Стефани Майер - Užtemimas

- Ar tu neverki? – Jis pasiteiravo, jo balsas staiga grįžo į normalų toną. Jis nekantriai pasivartė

lovoje.

- Aha. – Sumurmėjau, silpnai nusijuokdama iš savęs, pro ašaras, kurios staga tapo kūkčiojimu.

Jis pakeitė savo svorį, mesdamas jo gerą koją nuo lovos, tarytum jis ketintų pabandyti atsistoti.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Ką tu darai? – Pasiteiravau pro ašaras. – Gulkis, idiote, susižalosi save. – Pašokau nuo lovos ir prispaudžiau jo sveiką petį su abiem rankom.

Jis pasidavė, pasilenkė atgal, sudejuodamas iš skausmo, bet jis pagriebė mano liemenį ir pritraukė prie lovos, pasodindamas mane prie sveikosios savo pusės. Aš susiraičiau, bandydama nuslopinti kvailus kūkčiojimus prieš jo karštą odą.

- Negaliu patikėti, kad verki. – Jis suvapėjo. – Juk žinai, kad sakau tuos dalykus, nes tu nori.

Nenorėjau to. – Jis patrynė ranka mano pečius.

- Žinau. – Giliai įkvėpiau, bandydama suvaldyti save. Kaip aš baigsiu verkti, kai jis ramino mane? – Nors tai viskas yra tiesa. Ačiū, kad pasakei tai garsiai.

- Ar už tavęs pravirkdymą gausiu taškų?

- Žinoma, Džeikai. – Pabandžiau nusišypsoti. – Tiek daug, kiek norėsi.

- Nesirūpink, Bela, mieloji. Tai išsispręs.

- Nematau kaip. – Sumurmėjau.

Jis paplekšnojo mano galvos viršų. – Ketinu būti geras.

- Dar daugiau žaidimų? – Nustebau, pakeldama savo smakrą, kad pamatyčiau jo veidą.

- Gal. – Jis nusijuokė su trupučiu pastangų, ir tada suvirpėjo. – Bet ketinu bandyti.

Suraukiau antakius.

- Nebūk tokia pesimistiška. – Jis nusiskundė. – Duok man šiek tiek kreditų.

- Ką tu turi galvoje ‚ būti geras‘ ?

- Būsiu tavo draugas, Bela. – Jis pasakė ramiai. – Neprašysiu daugiau nei to.

- Manau, kad tam per vėlu, Džeikai. Kaip mes galime būti draugais, kai mes mylime vienas kitą?

Jis pažiūrėjo į lubas, spoksodamas, tarytum skaitytų kažką, kas buvo ten parašyta. - Galbūt... tai turės būti tolima draugystė.

Aš suspaudžiau savo dantis, patenkinta, kad jis nežiūrėjo į mano veidą, kovodama prieš

kūkčiojimus, kurie grasino paimti viršų vėl. Man reikėjo būti stipriai, ir aš neturėjau jokios minties kaip...

- Žinai tą istoriją Biblijoje? – Džeikobas staiga paklausė vis dar skaitydamas tuščias lubas. – Su karaliumi ir dvejomis moterimis kovojančiomis dėl kūdikio?

- Žinoma. Karalius Saliamonas.

- Teisingai. Karalius Saliamonas. – Jis pakartojo. – Ir jis pasakė, perskirkit vaiką per puse... bet tai buvo tik testas. Pamatyti, kuri pasiduos, kad apsaugotų jį.

- Aha, prisimenu.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Jis pažiūrėjo atgal į mano veidą. – Neketinu daugiau perskirti tavęs per puse, Bela.

Supratau apie ką jis kalbėjo. Jis norėjo pasakyti, kad myli mane labiausiai ir jis pasiduoda, kad tai įrodytų. Norėjau apginti Edvardą, pasakyti Džeikobui, kad Edvardas padarytų tą patį, jei aš

norėčiau, jei aš paleisčiau jį. Aš buvau vienintelė, kuri neišsižadėtų savo pretenzijų čia. Bet nebuvo jokio tikslo pradėti ginčytis dėl to, kas jį įskaudintų.

Aš užsimerkiau, norinti save suvaldyti. Negalėjau jam to užkrauti.

Akimirką buvome tylūs. Atrodo, jis laukė, kad aš ką nors pasakyčiau; aš mąsčiau, ką galėčiau pasakyti.

- Ar galiu tau pasakyti, kokia yra pati blogiausia dalis? – Jis paklausė neryžtingai, kai aš nieko nepasakiau. – Neprieštarautum? Ketinu būti geras.

- Ar tai padės? – Sušnibždėjau.

- Gali. Tai neskaudins.

- Tada, kokia blogiausia dalis?

- Blogiausia dalis, žinojimas, kas būtų buvę.

- Kas galbūt būtų buvę. – Atsidusau.

