Стефани Майер - Užtemimas

automatinį panikos šoką per mano kūną. Tuščias jos akių žvilgsnis man pasakė, kad ji matė, kai ką skirtingo nei kasdieninę pusryčių sceną, o kažką to, ko gabaliukas kaip tikras buvo jo kelyje.

Kažkas, kas artėjo, kas dar tik turėjo įvykti. Aš jutau veide kraujo tekėjimą.

Tada Edvardas nusijuokė, labai naturaliai, atpalaiduojančiu balsu. Andžela ir Benas pažiūrėjo link jo, bet mano žvilgsnis vis dar buvo sukaustytas į Alisą. Ji staiga pašoko, lyg kažkas būtų

sukrutinęs stalą po ja.

- Ar jau pogulio metas, Alisa? – pasišaipė Edvardas.

Alisa vėl tapo savimi. – Atsiprašau, manau tik svajojau.

- Svajojimas yra geriau nei dar dvi valandos mokykloje. – Pasakė Benas.

Alisa atsilošė atgal ir pokalbyje dalyvavo gyviau nei prieš tai – net truputį per daug. Bet pastebėjau jos žvilgnį prikaustytą prie Edvardo, tik akimirką, ir tada ji vėl atsisuko į Andželą, kol kas galėjo pamatyti. Edvardas buvo tylus, neatsargiai žaidė su mano plaukų sruoga.

Laukiau nekantriai galėdama paklausti Edvardo, ką Alisa matė savo vizijose, bet per visą popietę nebuvo nei akimirkos, kada mes būtume būvę tik dviese.

Man tai buvo keista, beveik sąmoningai apgalvota. Po priešpiečių Edvardas žingsniavo kartu neskubėdamas su Benu, kalbėdamas apie kažkokius uždavinius, kuriuos aš žinojau jis jau padarė. Ir vis atsirasdavo dar kas nors prieš pamokas, nors dažniausiai turėdavom kelias minutes sau. Kai galiausiai suskambėjo paskutinis skambutis, Edvardas pradėjo kalbėti su Maiku Niutonu einanat į automobilių aikštelę. Aš sekiau iš paskos, leisdama Edvardui mane vilkti.

Aš klausiausi sutrikusi, kol Maikas atsakinėjo į paprastai malonius Edvardo klausimus. Atrodė, kad Maikas turi kažkokių problemų su automobiliiu.

- ... bet aš ką tik pakeičiau bateriją. – pasakė Maikas. Jo akys žiūrėjo į priekį, tada į Edvardą atsargiai. Suglumintas, kaip ir aš.

- Gal tai kabelis. – pasiūlė Edvardas.

- Gal. Aš nelabai išmanau apie automobilius. – Pripažino Maikas. – Man reikia, kad kas nors ją apžiūrėtų. Bet aš neįstengiu jos nuvilkti iki Daulingo.

Aš pravėriau burną pasiūlyti savo mechaniką, ir vėl užsičiaupiau. Mano mechanikas buvo užimtas šiomis dienomis, nes bėgiojo kaip milžiniškas vilkas.

- Na, aš kai ką išmanau - galėčiau pažiūrėti, jei nori. – Pasiūlė Edvardas. – Tik leisk man pametėti Alisą ir Belą namo.

Maikas ir aš kartu žiūrėjome į jį atvertomis burnomis.

- Hmmm... Ačiū. – sumurmėjo Maikas, kai atsigavo. – Bet man reikia į darbą. Gal kada kitą kartą.

- Žinoma.

- Tai susimatysim. – Maikas įšoko į savo mašiną, mojuodamas su nepasitikėjimu.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Be Edvardo Volvo su Alisa jau viduje buvo likę tik dar 2 autobmobiliai.

- Dėl ko visa tai buvo? – sumurmėjau, kai Edvardas atidarė man keleivio dureles.

- Tiesiog buvau mandagus. – atsakė Edvardas.

Tada Alisa veptelėjo greitai.

- Tu tikrai nesi geras mechanikas, Edvardai. Gal reikia, Kad Rozali pirma apžiūrėtų, tik tam, kad gerai atrodytum, jei Maikas sutiks priimti tavo pagalbą? Ne dėl to, kad būtų smagu pamatyti jo veidą, kai Rozali pasirodys padėti. Bet nuo tada, kai Rozali turėtų lankyti universitetą kitoje šalies dalyje, nemanau, kad tai geras sumanymas. Blogai. Ji viduje su geru Itališku tiuningu, ko tu neperprasi. Ir kalbant apie Italiją ir sportinį automobilį, kurį ten pavogiau, tu man dar skolingas geltoną Poršė. Nesuprantu, kodėl turiu laukti Kalėdų...

Nustojau klausytis po minutės, leidžiant jos balsui tapti zvimbimu kažkur fone, aš sėdėjau su tvirta nuotaika.

Man atrodė, kad Edvardas stengiasi išvengti mano klausimų. Puiku. Jis turės būt su manini vienu du greitu laiku. Tai tik laiko klausimas.

