Стефани Майер - Užtemimas

- Oi. Gerai, aš manau. Suplanavom su Andžela šiandien kai ką. Eisiu jai padėti su mokyklos baigimo kvietimais. Tik mes mergaitės.

- Tai smagu. O kaip dėl Džeiko?

Aš atsidusau. – Šitam dar nepasiruošiau, tėti.

- Vis bandyk, Bela. Aš žinau tu pasielgsti teisingai. Tu geras žmogus.

Kaip miela. Jei aš nesistengsiu dėl kai kurių dalykų susijusių su Džeikobu, būsiu blogas žmogus.

Tai buvo smūgis žemiau juostos.

- Žinoma, žinoma. – sutikau. Automatinis atsakymas beveik privertė mane nusišypsoti – tai buvo kažkas, ką perėmiau iš Džeikobo. Aš net tai pasakiau tuo pačiu paklūstančiu tonu, kurį jis visada vartodavo su savo tėvu.

Čarlis išsiviepė ir vėl įjungė garsą. Jis nukrito ant pagalvės, patenkintas savo vakaro darbu.

Galėčiau pasakyti, kad jis bus pakylėtas žaidimu kurį laiką.

- Labanakt, Bele.

- Pasimatysim ryte. – aš užbėgau laiptais.

Edvardas ilgai negrįžo, ir būtų negalėjęs grįžti, kol Čarlis nemiegojo – jis turbūt medžiojo ar kažką panašaus, kad pratemptų laiką – taigi, aš neskubėjau persirengti. Nebuvo nuotaikos būti vienai, bet tikrai nebuvo gera mintis nulipti žemyn dar aplankyti tėti, tik dėl atsargumo, kad jam dar neliko minčių apie sekso auklėjimą, kurių jis dar nepasakė; Aš sudrebėjau.

Taigi, ačiū Čarliui. Aš buvau įžeista ir susirūpinusi. Mano namų darbai buvo padaryti, ir aš

nejaučiau pakankamai malonumo skaityti ar klausyti muzikos. Aš apgalvojau apie naujienas dėl mano vizito Renei, bet tada supratau, kad Floridoje yra trimis valandomis vėliau, ir ji turbūt miega.

Galėčiau paskabinti Andželai, aš manau.

Bet staiga supratau, kad visai ne su Andžela aš noriu pasikalbėti. Kad man reikia pasikalbėti.

Spoksojau į juodą plokščią langą, įsikasdama sau į lūpą. Aš nežinau kaip ilgai aš prastovėjau sverdama už ir prieš – galvodama apie teisingumą dėl Džeikobo, pamatant mano artimiausią draugą vėl, būnant geru žmogumi, kitą vertus įsiutinant Edvardą. Gal dešimt minučių.

Pakankamai ilgai, kad nuspręsčiau, kad už yra labiau pagrįstas, nei prieš. Edvardas buvo susirūpinęs tik mano saugumu, ir aš žinojau, kad nėra reikalo čia dėl to nerimauti.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Telefonas nepadėtų; Džeikobas atmestų mano telefono skambučius, kol grįžtų Edvardas. Beje, man reikėjo jį pamatyti – pamatyti jį besišypsantį kaip ankščiau buvo. Man reikėjo išnaikinti tą siaubingą jo veido išraišką, iškreiptą ir susuktą skausmo, jei aš norėjau ramybės savo mintyse.

Turėjau turbūt valandą. Aš galėjau greitai nulėkti iki La Pušo ir grįžti, kol Edvardas grįžtų. Jau buvo pasibaigusi mano komendanto valanda, bet argi Čarliui tikrai rupėtų tai, jei Edvardas nėra kviečiamas. Yra vienas būdas sužinoti.

Pasičiupiau švarką, prakišau rankas į rankoves ir nubėgau laiptais žemyn.

Čarlis pakėlė akis nuo žaidimo ir akimirksniu tapo įtarus.

- Ar nepyktum, jei važiuočiau aplankyti Džeiko šįvakar? Ilgai neužtrukčiau.

Greitai kai pasakiau Džeiko vardą, Čarlio susirūpinusią išraišką pakeitė pasitenkinimas savimi.

Jis neatrodė nustebintas, kad jo paskaita pradėjo taip greit veikti. – Žinoma, vaike. Jokių

problemų. Užsibūk ilgai kaip tu tik nori.

- Ačiū tėti, - pasakiau, kai bėgau pro duris.

Kaip ir bet kuris bėglys, negalėjau sau padėti nežvilgčiojant vis sau per petį, kol pasiekiau savo pikapą, bet naktis buvo tokia tamsi, kad nebuvo jokio reikalo tai daryti. Jau jutau savo automobilio rankenėlę.

Mano akys pradėjo prisitaikyti, kai bandžiau įkišti raktelį į uždegimo spynelę. Pasukau jį sunkiai į kairę, bet vietoj to, kad variklis sumaurotų, jis tik trakštelėjo. Pabandžiau dar kelis kartus su tais pačiais rezultatais.

