Стефани Майер - Užtemimas

Ji mato dalykus kitaip nei kiti žmonės.

Nuovoki. Tai buvo labai geras mano mamos apibūdinimas – kai ji sutelkdavo dėmesį. Daugelį

laiko Renė buvo sumišusi savo pačios gyvenimu, kad nieko daugiau nepastebėdavo. Bet šį

savaitgalį ji bus sutelkusi į mane daug dėmesio.

Filas buvo užimtas – vidurinės mokyklos komanda, kurią jis treniravo buvo žaidynėse – ir Renės buvimas vienai su manini ir Edvardu pagalando jos susitelkimą. Kai baigėsi visi apsikabinimai ir klyksmai,

Renė pradėjo stebėti. Ir kai ji stebėjo, jos dideles akys iš pradžių buvo susidomėjusios, vėliau tapo susirūpinusios.

Šį rytą mes išsiruošėme į ilgą pasivaikščiojimą paplūdimiu. Ji norėjo man parodyti visą jos naujų

namų grožį, vis dar tikėdamasi, aš manau, kad saulė mane išvilios iš Forkso. Ji taip pat norėjo pasikalbėti su manimi viena, ir tai nebuvo sunkiai suorganizuojama. Edvardas buvo padirbęs popierių, kad praleistų visą dieną patalpoje.

Galvoje aš jau perbėginėjau pokalbį.

Renė ir aš lėtai ėjome per paplūdinį, stengdamos likti retuose palmių šešėliuose. Nors buvo rytas, karštis buvo troškinantis. Oras buvo toks sunkus ir drėgnas, kad įkvėpimas ir iškvėpimas priversdavo mano plaučius sunkiai dirbti.

- Bela? – mano mama paklausė, žiūrėdama į slystantį smėlį ir šviesias nepaprastas bangas, kai kalbėjo.

- Kas, mama?

Ji atsiduso, nežiūrėdama į mano žvilgsnį. – Aš nerimauju...

- Kas blogai? Paklausiau, sunerimusi. – Ką aš galėčiau padaryti?

- Tai ne dėl manęs. – Ji papurtė galvą. - Aš nerimauju dėl tavęs... ir Edvardo.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Renė pagaliau pažiūrėjo į mane, kai paminėjo jo vardą, jos veidas buvo atsiprašantis.

- O. – aš suvapenau, nukreipdama savo akis į bėgikus, prabėgusius pro mus, permerktus prakaito.

- Jūs du atrodote daug rimčiau nei aš maniau. – Ji tęsė toliau.

Aš suraukiau antakius, greitai permesdama pastarųjų dviejų dienus įvykius mano galvoje.

Edvardas ir aš, pagal ją, buvom aiškiai per daug sujaudinti. Klausiau savęs, ar Renė irgi atskaitytys paskaitą apie atsakomybę. Aš nesijaudinau dėl to, skirtingai nei su Čarliu. Visai nesigėdijau savo mamos. Be to, aš buvau vienintelė, kuri pamokslavau jai dieną iš dienos ištisus dešimt metų,

- Yra kažkas... keisto, apie judu kartu.- Ji sumurmėjo, jos kakta susiraukšlėjo tarp dvejų jos akių.

– Žvilgnis, kuriuo jis į tave žiūri – jis toks... saugantis. Lyg jis norėtų šokti kaip kulka prieš tave ir tave apginti ar kažkas panašaus.

Nusijuokiau, nors vis dar negalėjau į ją pažiūrėti. – Ar tai taip blogai?

- Ne. – ji suraukė antakius, kai grūmėsi su žodžiais. – Tai tiesiog skirtinga. Jis labai įsitempęs dėl tavęs... ir labai atsargus. Aš jaučiu, kad aš nesuprantu jūsų draugystės. Lyg yra kokia paslaptis, kurios aš nežinočiau...

- Manau, tu įsivaizduoji kai kuriuos dalykus, mama. – pasakiau greitai, bandydama išlaikyti savo balsą lengvą. Jutau plasnojimą savo skrandyje. Aš pamiršau kiek daug mano mama matė. Kažkas dėl jos paprasto žiūrėjimo į pasaulį, perkirpo visus susierzinimus, ir pervėrė kai kurių dalykų

tiesą. Tai niekada nebuvo bėda anksčiau. Iki dabar nebuvo paslapčių, kurias aš turėčiau nuo jos slėpti.

- Ir ne tik dėl jo. – ji suspaudė savo lūpas atsargiai. – Aš norėčiau, kad tu pamatytum kaip tu judi apie jį.

- Ką tu nori pasakyti?

- Kelias kuriuo tu judi – tu nukeipi save į jį, net apie jį negalvodama. Kai jis nors šiek tiek pajuda, tu priderini savo pozą tuo pačiu metu. Kaip magnetas... ar sunkio jėga. Tu kaip... palydovas, ar kažkas panašaus. Nesu nieko panašaus mačiusi.

Ji suspaudė savo lūpas ir pažiūrėjo žemyn.