Atrodo, Edvardas tai irgi suprato. Jis paleido Alisa prie įvažiavimo pas Kalenus kaip visada, nors aš tikėjausi, kad jis ją priveš prie durų ir palydės į vidų.

Kai ji išlipo, Alisa metė aštrų žvilgsnį į jo veidą. Edvardas atrodė visiškai ramiai.

- Susimatysim. - pasakė jis, ir kaip niekad lengvai, palinksėjo.

Alisa dingo medžiuose.

Jis buvo tylus, kai apsuko automobilį ir grįžo atgal į Forksą. Aš laukiau, norėdama, kad jis galėtų

atsiverti. Bet jis negalėjo ir tai vertė mane įsitempti. Ką Alisa matė šiandien per priešpiečius?

Kažką, ko jis nenorėjo man pasakyti, aš stengiausi sugalvoti priežastį, kodėl jis laikytų paslaptį.

Gal man reiktų pasiruošti, prieš man klausiant. Aš nenorėjau mirtinai išsigąsti, kad jis manytų, jog aš negaliu po pakelti, kad ir kas tai būtų.

Taigi mes važiavome tylėdami, kol pasiekėme Čarlio namus.

- Lengvi namų darbai laukia šįvakar. – jis pakomentavo.

- Mmmm. – aš pritariau.

- Ar tu manai, man leidžiama į vidų vėl?

- Čarlio neištinka priepuolis, kai tu parveži mane namo.

Bet aš žinojau, kad Čarlis pasius greitai, kai tik ras Edvardą, kai grįš namo. Gal man reiktų

paruošti, ką nors super specialaus vakarienei.

Viduje, aš užlipau laiptais ir Edvardas mane sekė. Jis išsidrėbė ant mano lovos, įdėmiai žiūrėdamas pro langą, akivaizdžiai matydamas mano susierzinimą.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Padėjau savo kuprinę ir įjungiau kompiuterį. Buvo neatsakytų laiškų mano susirūpinusiai mamai, ir ji supanikuodavo, kai tai per daug užsitęsdavo. Pabarbenau savo pirštais, kol laukiau kol mano aptriušęs kompiuteris dūsaudamas atsibudo, jie trakštelėjo ant stalo nerimastingai.

Ir tada jo pirštai atsidūrė ant mano, laikė juos.

- Ar šiandien mes truputį nerimstantys? - jis sumurmėjo.

Aš pažiūrėjau viršun, tikėdamasi pasakyti kandžią repliką, bet jo veidas buvo arčiau nei aš

tikėjausi. Jo auksinės akys ruseno, tik colį nuo manęs, ir jo šaltas kvėpavimas buvo prieš mano atvertas lūpas. Galėjau skanauti jo kvapą savo liežuviu.

Negalėjau atsiminti sąmojingo atsakymo, kurį buvau sugalvojus. Negalėjau atsiminti net savo vardo.

Jis nedavė progos man atsigauti.

Jei būtų mano valia, didžiąją dalį savo laiko praleisčiau bučiuodama Edvardą. Nebuvo nieko šiame gyvenimą ką galėčiau sulyginti jo šaltų lūpų jausmui, marmuro kietumo, bet visada tokių

švelnių, judančių su manosiomis.

Nedažnai galėjau pasinaudoti savo valią.

Taigi, mane nustebino, kai jo pirštai susipynė mano plaukuose, išlaikydami mano veidą prie jo.

Mano rankos surakino jo kaklą, ir aš norėjau būti stipresnė - stipresnė išlaikyti jį čia kaip kalinį.

Viena ranka slydo žemyn mano nugara, prispausdama mane tvirčiau prie jos kietos krūtinės. Net pro jo megztinį, jo odą priversdavo mane drebėti – tai buvo malonumo drebulys, laimės, bet jo rankos pradėjo atsileisti į atsaką.

Aš žinojau, kad aš turiu apie tris sekundes, kol jis atsidus ir mikliai atitrauks mane šalin, sakydamas kažką panašaus į kaip mes rizikuojame mano gyvenimu per vieną popietę. Darydama ką galėdama daugiausiai, paskutinę sekundę, aš prispaudžiau save arčiau, susiformuodama į jo kūno formos, mano liežuvio galiukas perbraukė jo apatinės lūpos vingį; jos buvo nepriekaištingai lygios, lyg būtų nupoliruotos, ir skonis -

Jis atitraukė mano veidą nuo jo, sulaužydamas lengvai mano apkabinimą – jis turbūt nė

nesuprato, kad aš naudojau visą savo jėgą.

Jis vienąkart sukikeno, žemu, kimiu balsu. Jo akys buvo šviesios, su sujaudinimu, kurį jis griežtai tramdė.

- Oi, Bela. – jis atsiduso.

- Gal turėčiau pasakyti, kad gailiuosi, bet aš nesigailiu.

- Ir aš turėčiau jausti apgailestavimą, kad tu nesigaili, bet nejaučiu. Gal geriau eisiu atsisėsti ant lovos.