi.

- Aš esu tikra, kad aš vis dar turiu tam tikras sienas – Jungtinių Valstijų kontinentines pavyzdžiui.

Andžela ir Benas nusijuokė, bet Alisa atrodė rimtai nusivylusi.

- Tai ką darysime šiąnakt? – Ji vis nepasidavė.

- Nieko. Žiūrėk, leiskime praeiti kelioms dienoms, kad įsitikintume, kad jis nejuokavo. Be to, dabar šiokiadienis bet kokiu atveju.

- Tada atšvęsime šitą savaitgalį. – Alisos entuziazmo buvo neįmanoma nuslopinti.

- Žinoma, - Pasakiau, tikėdamasi ją nuraminti. Aš žinojau, kad nedarysiu nieko per daug nežinomo, būtų geriau viską daryti lėčiau dėl Čarlio. Aš nustebau, kai supratau, kad mano laisvės tema po akimirkos nebebuvo tokią keliantį pasitenkinimą. Kol jie diskutavo apie dalykus, kuriuos veiks Port Andžele, o gal Hokviame, aš pradėjau jausti susierzinimą.

Neužtruko ilgai, kol supratau iš kur kyla mano nerimas.

Nuo tada, kai aš miške už mano namų pasakiau sudie Džeikobui Blekui, aš buvau persekiojama nuolatinio ir nejaukaus protinio paveikslo kišimosi. Jis pykštelėdavo į mano mintis reguliariai kaip koks erzinantis žadintuvas užstatytas skambėti kas pusę valandos, užpildytas sugniuždyto iš

skausmo Džeikobo veido vaizdiniu. Tai buvo paskutinis jo prisiminimas, kokį atsiminiau.

Kai keliantis nerimą vaizdinys vėl smogė, aš žinojau tiksliai, kodėl aš esu nepatenkinta savo laisve – todėl, kad ji buvo nepilna.

Žinoma, aš buvau laisva eiti kur noriu – išskyrus La Pušą, pamatyti, ką noriu – išskyrus Džeikobą. Aš piktai pažiūrėjau į stalą.

- Alisa? Alisa?

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Andželos balsas truktelėjo mane iš mano susimąstymų. Ji mojavo ranka priešais sunerimusį, ryškų Alisos veidą į priekį ir atgal. Alisos išraiška buvo tai, ką aš supratau – išraiška, kuri siuntė