Стефани Майер - Užtemimas

Nes jos žodžiai vis dar buvo čia, ieškopjo savęs mano smegenyse, to skausmas buvo toks didelis, kad aš vos galėjau kvėpuoti.

Nebuvo taiop svarbu, kad Bela pasirinko ką kitą, o ne mane. Ta agonija nieko nereiškė. Su ta agonija galėjau gyventi likusį savo kvailą, per ilgą, nutysusį gyvenimą.

Bet tikrai turėjo reikšmę, kad ji metė viską — kad ji leido savo širdies sustoti ir savo odai suledėti, ir savo protui susisukti į kažkokio kristalizuoto grobuonies galvą. Pabaisos. Nepažįstamosios.

Aš būčiau manęs, kad nebuvo nieko blogesnio negu tai, nieko labiau skausmingo visame pasaulyje.

Bet jei jis nužudė ją...

Vėl, aš turėjau kovoti. Galbūt, jeigu ne Lėja, būtų gerai išleisti karštį pakeisti save į būtybę, kuri su tuo geriau susidorotų. Būtybę, su instinktais stipresniais nei žmogaus. Gyvūną, kuris nejaučia skausmo taip pat. Kitoks skausmas. Bent jau kažkokia įvairovė. Bet Lėja dabar bėgo ir nenorėjau su ja dalintis mintimis.

Mano rankos nepaisydamos manęs drebėjo. Kas purtė jas? Pyktis? Agonija? Nebuvau tikras, dėl ko dabar kaunuosi.

Aš turėjau tikėti, kad Bela išgyvens. Bet tai reikalavo pasitikėjimo – pasitikėjimo, kurio niekada nenorėjau jausti, pasitikėti kraugerio galimybę palikti ją gyva.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Ji bus kitokia, ir man buvo smalsu kaip tai paveiks mane. Ar tai bus tas pats, lyg ji būtų mirus, matyti ją stovinčią kaip akmenį? Kaip ledą? Kai jos kvapas degins man nosį ir įžiebs instinktą suplėšyti, sudraskyti... Kaip tau bus? Ar aš galėsiu norėti ją nužudyti? Ar aš nenorėsiu nužudyti kurio vieno iš jų ?

Stebėjau bangas besiritančias ant kranto. Jos dingdavo iš regėjimo atsiduždamos į skardį, bet girdėjau jas mušant ant smėlio. Žiūrėjau į jas, kol tapo labai vėlu, per tamsu.

Ėjimas namo turbūt buvo bloga idėja. Bet buvau alkanas, ir negalėjau sugalvoti kito plano.

Nutaisiau piktą veidą, kai pervėriau savo rankas per kvailą diržą ir pačiupau savo ramentus. Jei tik Čarlis nebūtų pamatęs manęs tą dieną ir nepaskleidęs žodžių apie mano „motociklo avariją“.

Kvaili ramentai. Nekenčiau jų.

Būvimas alkanu pradėjo atrodyti geriau, kai įėjau į namus, ir turėjau pažiūrėti į savo tėčio veidą.

Jis apie kažką mąstė. Buvo lengva pasakyti – jis visada tai perdėdavo. Visada elgdavosi kasdieniškai.

Jis taip pat per daug su manimi kalbėdavo. Jis pradėjo be ryšio pasakoti apie savo dieną prieš

man dar atsisėdant prie stalo. Jis niekada netaukšdavo, jei nebūdavo kažko, ko jis nenorėdavo pasakyti. Aš nekreipiau dėmesio į jį geriausiai kaip galėjau, susikoncentruodamas ties maistu.

Vis greičiau jį ryjau...

... Ir Sju užsuko šiandien. – Mano tėčio balsas buvo garsus. Sunku nekreipti dėmesio. Kaip visada. – Nuostabi moteris. Ji kietesnė nei grizlis. Nors nežinau kaip ji susitvarko su savo dukterimi. Lėja labiau ernis. – Jis sukikeno iš savo paties juokelio.

Jis laukė trumpai mano atsakymo, bet atrodė nepamatė mano tuščios, nuobodžiaujančios išraiškos. Daugumą dienų tai varė jį iš proto. Norėjau, kad jis užsičiauptų kalbėti apie Lėją.

Stengiausi apie ją negalvoti.

- Setui daug lengviau. Žinoma, tau irgi buvo lengviau nei tavo seserims taip pat, iki... na, tau reikėjo susidoroti su viskuo daugiau nei joms.

Atsidusau, ilgai ir giliai, ir įsižiūrėjau pro langą.

Bilis per ilgai buvo tylus. – Šiandien gavom laišką.

Galėjau pasakyti kad tai buvo temą, kurios jis vengė.

- Laišką?

- Kvietimą... į vestuves.

Kiekvienas raumuo mano kūne susirakino savo vietoje. Karštis perėjo mano nugara. Laikiau rankas ant stalo, kad išlaikyti jas stabilias.

