Стефани Майер - Užtemimas

Ji išstūmė Edvardą pro duris. Jis į ją net nežiūrėjo – jis žiūrėjo į mane, nepatikliai, besigailintis, kad palieka mane vieną.

Aš linktelėjau, tikėdamasi, kad mano išraiška pakankamai rami, kad jį nuramintų.

Alisa uždarė duris prieš jo veidą.

- Gerai! – Ji sumurmėjo. – Nagi.

Ji čiupo mano riešą ir nusitempė mane prie jos drabužinės – kuri buvo didesnė nei mano miegamasis – ir paskui nutempė mane į užpakalinį kampą, kur ilgas baltas drabužio krepšys kabojo ant stovo.

Ji atsegė krepšį su vienu plačiu judesiu ir tada atsargiai ištraukė ją nuo pakabos. Ji žengė žingsnį

atgal, ištiesdama jos ranką į suknelę lyg ji būtų televizijos žaidimo vedėja.

- Na? – Ji paklausė sulaikius kvapą.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Aš vertinau ją ilgą momentą, truputį su ja žaisdama. Jos išraiška pasidarė susijaudinusi.

- Ak! – pasakiau, ir tada nusišypsojau, leisdama jai atsipalaiduoti. – Matau.

- Ką tu manai? – Ji pasiteiravo.

Tai vėl buvo mano Anės iš Žaliųjų Mansardų vaizdas.

- Ji ideali, žinoma. Būtent tai. Tu genijus.

Ji išsišiepė. – Žinau.

- Tūkstantis devyni šimtai aštuoniolikti? – Spėjau.

- Daugiau ar mažiau. – Ji pasakė linktelėdama. – Kai kas yra mano kūrybos, šydas... – Ji palietė

baltą atlasą, kai kalbėjo. – Nėriniai senoviški. Ar tau patinka?

- Jie nuostabūs. Tai būtent jam.

- Bet ar tai būtent tau? – Ji pasiteiravo.

- Taip, manau, kad taip, Alisa. Manau, kad tai yra tai, ko man reikia. Aš žinau, kad padarysi didelį darbą su tuo... jei gali kontroliuoti save.

Ji džiugiai nusišypsojo.

- Ar galiu pamatyti tavo suknelę. – Paklausiau.

Ji mirktelėjo, jos veidas tusčias.

- Ar tu neužsisakei savo pamergės suknelės tuo pačiu metu? Nenorėčiau, kad mano vyriausioji pamergė vilkėtų ką nors iš lentynos. – Apsimečiau suvirpėdama nuo siaubo.

Ji apkabino mane per liemenį. – Ačiū tau, Bela!

- Kaip tu negalėjai pamatyti kad tai įvyks? - Aš paerzinau, bučiuodama jos smailus plaukus. – Kai esi tokia aiškiaregė!

Alisa atšoko atgal, ir jos veidas nušvito nauju entuzizmu. – Man reikia tiek daug visko padaryti!

Eik pažaisk su Edvardu. Man reikia prie darbo.

Ji išbėgo iš kambario rėkdama, - Esme! - Ir tada dingo.

Ėjau pati. Edvardas laukė manęs pusiaukelėje, atsirėmęs į medžiu apmuštą sieną.

- Tai buvo labai, labai gražu iš tavo pusės. – Jis pasakė man.

- Ji atrodo laiminga. – Sutikau.

Jis palietė mano veidą; jo akys - per tamsios, jau buvo taip seniai, kada jis buvo išvykęs – ieškojo mano išraiškos minutę.

- Vykstam iš čia. – Jis staiga pasiūlė. – Vykstam į mūsų pievelę.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Tai skambėjo labai patraukliai. – Aš manau, kad man nebėra nieko, nuo ko slėptis, ar ne?

- Ne. Pavojus už mūsų.

Kai bėgo, jis buvo tylus, susimąstęs. Vėjas pūtė man į veidą, šiltesnis dabar, kai audra buvo praėjusi. Debesys dengė dangų, kaip ir dažniausiai buvo.

Pievelėje buvo ramu, laiminga vieta. Vasaros saulučių lopai įsiterpė į žolę baltomis ir geltonomis dėmėmis. Aš atsiguliau, nekreipdama dėmesio į žemės drėgnumą, ir pradėjau ieškoti paveikslų

debesyse. Jie buvo per per lygūs. Jokių paveikslų, tik minkšta, pilka antklodė.

Edvardas atsigulė šalia manęs, paimdamas mano ranką.

- Rugpjūčio trylikta? – Jis paklausė atsainiai po kelių minučių raminančios tylos.

- Tai duos man dar mėnesį laiko iki gimtadienio. Nenoriu per daug priartėti.

Jis atsiduso. – Esmė trimis metais vyresnė už Karlailą – formaliai. – Ar žinojai tai?

Papurčiau galvą.

- Jiems tai nesudaro jokio skirtumo.

