Стефани Майер - Užtemimas

- Nebeliko apie ką šnekėti.

Jis gužtelėjo pečiais.

- Gerai, pakalbėkime kita tema. – Aš pasakiau. Jau buvau bebaigianti užmiršti visus savo nerimus šią popietę – ar tai buvo jo tikslas? – Ką Alisa matė šiandien per pusryčius?

Mano akys buvo sukaustytos ant jo, kai aš kalbėjau, bandant įvertinti jo reakciją.

Jo išraiška buvo rami; buvo tik lengvas sustingimas jo topazinėse akyse. – Ji matė Džasperą kažkokioje keistoje vietoje, kažkur pietvakariuose, ji mano, arti jo ankstesnės... šeimos. Bet jis neturi jokio suprantamo tikslo grįžti atgal. – Jis atsiduso. – Tai verčia ją jaudintis.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Tai nebuvo nė kiek arti to, ko aš tikėjausi. Žinoma, galėjau jausti, kad Alisa stebi Džaspetro ateitį.

Jis buvo jos sielos draugas, jos tikroji kita pusė, nors jų draugystė ir nebuvo tokia akį rėžianti kaip Rozali ir Emeto. – Kodėl nepasakei man to ankščiau?

- Nemaniau, kad tu pastebėjai. – pasakė jis. – Be to, čia nėra kažkas labai svarbaus bet kokiu atveju.

Mano vaizduotė buvo per daug laki. Aš sugadinau normalią popietę, manydama, kad Edvardas išsisukinėja ir laiko paslaptis nuo manęs. Man reikėjo terapijos.

Nulipome žemyn pradėti dirbti su namų darbais, tik dėl atsargumo, jei Čarlis grįžtų per anksti.

Edvardas baigė per kelias minutes. Aš sunkiai dirbau su skaičiavimais, kol pastebėjau, kad laikas gaminti vakarienę Čarliui. Edvardas man padėjo, dažnai nutaisydamas miną dėl žalių

ingredientų – žmonių maistas buvo švelniai tariant šlykstus jam. Paruošiau troškinį iš senelės Svan receptų, nes buvau dar neprityrusi. Tai nebuvo mano mėgstamiausias, bet Čarliui tai patiks.

Čarlis atrodė esantis geresnės nuotaikos, kai grįžo namo. Jis netgi nerodė šiurkštumo Edvardui.

Edvardas atsiprašė nuo valgymo su mumis kaip paprastai. Vakarinių žinių garsas praslinko iš

kito kambario, bet aš abejojau ar jis jas tikrai žiūri.

Po nenoromis įveiktos trečios porcijos, Čarlis užmetė savo koją ant kitos kėdės ir susidėjo rankas ant išsipūtusio pilvo su pasitenkinimu.

- Tai buvo puiku, Bele.

- Džiaugiuosi, kad tau patiko. Kaip darbe? – Jis valgė su tokiu susitelkimu, kad nebuvo jokios progos man jo pakalbinti.

- Lėtokai. Na, iš tiesų mirtinai lėtai. Markas ir aš žaidėme kortomis gerą dalį popietės. – Pasakė

išsiviepdamas. – aš laimėjau, devyniolika prieš septynis. Dar kalbėjau su Biliu šiek tiek.

Stengiaus išlaikyti savo išraišką vienodą. – Ir kaip jis?

- Gerai, gerai. Sąnariai sukelia jam šiokių tokių problemų.

- Oi. Tai blogai.

- Jo. Jis kvietė mus aplankyti jį šitą savaitgalį. Jis nori pasikviesti Klyrvaterius ir Ulėjus taip pat.

- Ką? – buvo mano genialiausias atsakymas. Bet ką aš galėčiau pasakyti?Aš žinojau, kad man neleidžiama į vilkolakių vakarėlį, net su tėviška priežiūra. Aš nustebčiau, jei Edvardas turėtų

kokių problemų dėl Čarlio apsilankymo La Puše. Ar jis mano, kad kol Čarlis daugiausia laiko praleidžia su Biliu – kuris yra tiesiog žmogus – Čarliui negresia joks pavojus?

Aš atsistojau, surinkau visas lėkštes nežiūrėdama į Čarlį. Aš suverčiau jas į kriauklę ir atsukau vandenį. Edvardas pasirodė tyliai ir pačiupo pašluostę.

Čarlis atsistojo ir užleido vietą, nors aš įsivaizduoju, kad jis vėl grįš prie temos, kai būsim vieni.

Jis atsistojo ant savo kojų ir nuėjo prie TV. Kaip ir kiekvieną kitą vakarą.

- Čarli. – Edvardas pasakė šnekamuoju tonu.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Čarlis sustojo vidury virtuvės. – Taip?

- Ar Bela tau kada pasakojo, kad mano tėvai jai padovanojo lėktuvo bilietus jai per praeitą gimtadienį, kad ji galėtų aplankyti Renę?

Aš numečiau lėkštę, kurią šluoščiau. Aš pažiūrėjau į bufetą ir triukšmingai kaukštelėjau į grindis.

