Стефани Майер - Užtemimas

Panikuojantis žvilgnis suspaudė jo veidą. – Bela...

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Nepradėk. Aš sutinku, kad man reikia iškeliauti kuo toliau nuo Čarlio jo labui, ir mes abu žinome, kad aš niekur nesimokysiu kitą rudenį. Nebūsiu niekur arti žmonių.

Mano žinios apie pirmuosius metus būnant vampyre buvo paviršutiniškos. Edvardas niekada nesileido į detales – tai nebuvo jo mėgstamiausia tema – bet aš žinojau, kad tai nebus gražu.

Savęs kontroliavimas buvo akivaizdžiai išugdomas menas. Bet kas kitas nei laiškai mokykloms buvo svarbesni klausimai.

- Aš galvojau, kad laikas galutinai nesuspręstas. – Edvardas priminė man švelniai. – Tu turėtum pasimėgauti vienu ar du semestrais koledže. Yra tiek daug žmogiškos patirties, kurios tu dar nepatyrei.

- Patirsiu tai po visko.

- Tai nebus žmogiška patirtis po visko. Tu neturėsi kitos žmogiškumo galimybės, Bela.

Aš atsidusau. – Turėtum būti atsakingesnis dėl laiko Edvardai. Per pavojinga taip žaisti.

- Dar nėra pavojaus. – jis primygtinai laikėsi.

Aš pažiūrėjau į jį. Nėra pavojaus. Žinoma. Aš tik pažinojau sadistę vampyrę, kuri bandė atkeršyti už savo draugužio mirtį nužudydama mane, greičiausiai lėtais ir kankinančiais metodais. Kam rūpėjo Viktorija? Ir, o taip, Volturiai – kilminga vampyrų šeima su jų maža karių vampyrų

armija, kurie reikalavo, kad mano širdis nustotų plakti vienu ar kitu atveju, nes žmonėms negalima žinoti, kad jie egzistuoja. Teisingai. Nėra reikalo panikuoti.

Net su Alisos gebėjimu matyti ateitį – Edvardas pasitikėjo jos kraupiomis, kruopščiomis ateities vizijomis, suteikiant mums išankstinį įspėjimą – buvo nesveika tuo pasitikėti.

Beto aš jau laimėjau šitą diskusiją. Mano transformavimo data buvo paskirta, labai greitai po mokyklos baigimo, praėjus kelioms savaitėms.

Aštrus nerimo krestelėjimas pradūrė mano skrandį, kiek nedaug laiko liko. Be abejo šitas pasikeitimas buvo būtinas ir raktas to, ko aš norėjau, nei bet ko kito šiame pasaulyje, susiėjo į

krūvą, bet buvo sunku suvokti apie Čarlį sėdintį kitame kambary, besimėgaujantis žaidimu, kaip bet kurį kitą vakarą. Ir mano mama, Renė, toli saulėtoje Floridoje, vis maldaujanti praleisti vasarą paplūdimyje su ja ir jos nauju vyru. Ir Džeikobas, kuris skirtingai nuo mano tėvų žinojo tiksliai kas nutiks, kai aš iškeliausiu į tolimąją mokyklą. Ir net jei mano tėvams kils itarimas po ilgo laiko, net jei aš galėsiu atremti vizitus pasiteisindama kelionėmis, ar studijų sunkenybe, ar liga, Džeikobas visada žinos tiesą.

Kurį laiko tarpą, mintis apie Džeikobo neabejotiną pasibraurėjimą sukėlė kitą skausmą.

-Bela. – Edvardas sumurmėjo, jo veidas susisuko, kai jis pastebėjo nerimą manyje. - Nėra priežasties skubėti. Aš neleisiu niekam tavęs nuskriausti. Gali turėti tiek laiko, kiek nori.

- Aš noriu skubėti. – aš sušnibždėjau, nusišypsodama silpnai, norėdama paversti tai juoku.- Aš

noriu būti montre taip pat.

Jis sukando dantis ir pro juos kalbėjo. – Tu neturi nė menkiausio supratimo, ką tu šneki. – staiga jis numetė drėgną laikraštį ant stalo prieš mus. Jo pirštas dūrė į antraštę pirmam puslapyje: MIRTIES GAUSMAS PAKILO, POLICIJA BIJO GAUJOS AKTYVUMO

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Ką tai turi bendro su tuo?

- Monstrai ne juokas, Bela.

Aš pažiūrėjau į antraštę vėl, vėliau į jo sunkią veido išraišką. – Tai... tai daro vampyrai? –

Sušnibždėjau.

Jis nusišypsojo be jokio humoro. Jo balsas buvo žemas ir šaltas. – Tu būtum nustebinta, Bela, jei žinotum, kaip dažnai mano rūšis slepiasi už baisių atsitikimų jūsų naujienose. Lengva atpažinti, kai žinai, ko ieškoti. Šita informacija rodo apie naujai sukurtą vampyrą pasiklydusį Sietle.

