Стефани Майер - Užtemimas

Nors popietė buvo vienintelis laikas, kai aš nebūdavau su Edvardu, tai vertė mane jaustis neramiai ir valandos visada slinkdavo lėtai. Beje, aš kenčiau savo bausmę be jokių priekaištų, nes pirma – aš jos buvau nusipelnius, ir antra – aš negalėjau skaudinti savo tėčio išeidama kur nors, kai išsiskyrimai sklandė, nematomi Čarliui, bet labai artimi mano horizonte.

Mano tėtis atsisėdo prie stalo sukriokdamas ir išvyniodamas šlapią laikraštį, po sekundės jis pliaukštelėjo liežuviu nepritariamai.

- Aš nežinau kodėl tu skaitai naujienas, tėti.

Jis nekreipė į mane dėmesio, suniurnėjo su laikraščiu rankose. – Štai kodėl visi nori gyventi mažame miestelyje. Juokinga.

- Ką dideli miestai padarė bloga šįkart?

- Sietlas greit taps šalies žmogžudyščių sostine. Penkios neišaiškintos žmogžudystės per pastarasias dvi savaites. Ar gali įsivaizduoti gyvenant šitaip?

- Aš manau Fyniksas yra dar auksčiau žmogžudysčių saraše, tėti. Ir aš taip gyvenau. – Ir aš

niekada nebuvau žmogžudystės auka taip arti, kaip persiklausčius į jo saugų, mažą miestelį.

Faktas, aš buvau keletame priešiškų sąrašų. Šaukštas iškrito iš mano rankų ir privertė vandenį

sudrebėti.

- Na, tu negalėsi man išsimokėti . – Čarlis pasakė.

Aš pasidaviau norėdama išsaugoti vakarienę. Aš turėjau panaudoti mėsos peilį norėdama atpjauti spaghetti porciją Čarliui, po to sau, kol jis žiūrėjo susigėdusia išraiška. Čarlis padengė jį

padažu. Aš irgi paslėpiau savo gabalą gerai kaip tik galėjau, sekdama jo pavyzdį, be didelio entuziazmo. Kurį laiką valgėm tyloje. Čarlis vis dar skaitė žinias, taigi aš pasiėmiau savo dažnai skaitomą „Vėtrų kalno“ kopiją iš ten, kur ją buvau palikus ryte, per pusryčius, ir bandžiau sugrįžti į amžiaus pradžios Angliją, laukiant kol jis pradės kalbėti.

Tai buvo tik ta dalis, kai sugrįžo Hitklifas, Čarlis pravalė gerklę ir metė laikraštį į grindis.

- Tu teisi. – Pasakė Čarlis. – Man nėra jokių priežasčių to daryti. – Jis pamojavo savo šakute į

lipnų užtiesalą. – Aš noriu su tavimi pasikalbėti.

Padėjau knygą į šalį. Viršelis buvo toks sutriušęs, kad jis nuktrito ant stalo. – Tu tiesiog galėjai paklausti.

Jis palinksėjo, jo antakiai pakilo kartu. – Aha, aš prisiminsiu tai kitą kartą. Aš maniau, kad vakarienės paruošimas tave sušvelnins.

Aš nusijuokiau. – Tai veikia – tavo gaminimo įgūdžiai sušvelnino mane kaip zefyrą. Ko tau reikia, tėti?

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Na, tai apie Džeikobą.

Aš pajutau savo veidą sustingstant. – Kas dėl jo? – Paklausiau pro sustingusias lūpas.

- Ramiau, Bele, aš žinau tau dar liūdna, kad jis papasakojo apie tave, bet tai buvo teisinga. Jis buvo atsakingas.

- Atsakingas. – pakartojau kandžiai ir pavarčiau akis. – Teisingai. Tai kas dėl Džeikobo?

Nerūpestingas klausimas pasikartojo mano galvoje. Kas dėl Džeikobo? Ką aš su juo darysiu?

Buvęs geriausias mano draugas, dabar buvo kas...? Mano priešas? Aš susigūžiau.

Čarlio veidas staiga tavo atsargus. – Nebūk pikta ant manęs, gerai?

- Pikta?

- Na, tai apie Edvardą taip pat.

Mano akys susiaurėjo.

Čarlio balsas tapo šiurkščiokas. – Aš įsileidžiu jį į namus, ar ne?

- Įsileidi. – pripažinau. – Trumpam laikui. Žinoma, tu galėtum leisti man išeiti iš namų tam trumpam laikui dabar ir tada taip pat, - aš tęsiau, tik juokaudama; aš žinojau kad esu užrakinta iki kol truks mokslo metai. – aš būsiu labai gera vėliau.

- Na, tai yra tai, kur aš link vedu... – Ir tada Čarlio veidas nutįso į neįtikėtiną išsišiepimą.

Sekundės dalį jis žiūrėjo kaip būtų dvidešimt metų jaunesnis.