Bilis tęsė lyg nė nebūtų pastebėjęs. – Ten buvo žinutė, kuri buvo adresuota tau. Neskaičiau jos.

Jis ištraukė storą dramblio kaulo spalvos voką iš tarpo tarp jo kojos ir vežimėlio. Jis padėjo jį ant stalo tarp mūsų.

- Tau turbūt nereikia jo skaityti. Ar svarbu, kas ten parašyta.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Kvaila atbulinė psichologija. Aš patraukiau voką nuo stalo.

Tai buvo sunkus, nelankstus popiersius. Brangus. Per daug įmantrus Forksui. Kortelė viduje buvo tokia pati, per daug prašmatni ir formali. Bela čia neprikišo nagų. Nebuvo jokių jos asmeninio skonio ženklų ant permatomų, atspausdintų žiedlapių puslapiuose. Lažinuosi, kad jai tai visai nepatiko. Neskaičiau žodžių, net nemačiau datos. Man nerūpėjo.

Buvo dar viena dramblio kaulo popieriaus dalis, sulenkta per puse, su juodu rašalu ranka užrašytu mano vardu. Neatpažinau rašysenos, bet ji buvo neįprasta, kaip ir visa likę.

Atlenkiau jį.

Džeikobai,

Siųsdamas tau šitai aš laužau taisykles. Ji apgailestauja, kad įskaudino tave, ir ji nenorėjo versti tave jaustis įsipareigojusiu. Bet aš žinau, kad jei reikalai būtų pasisukę kita kryptimi, aš būčiau norėjęs pasirinkimo.

Prižadu, kad ja pasirūpinsiu, Džeikobai. Ačiū tau – už ją – dėl visko.

Edvardas

- Džeikai, mes turime tik vieną stalą. – Bilis pasakė. Jis spoksojo į mano kairiąją ranką.

Mano pirštai buvo suspausti ant medienos gana sunkiai, kad tai iš tikrųjų buvo pavojuje. Aš

paleidau juos vieną po kito, susikaupdamas ties tuo veiksmu, ir paskui suspaudžiau mano rankas kartu, tokiu būdu aš negalėjau sulaužyti nieko.

- Aha, vistiek nesvarbu. – Bilis sumurmėjo.

Aš atsistojau nuo stalo, nutraukiau marškinėlius, kur stovėjau. Tikiuosi Lėja dabar jau buvo namuose.

- Ne per vėlai, - Bilis sumurmėjo, kai aš spyriau paradines duris iš savo kelio.

Bėgau, kol pasislėpiau medžiuose, mano drabužiai išsimėtė už manęs, kaip trupinių takas – lyg jei norėčiau surasti savo kelią atgal. Mano kūnas jau žinojo, kur aš keliauju dar prieš man to paklausiant jo, jis davė man to, ko norėjau.

Dabar turėjau keturias kojas, ir aš skridau.

Medžiai liejosi į juodą jūrą apie mane. Mano raumenys susigniaužė ir atsipalaidavo nereikalaujančių jėgų ritmu. Galėjau bėgti taip dienų dienas ir nepavargti. Galbūt, šį kartą, aš

nesustosiu.

Bet aš nebuvau vienas.

Taip gaila , Embris sušnabždėjo mano galvoje.

Galėjau matyti pro jo akis. Jis buvo toli, šiaurėje, bet jis apsisuko ir lėkė prisijungti prie manęs.

Aš suurzgiau ir pasileidau greičiau.

Palauk mūsų, Kvilas nusiskundė. Jis buvo arčiau, tik išbėgantis iš kaimo.

Palikit mane vieną , suurzgiau.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Galėjau jausti jų nerimą mano galvoje, sunkiai bandžiau kiek galėjau nuskandinti jį vėjo ir miško garse. Tai buvo tai, ko neapkenčiau labiausiai — matyti per jų akis, blogesnes dabar, kai jų akys buvo pilnos gailesčio. Jie matė neapykantą, bet jie tęsė persekiojimą.

Naujas garsas pasigirdo mano galvoje.

Leiskit jam bėgti . Semas pagalvojo švelniai, bet vistiek įsakančiai. Embris ir Kvilas prilėtino žingsnį.

Jei tik būčiau galėjęs nustoti girdėti, nustoti matyti, ką jie matė. Mano galva buvo tokia perpildyta, bet vienintelis būdas vėl būti vienam, buvo būti žmogumi, ir aš negalėjau pakelti skausmo.

Atsiverskit, Semas jiems paliepė. Aš surasiu tave, Embri.

Iš pradžių vienas, tada kitas supratimas nublanko į tylą. Liko tik Semas.

Ačiū tau , aš sugebėjau pagalvoti.

Grįžk namo, kada galėsi . Žodžiai buvo silpni, besidriekiantys per tuštumą, kai jis taip pat pranyko. Ir aš buvau vienas.

Taip daug geriau. Dabar galėjau girdėti lapų šiureminą po savo padais, pelėdų sparnų