Стефани Майер - Užtemimas

- Kiek daug tau liko?

- Priklauso nuo to, kaip ilgai Alisai užtruks suorganizuoti vestuves. – Aš numalšinau suaimanavimą, įsivaizduodama, ką Alisa padarys.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Prieš tai ar po to? – Jis paklausė ramiai.

Žinojau, ką jis turi galvoje. – Po to.

Jis linktelėjo. Tai jam buvo palengvėjimas. Svarsčiau, kiek daug nemigo naktų jam sukėlė

mąstymas apie mano mokyklos baigimą.

- Ar bijai? – Jis sušnabždėjo.

- Taip. – Sušnabždėjau atgal.

- Ko bijai? – Dabar vos galėjau girdėti jo balsą. Jis spoksojo žemyn į mano rankas.

- Daugelio dalykų. – Stengiausi, kad mano balsas būtų šviesesnis, bet likau nuoširdi. – Niekada nebuvau per didelė mazochistė, taigi neieškau skausmo. Ir noriu, kad būtų koks būdas, kad jis būtų kur nuošalyje – nenoriu, kad jis kentėtų su manimi, bet nemanau, kad yra kokių galimybių.

Ir elgesys su Čarliu taip pat, ir Rene... ir tada po visko, tikiuosi, kad galėsiu greitai kontroliuoti save. Gal būsiu tokia grėsmė, kad gauja turės mane pašalinti.

Jis pakėlė akis su nepritariame išraiška. – Aš perpjausiu sausgysles bet kuriam savo broliui, kuris tai bandys.

- Ačiū.

Jis pusiau padrąsinamai nusišypsojo. Tada jis suraukė antakius. – Bet ar tai nėra pavojingiau nei tai? Visuose pasakojimuose, jie sako, kad tai per sunku... jie netenka kontrolės... žmonės miršta.... – Jis paskubomis nurijo.

- Ne, to nebijau. Paikas Džeikobai – negi tu nesugalvoji nieko geriau tik tikėti vampyrų

pasakojimais?

Jis matyt nepajautė mano pastangų pajuokauti.

- Na, bet, dauguma dėl to nerimauja. Bet pabaigoje, tai verta to.

Jis nenoromis palingavo, ir žinojau, kad jis visiškai su manimi nesutinka.

Ištempiau savo kaklą, kad pašnibždėčiau jam į ausį, priliesdama savo skruostą prie jo šiltos odos.

– Žinai, kad tave myliu.

- Žinau. – Jis iškvėpė, jo rankos automatiškai apkabino mano liemenį. – Žinai, kaip norėčiau, kad to užtektų.

- Taip.

- Visada lauksiu, Bela. – Jis prižadėjo, pašvelnindamas savo toną ir nuleisdamas ranką.

Aš atitrūkau su vangia, besivelkančia praradimo prasme, jausdama lekiantį atsiskyrimą, kai palikau dalį savęs, ten, ant lovos, šalia jo. – Tu visada turėsi tą atsarginį pasirinkimą, jei norėsi jo.

Aš prisiverčiau nusišypsoti. – Iki tol, ko mano širdis nustos plakusi.

Jis išsišiepė atgal. - Žinai, aš galvoju galbūt, kad aš vis dar pakabinčiau tave — galbūt. Aš manau, tai priklauso nuo to, kaip daug tu dvoksi.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Ar man dar verta grįžti tave pamatyti? Ar manai, kad geriau to nedaryčiau?

- Aš apsvarstysiu tai, ir pranešiu tau. – Jis pasakė. – Manau, man reikės kompanijos, kad neišprotėčiau. Nepaprastas vampyras chirurgas pasakė, kad negalėsiu persiversti, iki kada jis neduos man leidimo – tai gali sujaukti visus reikalus su kaulais, kurie gyja. – Džeikobas išsiviepė.

- Būk geras, ir daryk, ką Karlailas tau lieps. Tu greitai pasveiksi.

- Žinoma, žinoma.

- Man smalsu, kada tai įvyks. – Pasakiau. – Kada tinkama mergina atkreips tavo dėmesį.

- Nepuoselėk vilčių, Bela. – Džeikobo balsas staiga tapo piktas. – Nors esu tikras, kad tau tai būtų palengvėjimas.

- Gal, gal ne. Tikriausiai galvosiu, kad ji nepakankamai gera tau. Norėčiau sužinoti, kokia pavydi būsiu.

- Ta dalis turėtų būti smagu. – Jis pripažino.

- Leisk man žinoti, jei norėsi, kad grįžčiau ir būsiu čia. – Prižadėjau.

Su atsidusimu, jis pasuko savo skruostą link manęs.

Aš pasilenkiau ir švelniai pabučiavau jo veidą. – Myliu tave, Džeikobai.

Jis lengvai nusijuokė. – Myliu tave daugiau.