- Ne. – Džeikobas papurtė savo galvą. – Nes aš esu visiškai tikras dėl tavęs, Bela. Mums nebūtų

reikėję jokių pastangų – patogu, lengva kaip kvėpavimas. Aš buvau natūralus kelias, kurį tavo gyvenimas būtų pasirinkęs... – Jis įsižiūrėjo į erdvę akimirką, ir aš laukiau. – Jei pasaulis būtų, koks turėtų būti, jei nebūtų pabaisų ir magijos...

Galėjau matyti, ką jis matė, ir žinojau, kad jis teisus. Jei pasaulis būtų normalus taip ir turėtų

būti, Džeikobas ir aš būtume drauge. Ir mes būtume laimingi. Jis buvo mano sielos draugas tame pasaulyje — būtų mano sielos draugas vis dar, jei jo reikalavimas nebūtų buvęs nustelbtas kažko stipresnio, kažko tokio stipraus, kad tai negalėjo egzistuoti racionaliame pasaulyje.

Ar tas stipresnis egzistavo ir Džeikobui? Kas nors, kas išmuštų sielos draugą? Turėjau tikėti, kad yra.

Dvi ateitys, du sielos draugai... per daug bet kuriam vienam asmeniui. Ir tia taip neteisinga, kad buvau vienintelė, kuriai nereikėjo už tai susimokėti. Džeikobo skausmas atrodė per didelė kaina.

Susigūžiau mintyse dėl tos kainos, norėjau žinoti, ar aš būčiau svyravusi, jei aš nebūčiau Edvardo praradus vieną kartą. Jei aš nežinočiau ką reiškia gyventi be jo. Aš nebuvau įsitikinus. Tas žinojimas buvo tokia gyli manęs dalis, kad aš negalėjau įsivaizduoti, kaip aš jausčiausi be to.

- Jis kaip narkotikas tau, Bela. – Jo balsas buvo vis dar švelnus, visiškai nekritiškas. – Matau, kad dabar nebegali be jo gyventi. Per vėlu. Bet aš tau būčiau buvęs sveikesnis. Ne narkotikas; aš

būčiau tau buvęs oru, saule.

Mano lūpų kampučiai pakilo į ilgesingą špyseną. – Žinai, aš buvau pripratus taip apie tave galvoti. Kaip apie saulę. Mano asmeninę saulę. Tu puikiai kovojai su debesimis.

Jis atsiduso. – Debesis galiu pakelti. Bet negaliu kovoti su užtemimu .

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Paliečiau jo veidą, padėdama ranką ant jo skruosto. Jis iškvėpė nuo mano prisilietimo ir užsimerkė. Buvo labai tylu. Minutę galėjau girdėti jo širdies dūžius, lėtus ir vienodus.

- Pasakyk savo blogiausią dalį. – Jis sušnabždėjo.

- Manau, tai gali būti bloga mintis.

- Prašau.

- Manau, kad tai skaudins.

- Prašau.

Kaip aš galėjau atsisakyti jam kažko neatsakyti?

- Blogiausia dalis... – Aš dvejojau, ir tada leidau žodžiams lietis tiesos srautu. – Blogiausia dalis, kad mačiau visus dalykus – mūsų visą gyvenimą. Aš noriu to blogai, Džeikai, aš noriu viso to.

Noriu likti būtent čia ir niekada neišvykti. Noriu mylėti tave ir padaryti tave laimingu. Ir negaliu, ir tai žudo mane. Tai kaip Semui ir Emilei, Džeikai – niekada neturėjau pasirinkimo. Visada žinojau, kad niekas nepasikeis. Gal todėl taip stipriai koviausi prieš tave.

Jis atrodė bandė susikoncentruoti, kad kvėpuotų vienodai.

- Žinojau, kad neturėjau tau to sakyti.

Jis lėtai papurtė savo galvą. – Ne. Džiaugiuosi, kad pasakei. Ačiū tau. – Jis pabučiavo mano kaktą ir tada atsiduso. – Dabar būsiu geras.

Aš pakėliau akis ir pamačiau, kad jis šypsosi.

- Taigi, tu ištekėsi, ką?

- Nebeturime apie tai šnekėti.

- Noriu žinoti kelias detales. Nežinau, kada vėl su tavimi pasišnekėsiu.

Man prireikė palaukti minutę, kol galėjau kalbėti. Kada pakankamai įsitikinau, kad mano balsas neužlūš, atsakiau į jo klausimą.

- Tai iš tikrųjų ne mano mintis... bet taip. Jam tai daug reiškia. Aš apsvarsčiau, kodėl ne?

Džeikas linktelėjo. – Tai tiesa. Tai nėra labai didelis reikalas – palyginus.

Jo balsas buvo labai ramus, labai praktiškas. Aš įdėmiai žiūrėjau į jį, buvo smalsu, kaip jis su tuo susidoroja, ir tai nesisekė. Jis pažiūrėjo į mano akis sekundei ir tada nusuko savo galvą šalin.

Laukiau kalbėti, kol jo kvėpavimas susikontroliavo.

- Taip. Palyginus. – Sutikau.