Стефани Майер - Užtemimas

Aš žinojau, kad mano kraujo kvapas – daug saldesnis jam nei bet kurio kito žmogaus. Iš tiesų, kaip vynas prieš vandenį alkoholikui. Troškulys, kuris sukelia jam tikrą skausmą. Bet neatrodė, kad jis vengtų to, kaip anksčiau buvo. Aš tik galėjau miglotai įsivaizduoti Herkulio pastangas prieš šitą paprastą gestą.

Mane liūdino tai, kad jis turėjo taip stengtis. Aš guodžiau save, kad jau neilgai jam kelsiu skausmą.

Išgirdau Čarlio artėjimą čionai. Jis mynė savo kojas taip, kad parodytų savo įprastinį

nepasitenkinimą mūsų svečiu. Edvardas staigiai atsimerkė, nuleido mūsų rankas, bet paliko jas sukabintas.

- Labas vakaras, Čarli, - Edvardas kaip visada buvo nepriekaištingai mandagus, nors Čarlis to nenusipelnė. Čarlis sukriuksėjo jam ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės atsistojo šalia. Jis manė, kad tėviška priežiūra reikalinga pastaruoju metu.

- Aš atsinešiau kitą rinkinį prašymų. – pasakė man Edvardas, laikydamas prikimštą voką. Jis nešiojo pašto ženklų ritinėlį kaip žiedą apie jo mažąjį pirštą.

Aš sudejavau. Kiek dar liko koledžų, į kuriuos jis dar neprivertė parašyti prašymų? Ir iš kur jis randa tiek spragų. Jau buvo per vėlu šįmet.

Jis nusišypsojo lyg galėtų skaityti mano mintis – jos turėjo būti labai aiškios mano veide. – Dar yra keli leistini paskutiniai terminai. Ir kelios vietos galinčios suteikti išimčių.

Aš galėjau įsivaizduoti tokių įšimčių motyvacijas. Žinoma įskaitant dolerių kiekį.

Edvardas nusijuokė iš mano reakcijos.

- Ar mes galime...? – Nuvilkdamas mane prie virtuvės stalo.

Čarlis supyko ir nusekė paskui. Nors jis sunkiai galėjo turėti priekaištų šio vakaro dienotvarkei.

Jis vargino mane priimti sprendimą dėl koledžo kiekvieną dieną.

Aš greitai nušveičiau stalą, kol Edvardas susikaupęs baugino formų krūva. Kai aš perdėjau

„Vėtrų kalną“ ant spintelės, Edvardas pakėlė vieną antakį. Aš žinau ką jis galvojo, bet Čarlis jį

pertraukė prieš tai, kai jis norėjo pakomentuoti.

- Kalbant apie koledžų prašymus, Edvardai. – Čarlis pasakė, jo tonas kaip niekada paniuręs – jis vengė kreiptis tiesiai į Edvardą, bet kai tekdavo, tai pablogindavo jo ir taip blogą nuotaiką. – Bela iš aš ką tik kalbėjom apie kitus metus. Ar tu nusprendei kur vyksi mokytis?

Edvardas nusišypsojo Čarliui, jo balsas buvo draugiškas. – Dar ne, aš gavau kelis patvirtintus prašymus, bet vis dar svarstau dėl pasirinkimo.

- Kur tu buvai priimtas? – Čarlis spaudė.

- Sirakūzai... Harvardas... Dartmutas. Ir aš gavau priėmimą iš Pietryčių Aliaskos universiteto šiandien. – Edvardas truputį pasuko veidą, kad galėtų man pamirksėti. Aš sutramdžiau kikenimą.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Harvardas?... Dartmutas? – Čarlis sumurmėjo, negalėdamas nuslėpti pagarbos. – Na, tai ... tai šis tas. Taip, bet Pietryčių Aliaskos universitetas... Ar tu tikrai manai, kad galėtum patekti į

tarpuniversitetinę sporto lygą? Na, aš manau, tavo tėvas norėtų...

- Karlailas visada sutiks su tuo, ką aš pasirinksiu. – Edvardas pasakė jam giedriai.

- Hmmm.

- Spėk kas, Edvardai? – paklausiau šviesiu balsu, beveik žaisdama.

- Kas Bela?

Aš mostelėjau į storą voką ant spintelės. – Aš gavau priėmimą iš Aliaskos universiteto.

- Sveikinu. – jis išsiviepė. – Koks atsitiktinumas.

Čarlio akys susiaurėjo ir įsižiūrėjo į priekį tarp mūsų dviejų. – Gerai, - sumurmėjo jis po minutės.

– Einu žiūrėti žaidimo, Bela. Pusė dešimtos.

- Hm, tėti. Atsimeni apie mūsų visai neseną diskusiją apie mano laisvę...?

Jis atsiduso. – Tiesa. Gerai. Pusė vienuolikos. Tu vis dar turi komendanto valandą mokyklos dienomis.