Jis žiūrėjo į mane, kai ėjau iš jo kambario su nesuvokiama išraišką savo veide.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

27. REIKALAI

NENUVAŽIAVAU DAUG, KOL VAIRAVIMAS TAPO NEĮMANOMAS.

Kai aš daugiau nebegalėjau pamatyti nieko, aš leidau savo padangoms rasti grublėtą kelkraštį ir nuriedėjau lėtai į sustojimą. Aš susmukai į sėdynę ir leidau silpnybei, su kuria kovojau Džeikobo kambaryje, sutraiškyti mane. Tai buvo blogiau, nei galvojau — jėga užklupo mane netikėtai. Taip, aš buvau teisi slėpdama tai nuo Džeikobo. Nė vienas neturėtų to pamatyti.

Bet viena ilgai nebuvau – tiksliai tiek ilgai, kol Alisa pamatė mane čia ir prireikė kelių minučių, kad jis atvažiuotų. Durys sugirgždėjo ir jis patraukė mane į jo rankas.

Iš pradžių buvo dar blogiau. Kadangi mažesnė mano dalis — mažesnė, bet garsėjo ir piktėjo kas minutę, rėkdama ant likusios dalies — kuri troško kitų rankų. Taigi, čia buvo šviežia kaltė

pagyvinti skausmą.

Jis nesakė nieko, tik leido man kūkčioti, kol pradėjau bliauti Čarlio vardą.

- Ar tu tikrai pasiruošus eiti namo? – Jis paklausė abejodamas.

Aš sugebėjau pasakyti, po kelių bandymų, kad tai greitai nepagerės vistiek. Man reikėjo pasiekti Čarlį prieš tai, kai bus pakankamai vėlu, kad jis skambintų Biliui.

Taigi, jis vežė mane namo – bent kartą labai arti mano pikapo vidutinio greičio – laikydamas vieną ranką tvirtai mane apkabinęs. Visą kelią koviausi su susitvardymu. Pirmiausia tai atrodė, kaip pasmerktos pastangos, bet aš nepasidaviau. Tik kelios sekundės, aš pasakiau sau. Tik laikas keliems pasiteisinimams, ar keliems melams ir tada galėsiu vėl palūžti. Aš galėjau tiek daug padaryti. Aš kabinausi savo galvoje, iš nevilties ieškodama jėgų atsargų.

Man buvo pakankama tylaus kukčiojimo – išlaikyti jį, bet ne liautis. Ašaros nelėtėjo. Atrodo negalėjau rasti, net už kur užsikabinti, kad su jom padirbėti.

- Palauk manęs viršuje. – Suvapenau, kada buvome prie namo.

Jis apkabino mane arčiau vienai minutei ir tada dingo.

Viduje, pasileidau tiesiai link laiptų.

- Bela? – Čarlis pašaukė iš įprastinės savo vietos nuo sofos, kai ėjau pro šalį.

Pasisukau į jį pažiūrėti nieko nesakydama. Jo akys praplatėjo ir jis susvirduliavo ant savo kojų.

- Kas atsitiko? Ar Džeikobas...? – Jis pasiteiravo.

Smarkiai papurčiau savo galvą, bandydama surasti žodžius. – Jam viskas gerai, jam viskas gerai.

– Pažadėjau, mano balsas žemas ir kimus. Ir Džeikobui viskas buvo gerai, fiziškai, ir tai buvo viskas, dėl ko Čarlis rūpinosi šią akimirką.

- Bet kas atsitiko? – Jis sučiupo mano pečius, jo akys staiga susirūpinusios ir plačios. – Kas tau atsitiko?

Aš atrodžiau turbūt blogiau nei įsivaizdavau.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Nieko, tėti. Aš... tik kalbėjau su Džeikobu apie... kai kuriuos dalykus, kurie buvo sunkūs. Man viskas gerai.

Susirūpinimas mažėjo, ir jį pakeitė nepritarimas.

- Ar tai tikrai buvo geriausias laikas? – Jis paklausė.

- Tikriausiai ne, tėti, bet neturėjau alternatyvų – aš tiesiog turėjau pasirinkti... kartais negali būti jokių kompromisų.

Jis lėtai papurtė savo galvą. – Kaip jis pakėlė tai?

Neatsakiau.

Jis žiūrėjo minutę į mano veidą ir tada linktelėjo. Atsakymo turėjo būti pakankamai.

- Tikiuosi nepakenkei jo atsistatymui.

- Jis greitai gyja. – Suvapenau.

Čarlis atsiduso.

Jaučiau, kad susivaldymas slysta.

- Būsiu savo kambaryje. – Pasakiau jam, atsitraukdama nuo jo rankų.

- Gerai. – Čarlis sutiko. Jis turbūt matė, kad vandentiekis pradeda plėstis. Niekas negąsdino Čarlio labiau nei ašaros.

Ėjau link kambario, aklai ir klūpčiodama.

Įėjus pradėjau kovoti su apyrankės sagtimi, bandydama atsegti ją drebančiais pirštais.