- Nesakyk man. – pasakiau paerzindama, bandydama sutramdyti šypseną. – Tu vėl skaitai detektyvus, ar ne? Ar tai mokslinė fantastika šįkart?

Renė paraudo subtiliai rožiniai. – Na, tai arti tiesos.

- Randi ką nors gero?

- Na, kai kas buvo – bet tai nesvarbu. Kalbame apie tave dabar.

- Turėtum vėl grįžti prie romanų, mama. Juk žinai kaip tave tai jaudina.

Jos lūpų kampučiai pakilo. – Buvau kvailoka ar ne?

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Negalėjau atsakyti per pusę sekundės. Renę buvo taip lengva įtikinti susvyruoti. Kartais tai buvo geras dalykas, nes ne visos jos idėjos buvo praktiškos. Bet tai įskaudino mane, kaip greitai ji pasidavė mano sumenkinimui, ypač jį kartą, kai ji buvo mirtinai teisi.

Ji pasižiūrėjo į viršų, ir aš sutramdžiau savo išraišką.

- Ne kvailoka - tiesiog esi mama.

Ji nusijuokė ir pamojo link balto smėlio pereinančio į mėlyną vandenį.

- Ir viso to negana, kad tu sugrįžtum pas savo kvailoką mamą?

Aš nubraukiau tetrališkai per savo kaktą, ir tada apsimečiau gręždama savo plaukus.

- Tu priprastum prie drėgmės. – ji pažadėjo.

- Tu galėtum priprasti prie lietaus. – pasipriešinau.

Ji mane stumtelėjo alkūne žaismingai, vėliau susikibom rankomis eidamos link automobilio.

Nors ir jaudinosi dėl manęs, ji vistiek atrodė laiminga. Pasitenkinusi. Ji vis dar žiūrėjo į Filą įsimylėjusiomis akimis, ir tai guodė. Iš tiesų, jos gyvenimas buvo pilnas ir teikiantis pasitenkinimą. Tikriausiai ji manęs taip nebesiilgėjo, bent jau dabar...

Edvardo šalti pirštai perbraukė man per skruostą. Aš pakėliau galvą, pamirksėjau grįždama į

dabartį. Jis pasilenkė ir pabučiavo mano kaktą.

- Mes namuose, miegančioji gražuole. Laikas keltis.

Mes buvome sustoję priešais Čarlio namus. Prieangio šviesos buvo įjungtos, policijos automobilis buvo pastatytas ant įvažiavimo. Kai apžiūrėjau namą, pamačiau timptelėjamas svetainės užuolaidas, prasiskverbiant geltonai šviesai ant pievelės.

Aš atsidusau. Žinoma, Čarlis laukė greitai užpulti.

Edvardas turbūt galvojo tą patį. Jo veido išraiška tapo nelanksti ir jo akys sumažėjo, kai jis ėjo atidaryti man durelių.

- Kaip blogai? – paklausiau.

- Čarlis nesiruošia būti nepatenkintas. – Edvardas pažadėjo, jo balse nebuvo jokios siaubo užuominos. – Jis pasiilgo tavęs.

Mano akys susiaurėjo abejodamas. Jei taip tikrai buvo, tai kodėl Edvardas įsitempė lyg ruošdamasis kovai?

Mano krepšys buvo mažas, bet jis primygtinai reikalavo jį panešti iki namo. Čarlis atidarė mums duris.

- Sveika sugrįžus, vaike. – Sušuko Čarlis, lyg jis tikrai tą turėtų omenyje. – Kaip Džeksonvilis?

- Drėgnas. Ir pilnas blakių.

- Tai Renė nepopuliarino Floridos universiteto?

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Bandė. Bet aš geriau gersiu vandenį, nei jį iškvėpsiu.

Čarlis nenoromis mirktelėjo Edvardui. – Ar gerai praleidai laiką?

- Taip. – Edvardas atsakė ramiu balsu. – Renė labai svetinga.

- Tai... hm, gerai. Džaigiuosi, kad tau buvo smagu. – Čarlis nusisuko nuo Edvardo ir netikėtai mane apkabino.

- Įspūdinga. – sušnabždėjau jam į ausį.

Jis nusijuokė. – Aš tikrai tavęs pasiilgau, Bele. Aplinkinis maistas užkniso, kol tavęs nebuvo.

- Aš tuo pasirūpinsiu. – pasakiau, kai jis mane paleido.

- Gal galėtum pirma paskambinti Džeikobui? Jis neduoda ramybės man nuo šešių ryto kas penkias minutes.

Prižadėjau jam, kad paskambinsi dar nė neišsipakavus.

Aš nežiūrėjau į Edvardą, kad pajusti, jog jis vis per daug tylus, per daug kietas už manęs. Taigi, tai ir buvo jo įtampos priežastis.

- Džeikobas nori su manimi pasikalbėti?

- Dar blogiau, pasakyčiau. Jis nepasakė, ko jis norėjo - tik pasakė, kad tai svarbu.