Стефани Майер - Užtemimas

Čarlis krūptelėjo nuo numanomo grasinimo klausime.

- Tu geriau tikėkis, kad aš jai to nepasakysiu. – pasakiau.

- Tau geriau būtų, jei to nepadarytum. - jis įspėjo. – Bela, aš nesu laimingas dėl to.

- Nėra priežasties tau būti nelaimingu.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Jis pavartė savo akis, bet galėjau pasakyti, audra jau baigėsi.

Pasisukau į kriauklę, išimti lėkštes. – Taigi, mano namų darbai padaryti, tavo vakarienė

paruošta, indai sutvarkyti, ir aš nesu įkalinta. Aš išeinu. Grįšiu pusę vienuolikos.

- Kur tu eini? – Jo veidas jau buvęs beveik normalus, vėl truputį paraudonavo.

- Tiksliai nežinau. – prisipažinau. – Laikysiuos dešimties mylių spindulio plote. Gerai?

Jis suniurksėjo kažką, kas neskambėjo kaip pritarimas, ir pritrenktas išėjo iš virtuvės.

Suprantama, kai tik laimėjau kovą, pradėjau jausti kaltę.

- Mes išeiname? - Edvardas sumurmėjo, žemu, bet entuziastingu balsu.

Aš atsisukau pažiūrėti į jį kaltinamai. – Taip. Aš manau aš norėčiau su tavimi pasikalbėti vienu du.

Jis neatrodė nuogąstaujantis, koks aš galvojau jis turėtų būti.

Aš laukiau pradėti, kol jaučiausi saugi jo automobilyje.

- Kas tai buvo? – aš paklausiau.

- Aš žinau, kad tu norėjai pamatyti savo mamą, Bela – tu apie ją šnekėjai savo sapnuose. Iš

tikrųjų, kėlei nerimą.

- Kėliau?

Jis linktelėjo. – Bet aiškiai, tu buvai per baili tartis su Čarliu, taigi aš tarpininkavau tavo naudai.

- Tarpininkavai? Tu įmetei mane rykliams.

Jis pavartė akis. – Nemanau, kad buvai kažkokiame pavojuje.

- Sakiau tau, kad nenoriu kovoti su Čarliu.

- Niekas nesakė, kad tai turėjai daryti.

Aš pažiūrėjau piktai į jį. – Negaliu sau padėti, kai jis tampa toks mėgstantis įsakinėti – mano paaugliški instinktai mane nugalėjo.

Jis sukikeno. – Na, tai ne mano bėda.

Žiūrėjau į jį, spėliojau. Jis, atrodo, nepastebėjo. Jo veidas tapo ramus, kai įsižiūrėjo pro priekinį

stiklą.

- Ar tas staigus poreikis pamatyti Floridą susijęs su vakarėliu Bilio namuose?

Jo žandikaulis tapo lankstesnis. – Ne, nieko visiškai. Nėra jokio skirtumo ar tu būtum čia, ar kitame pasaulio krašte, tu vistiek ten neitum.

Tai buvo kaip su Čarliu neseniai – lyg būčiau mokomas, blogai besielgiantis vaikas. Aš

sučiaupiau tvirtai dantis, kad nepradėčiau rėkti. Nenorėjau kovoti su Edvardu taip pat.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Edvardas atsiduso, vėliau pradėjo kalbėti ramiai, aksominiu balsu vėl. – Tai ką nori veikti šįvakar. – jis paklausė.

- Ar galim važiuoti į tavo namus? Jau labai seniai nemačiau Esmės?

Edvardas nusišypsojo. – Jai tai patiks. Ypač, kai išgirs ką mes veiksime šitą savaitgalį.

Aš sudejevau nugalėta.

********

Mes ilgai neužtrukome, kaip ir pažadėjau. Visiškai nenustebau, kad šviesos dar degė, kai sustojom priešais namus – žinojau, kad Čarlis lauks dar ant manęs parėkti.

- Gal geriau tu neik į vidų. – pasakiau. – Tai tik viską pablogins.

- Jo mintys yra salyginai ramios. – Edvardas paerzino. Jo išraiška privertė mane pagalvoti, kad jei čia buvo koks juokelis, tai aš jį praleidau. Jo lūpų kampučiai trukčiojo, kovodami su šypsena.

- Pamatysiu tave vėliau. – Suniurnėjau niūriai.

Jis nusijuokė ir pabučiavo mano kaktą. – Grįšiu, kai Čarlis knarks.

Televizorius ėjo garsiai, kai aš įėjau į vidų. Aš trumpai apgalvojau ar pavyktų pro jį prasmukti.

- Ar gali ateiti čia, Bela? – Pašaukė Čarlis, nugramzdindamas planą.

Mano kojos tempėsi, kol žengiau reikiamus penkis žingsnius.

- Kas atsitiko, tėti?

- Ar gerai praleidai laiką? – Jis paklausė. Jis atrodė truputį sergantis. Ieškojau, pasislėpusios užuominos jo žodžiuose, prieš atsakydama.