- Belai daugiau nėra arešto? – paklausė Edvardas. Nors aš žinojau, kad jis visai nenustebintas, negalėjau susekti nė vienos klaidingos pastabos staigiai sujaudintame jo balse.

- Su sąlyga. – Čarlis pataisė pro sukąstus dantis. – Ir kas tau iš to?

Aš pažvelgiau piktai į tėtį, bet jis to nematė.

- Tiesiog gera žinoti. – pasakė Edvardas. – Alisa trokšta apsipirkinėjimo parnerio, ir aš tikras, kad Bela mielai pamatytų kelias miesto šviesas. – Jis šyptelėjo man.

Bet Čarlis suniurzgėjo. –Ne. – Ir jo veidas nusidažė purpuriniai.

- Tėti, kokios problemos?

Jis per pastangas prabilo per atgniaužtus dantis. – Nenoriu, kad tu važiuotum į Sietlą dabar.

- Ką?

- Juk sakiau tau apie istoriją laikraštyje – yra kažkokia grupuotė besilinksminanti Sietle, ir aš

noriu, kad tu to išvengtum, gerai?

Aš pavarčiau akis. – Tėti, didesnė galimybė, kad mane nutrenks žaibas, nei vieną dieną aš

Sietle...-

- Ne, viskas gerai, Čarli. – pertraukė mane Edvardas. – Aš neturėjau galvoje Sietlo. Galvojau apie Portlendą, iš tikrųjų. Aš neleisčiau Belos į Sietlą taip pat. Žinoma ne.

Aš žiūrėjau į jį su nepasitikėjimu, bet jis jau turėjo Čarlio laikraštį ir įdėmiai skaitė pirmąjį

puslapį.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Jis tikriausiai bandė nuraminti mano tėvą. Mintis būti pavojuje net pačių baisiausių žmonių, esant su Alisa ar Edvardu atrodė tikrai juokingai.

Tai suveikė. Čarlis pasižiūrėjo dar vieną sekundę ir tada patraukė pečiais. – Gerai, - jis sėlino link svetainės, dabar truputį skubėdamas – turbūt nenorėjo praleisti kamuolio išmetimo.

Aš palaukiau, kol įsijungė televizorius, kad Čarlis negalėtų manęs girdėti.

- Ką... – aš pradėjau sakyti.

- Palauk. – Pasakė Edvardas nepakeldamas akių nuo laikraščio. Jo akys buvo sutelktos ant puslapio, kai jis stumptelėjo pirmą pranešimą link manęs ant stalo. – Aš manau, tu gali panaudoti pakartotinai savo aprašymą šitam. Tie patys klausimai.

Čarlis turbūt dar klausėsi. Aš atsidusau ir pradėjau pildyti pasikartojančią informaciją: vardą, adresą, socialinį... po kelių minučių aš pažvelgiau aukštyn, bet Edvardas dabar žiūrėjo svajingai pro langą. Kai aš nuleidau galvą žemyn vėl prie darbo, aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į

mokyklos pavadinimą.

Aš sušnirpščiau ir nusviedžiau popierius į šalį.

- Bela?

- Būk rimtas, Edvardai. Dartmutas?

Edvardas pakėlė numestą prašymą ir švelniai padėjo jį prieš mane. –Aš manau tau patiks Niu Hampšyras. – pasakė jis. – Ten yra visa naktinių kursų sudėtis man, ir miškai yra patogiai išdėstyti godiems medžiotojams. Gausu laukinių gyvūnų. Jis nusišypsojo tokia šypsena, jog žinojo, kad jai negalėsiu atsilaikyti.

Giliai įkvėpiau pro nosį.

- Lyg aš galėčiau ten papulti be milžiniško kyšio. Ar tai buvo paskolos dalis? Ach! Kodėl mes diskutuojam apie tai vėl?

- Gal galėtum tik užpildyti prašymą, prašau Bela. Neskaudės, jei tik paprašysi.

Mano žandikaulis tapo lankstus. – Žinai ką. Aš nemanau, kad pildysiu.

Aš siekiau lapų, planuodama juos suglamžyti į atitinkamą formą, kad galėčiau išmesti į šiukslių

dėžę, bet jų nebebuvo. Kurį laiką žiūrėjau į tuščią stalą, vėliau į Edvardą. Jis neparodė, kad sujudėjo, bet prašymai tikriausiai buvo užkišti už jo švarko.

- Ką tu darai? – pasiteiravau.

- Aš rašau tavo vardą geriau nei tu pati. Tu jau parašei aprašymą.

- Tu eini neteisingu keliu, juk žinai. – Aš sušnabždėjau, nebūdama tikra, kad Čarlis visiškai pasinėrė į žaidimą. – Man tikrai nereikia kreiptis niekur kitur. Aš buvau priimta į Aliaską. Aš

beveik galiu susimokėti už pirmo semestro mokslus. Tai geriausias alibi nei bet kuris kitas. Nėra reikalo švaistyti krūvos pinigų, nesvarbu kas tai būtų.