Aš pamačiau neaiškią galimybės ugnelę toje šypsenoje, bet toliau kalbėjau lėtai. – Aš sutrikus, tėti. Ar mes kalbam apie Džeikobą, apie Edvarbą, ar apie mano areštą?

Šypsena pasirodė dar kartą. – Iš dalies apie visus tris.

- Ir kaip tai visa susiję? – Paklausiau susidomėjus.

- Gerai. – Jis atsiduso, pakėlė savo rankas kaip pasiduodamas. – Taigi, aš manau, kad tu nusipelnei žodinio pasižadėjimo gražiai elgtis. Kaip paauglė, tu esi nepaprastai neirzli.

Mano balsas ir antakiai pakilo. - Rimtai? Aš laisva?

Iš kur tai atėjo? Aš buvau įsitikinus, kad aš turėsiu namų areštą iki kol gausiu išeiti, ir Edvardas galės surinkti dvejojančias Čarlio mintis...

Čarlis pakėlė pirštą. – Su sąlyga.

Entuziazmas išgaravo. – Fantastika, - sudejevau.

- Bela, čia daugiau prašymas, o ne reikalavimas, gerai? Tu laisva. Bet aš tikiu, kad tu naudosi tą laisvę ... atsakingai.

- Ką tai reiškia?

Jis atsiduso vėl. – Aš žinau tu patenkinta visą savo laiką leisdama su Edvardu... -

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Aš leidžiu laiką su Alisa taip pat. – aš įsiterpiau. Edvardo sesuo neturėjo lankymo valandų, ji ateidavo kada norėdavo. Čarlis buvo glaistas jos gabiose rankose.

- Tai tiesa, - pasakė jis. – Bet tu turi kitų draugų, ne vien Kalenus. Ar bent turėjai.

Mes žiūrėjom vienas į kitą ilgoką laiką.

- Kada tu paskutinį kartą kalbėjai su Andžela Weber? – mestelėjo jis man.

- Penktadienį per priešpiečius. – atsakiau tuoj pat.

Prieš Edvardui grįžtant mano draugai suskilo į dvi grupes. Man patiko apie jas galvoti kaip gėris prieš blogį. Jie ir mes tiko taip pat. Gerieji buvo Andžela, jos pastovus vaikinas Benas Čenis ir Maikas Niutonas. Jie trys buvo labai geranoriški atleisti mano keistą elgesį, kai Edvardas išvyko.

Lorena Malori buvo blogųjų šerdis, jų pusė įskaitant mano pirmąją draugę Forkse – Džesika Stenli. Jos atrodė patenkintos tęsiančios Anti-Belos darbotvarkę.

Su Edvardo sugrįžimu į mokyklą, ta susiskirstymo linija dar labiau paryškėjo.

Edvardui sugrįžus suskambo pavojaus varpai dėl Maiko draugystės, bet Andžela buvo nenukryspatamai ištikima ir Benas sekė jos įsakimus. Nepaisant natūralios žmonių antipatijos, kurią jie jautė Kalenams, Andžela sėdėdavo paklusniai prie Alisos kiekvieną dieną per priešpiečius. Po kelių savaičių ji netgi pradėjo jaustis pakankamai patogiai. Buvo sunku būti neapžavėtam Kalenų – jei bent kartą turėjai progos būti jų apžavėtas.

- Ne mokykloje, - Čarlis paklausė, priversdamas mane sugrąžinti dėmesį.

- Aš nematau nieko ne mokykloje, tėti. Areštas, atsimeni? Be to Andžela turi vaikiną taip pat. Ji visada su Benu. Jei aš tikrai laisva, - pridėjau skeptiškai, - gal mes galėtume susitikti visi.

- Gerai, bet tada..., - jis susviravo, - Tu ir Džeikas mėgavotės draugyste ir dabar... -

Aš jį nutraukiau, - Ar gali pasakyti esmę, tėti? Kokia tavo sąlygą – tiksliai?

- Aš nemanau, kad tu turėtum apleisti visus savo kitus draugus dėl Edvardo, Bela, - jis pasakė

griežtu tonu. – Tai negražu, ir aš manau, kad tavo gyvenimas būtų geriau subalansuotas, jei jame būtų keli kiti žmonės. Kas atsitiko praeitą rugsėjį...

Aš suvirpėjau.

-Na, - jis pasakė atsargiai. – Jei tu būtum turėjus daugiau gyvenimo be Edvardo, gal taip nebūtų

buvę.

- Būtų buvę būtent taip. – aš sumurmėjau.

- Gal, gal ne.

- Esmė. – aš priminiau.

- Pasinaudok savo nauja laisve pasimatyti su savo senais draugais. Išlaikyk pusiausvyrą.

Palingavau lėtai. – Pusiausvyra yra gerai. Ar dar turiu ypatingų laiko normų?

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Jis nutaisė miną, bet papurtė galvą. – Nenoriu visko apsunkinti. Tiesiog neužmiršk savo draugų...