Trokštantis kraujo, laukinis, be savitvardos. Kelias, kuriuo visi ėjom.

Nuleidau akis į laikraštį vėl, išvengdama jo akių.

- Mes tikrinam šią situaciją jau kelias savaites. Visi ženklai atitinka – neaiškūs dingimai, visada naktį, prastas lavonų atsikratymas, kitų įkalčių trūkumas... Taip, kažkas visiškai naujas. Ir niekas neprisiima atsakomybės už naujoką. – Jis giliai įkvėpė. – Na, tai ne mūsų problema. Mes nekreipsime daug dėmesio į šitą situaciją, jei tai neartės prie namų. Kaip, sakiau, tai nutinka nuolat. Monstrų egzistavimo pasekmės siaubingos.

Aš stengiausi neskaityti vardų laikraštyje, bet jie iššoko iš puslapio lyg būtų paryškinti. Penki žmonės, kurių gyvenimai buvo baigti, kurių šeimos dabar jų gedi. Buvo skirtumas žvelgti į

žmogžudystes abstrakčiai ir skaitant tuos vardus. Morynas Gardineris, Džefris Kampbelas, Greis Razi, Mišelė O’Connel, Ronaldas Albrukas. Žmonės, kurie turėjo tėvus, vaikus, ir draugus, ir augintinius, ir darbus, ir viltis, ir planus, ir atsiminimus, ir ateitį...

- Man bus kitaip. – aš sušnibždėjau, pusiau sau. – Tu man neleisi tokiai būti. Mes gyvensime Antarktidoje.

Edvardas suprunkštė, sulaužydamas įtampą. – Pingvinai. Miela.

Aš nusijuokiau netvirtu juoku ir numečiau laikraštį nuo stalo, kad netektų matyti vėl tų vardų.

Jis atsitrenkė į linoleumą su bumbtelėjimu. Žinoma, Edvardas atsižvelgtų į medžiojimo galimybes. Jis ir jo „vegetarų“ šeima – visi pasiaukoję apsaugoti žmonių gyvybes – teikiantys pirmenybę dideliems plėšrūnams, kad patenkintų savo dietinius poreikius. – Aliaska tada, kaip planavom. Kur nors daug toliau nei Juneau – gal ne tiek daug grizlių kiek nori.

- Dar geriau. – Jis pripažino. – Ten yra poliarinių meškų taip pat. Ir vilkai yra pakankamai dideli.

Aš išsižiojau ir iškvėpiau didelį oro gūsį.

- Kas blogai. – jis paklausė. Prieš tai, kai aš atsigavau, painiava iš jo dingo, ir jo kūnas įsitempė. –

Oi. Vilkai nesvarbu tada. Jeigu tokia mintis tave žeidžia. – Jo balsas buvo nelankstus, formalus, jo pečiai įsitempę.

- Jis buvo mano geriausias draugas, Edvardai. – aš sumurmėjau. Būtojo laiko vartojimas tiesiog gėlė. – Žinoma, kad tokia mintis mane žeidžia.

- Atleisk už mano neapgalvojimą. – jis pasakė, vis dar labai formaliai. – Neturėjau to siūlyti.

- Nesijaudink dėl to. - žiūrėjau į savo rankas, sugniaužtas į kumščius ant stalo.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Kurį laiką sėdėjome tyloje. Ir tada jo šalti pirštai atsidūrė po mano smakru, bandantys pakelti mano veidą. Jo išraiška buvo daug švelnesnė dabar.

- Atsiprašau. Tikrai.

- Žinau. Žinau, tai ne tas pats dalykas. Neturėjau taip reaguoti. Tai tiesiog... na, aš jau mąsčiau apie Džeikobą prieš tai, kai tu atėjai. – Aš sudvejojau. Jo gelsvos akys atrodo patamsėjo, kai aš

ištariau Džeikobo vardą. Mano balsas tapo prašantis. – Čarlis sakė, kad Džeikui dabar labai sunku. Jis įskaudintas, ir ... tai mano kaltė.

- Tu nepadarei nieko bloga, Bela.

Giliai įkvėpiau. – Aš turiu tai ištaisyti, Edvardai. Aš skolinga jam tai. Ir tai viena iš Čarlio sąlygų

bet kokiu atveju -.

Jo veidas vėl pasikeitė, kaip statulos, kol aš kalbėjau.

- Tu žinai kaip pavojinga tau būti šalia vilkolakių be apsaugos, Bela. Ir būtų sulaužyta sutartis, jei kuris nors iš mūsų peržengtų jų žemių ribą. Ar tu nori karo?

- Žinoma, nenoriu.

- Tai nėra jokio tikslo apie tai diskutuoti vėl. – Jis nuleido savo ranką ir pažiūrėjo šalin, norėdamas surasti kitą temą. Jo akys sustojo ant kažko už manęs, jis nusišypsojo, jo akyse buvo matyti atsargumas.

- Džiaugiuosi, kad Čarlis nusprendė tave paleisti – tau būtinai reikia apsilankyti knygyne.