Mano balsas buvo ramesnis, malonesnis nei jo susirūpinimas. – Mano amžius iš tikrųjų nėra svarbus. Edvardai, aš pasiruošus. Aš jau pasirinkau savo gyvenimą – dabar noriu pradėti jį

gyventi.

Jis perbraukė mano plaukus. – Svečių sąrašo veto?

- Iš tikrųjų man tai nerūpi, bet aš... – dvejojau, nenorėdama to paaiškinti. Geriausia pabaigti tai.

– Bet nesu tikra ar Alisa jaus reikalą pakviesti... kelis vilkolakius. Džeikas jaustųsi lyg... lyg jis turėtų atvykti. Lyg tai yra teisingas dalykas, ar kad aš įsiskaudinčiau, jei jis to nepadarytų.

Edvardas minutę buvo tylus. Aš spoksojau į medžių viršūnes, beveik juodas prieš šviesiai pilką dangų.

Staiga, Edvardas pačiupo mano liemenį ir užsitraukė mane ant savo krūtinės.

- Pasakyk man, kodėl taip darai, Bela. Kodėl dabar nusprendei suteikti Alisai visišką karaliavimą?

Pakartojau jam pokalbį, kurį turėjau su Čarliu praeitą naktį prieš važiuojant aplankyti Džeikobo.

- Nebūtų teisinga, jei Čarlį laikytume nuo to. – Padariau išvadą. - Ir dar Renė ir Filas. Beje, tai pralinksmins Alisą taip pat. Gal tai palengvins reikalus Čarliui, jei jis turės galimybę atsisveikinti.

Net jei jis galvos, kad tai per anksti, nenoriu atimti iš jo galimybės vesti mane prie altoriaus. – Aš

išsiviepėiau nuo žodžio ir tada vėl giliai įkvėpiau. - Bent jau mano mama ir tėtis, ir mano draugai žinos didžiąją dalį apie mano pasirinkimą, labiausiai ką jiems leidžiama pasakyti. Jie žinos, kad aš pasirinkau tave, ir jie žinos, kad mes esame kartu. Jie žinos, kad aš esu laiminga kur bebūčiau.

Aš manau, kad tai yra geriausia, ką galiu dėl jų padaryti.

Edvardas paėmė mano veidą, ieškodamas jo trumpą laiką.

- Susitarimas nutrauktas. – Jis pasakė staiga.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Ką ? – Aš aiktelėjau. – Tu atsisakai? Ne!

- Neatsisakau, Bela. Vis dar išlaikau savo susitarimo pusę. Bet tu išgelbėta. Kad ir ko tu nori, nieks tavęs nepririša.

- Kodėl?

- Bela, matau, ką tu darai. Tu bandai paversti visus kitus laimingus. Ir man nerūpi niekieno kito jausmai. Man reikia, kad tik tu būtum laiminga. Nesirūpink dėl Alisos. Aš tuo pasirūpinsiu.

Prižadu, kad ji neprivers tavęs jaustis kalta.

- Bet aš... -

- Ne. Elgsimės kaip tu nori. Nes, kai elgiamės kaip noriu aš, nieko neišeina. Vadinu tave užsispyrėle, bet pažiūrėk kaip aš pats elgiuosi. Aš kabinausi su tokiu idiotišku užsispyrimu prie mano minties apie tai, kas geriausia tau, nors tai tik skaudina tave. Skaudina taip giliai, vėl ir vėl.

Aš nepatikiu savimi pačiu daugiau. Tu gali turėti savo laimę. Mano kelias yra visada neteisingas.

Taigi. – Jis pasikėlė po manimi, ištiesindamas savo pečius. – Mes darysime tai, pagal tave, Bela.

Šiandien. Šiąnakt. Greičiau yra geriau. Kalbėjau su Karlailu. Aš galvojau, jei mes duotume tau daugiau morfijaus, nebūtų taip blogai. Verta pabandyti. – jis sugriežė savo dantimis.

- Edvardai, ne... -

Jis uždėjo savo pirštą ant mano lūpų. – Nesijaudink, Bela, meile. Aš nepamiršau likusių tavo reikalavimų. – Jo rankos buvo mano plaukuose, jos lūpos judėjo švelniai – bet labai rimtai – ant manųjų, kol supratau, ką jis sakė. Ką jis darė.

Nebuvo daug laiko veikti. Jei aš laukčiau per ilgai, aš nesugebėčiau atsiminti, kodėl aš turėjau sustabdyti jį. Jau, aš negalėjau įkvėpti. Mano rankos sugriebė jo rankas, traukdamos mane arčiau jo, mano burna prisiklijavo prie jo atsakydamos į kiekvieną nepasakytą klausimą.

Bandžiau pravalyti galvą, rasti būdų kalbėti.

Jis pasirito švelniai, prispausdamas mane prie kietos žemės.

O, nesvarbu! Mano mažiau kilni pusė džiūgavo. Mano galva buvo pilna saldaus jo kvapo.

Ne, ne, ne, ginčijausi su savimi. Papurčiau savo galvą, ir jo lūpos judėjo mano kaklu, suteikdamos man progą įkvėpti.