- Taip. – atsakiau abejodama.

- Ką darei?

Aš patraukiau pečiais.- Pasimačiau su Alisa ir Džasperu. Alisa žaidė šachmatais su Edvardu. Po to aš žaidžiau su Džasperu.

Aš nusišypsojau. Žiūrėti Alisą ir Edvardą žaidžiant šachmatais buvo vienas smagiausių dalykų, kuriuos man yra tekę matyti. Jie sėdėjo beveik nejudėdami, žiūrėdami į lentą, kai Alisa galėdavo pamatyti jo padarytus būsimus ėjimus, o jis pamatyti sekantį ėjimą jos galvoje. Jie žaidė

daugumą žaidimo jų galvose; man atrodo jie pajudino po du pėstininkus, kai Alisa pakėlė savo karalių ir pasidavė. Tai užtruko daugiausiai tris minutes.

Čarlis paspaudė „Mute“ mygtuką – neįprastas veiksmas.

- Žiūrėk, yra kai kas, ką noriu pasakyti. – Jis suraukė antakius, atrodymamas besijaučiantis labai nepatogiai.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Aš atsisėdau, laukiau. Jis pažiūrėjo į mano žvilgsnį sekundę ir nuleido savo akis į grindis. Jis daugiau nieko nepasakė.

- Kas atsitiko, tėti?

Jis atsiduso. – Aš nesu labai geras tuose reikaluose. Nežinau kaip pradėti...

Laukiau vėl.

- Gerai, Bela. Štai koks dalykas. Jis atsistojo nuo sofos ir pradėjo vaikščiot pirmyn atgal kambario, žiūrėdamas visą laiką į savo kojas. – Atrodo, tarp tavęs ir Edvardo viskas rimta, ir yra keli dalykai, dėl kurių turėtum būti atsargi. Žinau, kad tu suaugus, bet vistiek esi jauna, Bela, ir yra labai daug dalykų, kuriuos turėtum žinoti, kai tu... na, kai tu esi fiziškai susijusi su...-

- Oooo, prašau. Prašau, ne. – Aš maldavau, pašokdama ant kojų. – Čarli, pasakyk, kad nekalbėsi su manimi apie seksą.

Jis žiūrėjo į grindis. – Aš tavo tėvas, Bela. Aš turiu atsakomybių. Atsimink, aš esu sutrikęs kaip ir tu.

- Aš nemanau, kad tai žmogaus jėgoms. Mama pralenkė tave veržlumu maždaug prieš dešimt metų. Tu išsisukai iš bėdos.

- Prieš dešimt metų tu neturėjai vaikino. – Jis sumurmėjo nenoriai. Aš galėčiau pasakyti, jis kovojo su noru pakeisti temą. Mes abu stovėjome žiūrėdami į grindis, ir nusisukę vienas nuo kito.

- Aš nemanau, kad tai keičia esmę. – Aš sumurėjau, mano veidas turėjo būti raudonas kaip ir jo.

Tai buvo už septynių Hado žiedų. Dar blogiau buvo suvokti, kad Edvardas žinojo, kad tai artėja.

Nenuostabu,

kodėl jis buvo toks patenkintas savimi automobilyje.

- Tik pasakyk, kad jūs du būsite atsakingi. – Jis paprašė, aiškiai norėdamas, kad grindys po juo atsivertų ir jį prarytų.

- Nesijaudink, tėti. Viskas nėra taip, kaip tu galvoji.

- Tai nėra tai, kad aš tavimi nepasitikiu, Bela, bet aš žinau, kad tu nieko nenori apie tai pasakyti, o aš nenoriu nieko apie tai išgirsti. Aš stengsiuos būti plačių pažiūrų. Žinau, kad laikai pasikeitė.

Aš nusijuokiau nerangiai. – Gal laikai ir pasikeitė, bet Edvardas labai senamadiškas. Tau nėra dėl ko nerimauti.

Čarlis atsiduso. – Žinoma, jis yra. – jis sumurmėjo.

- Ui! – Aš sudejavau. – Aš tikrai norėčiau, kad tu neverstum manęs to pasakyti garsiai, tėti, Tikrai. Bet aš... aš... aš esu nekalta, ir neturiu neatidėliotinų planų pakeisti statusą.

Mes abu susigūžėm, bet Čarlio veidas išsilygino. Atrodo, jis tuo patikėjo.

- Ar galiu eiti miegoti dabar? Prašau.

- Dar minutę. – Jis pasakė.

- Ak, prašau, tėti, aš maldauju tavęs.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Nepatogi dalis baigėsi, aš pažadu.- Jis užgarantavo mane.

Aš smeigiau žvilgsnį į jį, ir buvau pamaloninta, kad jo veidas labiau atsipalaidavęs, kad sugrįžęs į

normalią savo spalvą. Jis įsidrėbė ant sofos, atsidusdamas su palengvėjimu, kad baigė prakalbą apie seksą.

- Kas dabar?

- Aš tik norėjau sužinoti, kaip pusiausvyros reikalai einasi?