Tai nepadėjo, bet visi trys buvome aptaškyti muiluotu vandeniu. Atrodo, Čarlis to nė

nepastebėjo.

- Bela? – Jis paklausė abstulbintu balsu.

Laikiau akis ant lėkštės, kol atsigavau. – Taip, jie padovanojo.

Čarlis garsiai nurijo, tada jo akys susiaurėjo ir jis vėl pažiūrėjo į Edvardą. – Ne, ji niekada neužsiminė.

- Hmmmm. – Edvardas sumurmėjo.

- Ar yra kokia priežastis kodėl tu priminei tai?- Paklausė Čarlis sunkiu balsu.

Edvardas patraukė pečiais. – Jie baigia galioti. Manau, tai įžeistų Esmės jausmus, jei ji nepasinaudotų jos dovana. Net jei ji nieko nesakytų.

Aš žiūrėjau į Edvardą su nepasitikėjimu.

Čarlis svarstė minutę. – Manau tai gera mintis tau pasimatyti su Rene, Bela. Jai tai patiktų.

Stebiuosi, kodėl man nieko neminėjai apie tai.

- Užmiršau. – Aš pripažinau.

Jis suraukė antakius. – Tu užmiršai, kad kažkas tau davė lėktuvų bilietus?

- Mmmm. – Aš numurmėjau neaiškiai ir atsisukau atgal į kriauklę.

- Pastebėjau, kad pasakei, kad jie baigia galioti, Edvardai. – Tęsė jis toliau. - Kiek bilietų

padovanojo jai tavo tėvai?

- Tik vieną jai... ir vieną man.

Lėkštė, kurią aš išmečiau šįkart, nukrito į kriauklę, taigi sukėlė mažiau tirukšmo. Aš lengvai galėjau girdėti susierzinimą mano tėčiui iškvėpiant. Kraujas tekėjo mano veidu užpildydamas jį

pykčiu ir nusivylimu. Kodėl Edvardas šitai daro? Žiūrėjau į burbulus kriauklėje, panikavau.

- Tai net negali būti jokių klausimų. – Čarlis buvo įniršęs nuo įsiučio, žodžius išrėkė.

- Kodėl? – Paklausė Edvardas, su nekaltu nustebinu jo balse. – Juk sakei, kad gera mntis Belai pamatyti mamą.

Čarlis nekreipė dėmesio į jį. – Tu niekur su juo nekeliausi, jaunoji panele.- jis rėkė. Aš atsisukau ir jis stuktelėjo pirštu į mane.

Pyktis pasklido po mane automatiškai, instinktyvi reakcija į jo riksmą.

- Aš ne vaikas, tėti. Ir jau nesu surakinta, atsimeni?

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- O taip, tu esi. Nuo dabar.

- Už ką?

- Nes aš taip pasakiau.

- Ar tau reikia priminti, kad esu legaliai suaugusi, Čarli?

- Čia yra mano namai – ir tu gyvensi pagal mano taisykles.

Mano žvilgsnis tapo ledinis. – Jei jau tu nori šitaip. Nori, kad išsikraustyčiau tuoj pat šįvakar? Ar duosi kelias dienas susipakuoti?

Čarlio veidas tapo ryškiai raudonas. Iškart pasijutau siaubingai, kad žaidžiu išsikraustymo korta.

Giliai įkvėpiau ir bandžiau kalbėti atsakingai. – Aš darysiu, ką noriu ir niekam nesiaiškinsiu. Bet aš nesitaiksysiu su tavo išankstiniais nusistatymais.

Jis burbtelėjo, bet nepasakė nieko konkretaus.

- Dabar, aš žinau, kad tu žinai, jog aš turiu visas teises aplankyti mamą savaitgalį. Tu negalėsi man nuoširdžiai prieštarauti, jei aš nuspręsiu susitikti su Alisa ar Andžela.

- Mergaitės. – Jis kriuktelėjo ir linktelėjo.

- Ar tavęs netrikdytų jei aš pasiimčiau Džeikobą?

Aš pasakiau tą vardą tik todėl, kad žinojau savo tėvo Džeikobui teikiamą pirmenybę, bet greitai užsinorėjau, kad to nebūčiau dariusi; Edvardo dantys susigniaužė su garsiu trakštelėjimu.

Mano tėvas grūmėsi su savimi prieš atsakydamas. – Taip. – Jis pasakė su neįtikinamu balsu. –

Tai mane trikdytų.

- Tu esi supuvęs melagis, tėti.

- Bela... -.

- Juk nėra taip, kad aš išsisukinėčiau, nes būčiau Vegaso pasirodymų mergina ar kažkas panašaus. Aš važiuoju aplankyti mamos. – aš priminiau jam. – Ji tik mano motiniškas autoritetas, kaip tu tėviškas.

Jis metė į mane naikinamą žvilgsnį.

- Ar tu kalbi kažką apie tavo mamos galimybę mane patikrinti?