Ir tada mažas judesys mano periferiniame regėjime privertė mane pašokti.

- O siaube! – Aš aiktelėjau iš šoko, kai supratau, kad kabinoje esu ne viena.

Edvardas sėdėjo vis dar tyliai, silpna šviesi dėmelė tamsoje, judėjo tik jo rankos, jis suko mįslingą juodą daiktą rankose vis ratu ir ratu. Jis žiūrėjo į tą daiktą, kai prakalbėjo.

- Alisa skambino. – Jis sumurmėjo.

Alisa. Velnias! Aš užmiršau įvertinti ją savo planuose. Jis turbūt įspėjo ją mane stebėti.

- Ji susinervino, kai tavo ateitis staiga prieš penkias minutes dingo.

Mano akys, jau buvusios plačios nuo staigmenos, dar labiau išsiplėtė.

- Nes ji negali matyti vilkolakių, tu žinai. – jis paaiškino su tuo pačiu ramiu murmėjimu. – Aš tu tai užmiršai? Kai tu nusprendi sumaišyti savo likimą su jais, tu irgi dingsti. Tu negali numatyti tos dalies, kaip suprantu. Bet gal tu gali suprasti kodėl, tai verčia mane... sunerimti? Alisa matė

kaip tu dingai, ir ji nė nebūtų galėjusi pasakyti tu grįžai namo ar ne. Tavo ateitis pasimestų, kaip ir jų.

- Mes nežinome kodėl taip yra. Kažkokia natūrali gynyba su kuria jie gimė. – Jis kalbėjo taip, lyg kalbėtų sau dabar, vis žiūrėdamas į variklio ramybę, lyg tai būtų nuo jo priklausoma. – Bet tai neatrodo visiškai panašu, nes aš neturiu jokių bėdų skaitant jų mintis. Na bent jau Blekų.

Karlailo teorija yra tokia, kad tai yra dėl to, kad jų gyvenimas yra toks nustatytas jų keitimosi taisyklių. Tai labiau nevalinga reakcija nei sprendimas. Visiškai nenuspėjamas, ir viską Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

pakeičiantis aplink juos. Tą akimirką, kai jie transformuojasi iš vienos formos į kitą, jie net neegzistuoja. Ateitis negali jų išlaikyti.

Aš klausiausi jo apmąstymų akmeninėje tyloje.

- Aš sutaisysiu tavo mašiną iki mokyklos, tuo atveju, jei nuspręsi važiuoti pati. – jis užgarantavo mane po minutės.

Su suspaustom savo lūpom, aš ištraukiau raktelį ir stipriai iššokau iš kabinos.

- Uždaryk langą, jei nenori, kad šiąnakt pasilikčiau, aš suprasiu. – jis sušnibždėjo dar man prieš

užtenkiant duris.

Tripenau į namą, užtrenkdama namų duris taip pat.

- Kas blogai? – Čarlis paklausė nuo sofos.

- Furgonas nenori užsivesti. – suniurzgėjau.

- Nori, kad patikrinčiau?

- Ne. Pabandysiu ryte.

- Nori pasinaudoti mano automobiliu?

Net nenumačiau važiuoti policijos automobiliu. Čarlis žūtbutinai norėjo, kad nuvažiuočiau į La Pušą. Aš ir panašiai norėjau.

- Ne. Aš pavargus. – suniurnėjau. – Labanaktis.

Užlipau laiptais į viršų, ir nuėjau tiesiai prie lango. Užrėmiau metalinį rėmą – jis sudundėjo uždarant, ir stiklas suvirpėjo.

Žiūrėjau į virpantį juodą stiklą kurį laiką, kol jis dar virpėjo. Tada atsidusau ir atidariau langą plačiai kaip tik jis atsidaro.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

3. MOTYVAI

SAULĖ TAIP GILIAI DEGINO IŠ PO DEBESŲ, kad nebuvo jokios galimybės pasakyti ji kilo ar leidosi. Po ilgo skrydžio – pavyti saulę vakaruose, taip, kad ji atrodė nejudanti danguje – buvo ypatingai klaidinančiai; tai atrodė keistai kintančiai. Mane nustebino. Nustebau kai mišką ėmė

keisti pirmi pastatai, rodantys, kad mes arti namų.

- Buvai labai tyli. – Edvardas nustatė. – Ar lėktuvas privertė tave blogai jaustis?

- Ne, man viskas gerai.

- Ar tau liūdna, kad išvykai?

- Jaučiu daugiau palengvėjimą nei liūdnumą, manau.

Jis pakėlė vieną antakį į mane. Žinau, kad tai buvo nenaudinga, ir – taip pat kaip nekenčiau pripažinti tai – bereikalingai prašyti jo žiūrėti į kelią.

- Renė yra tokia per daug... įžvalgi negu Čarlis, kai kuriose srityse. Tai verčia mane nervintis.

Edvardas nusijuokė. – Tavo mamos labai įdomios mintys. Beveik vaikiškos, bet labai nuovokios.