Стефани Майер - Užtemimas

Aš tyliai pabeldžiau į duris.

- Įeik, Bela. – Bilis pasakė. Mano pikapo riaumojimą buvo lengva atpažinti.

Įėjau į vidų.

- Sveikas, Bili. Ar jis atsibudęs? – Paklausiau.

- Jis atsibudo maždaug prieš pusvalandį, tik prieš tai kai daktaras išvyko. Eik pas jį. Manau, jis laukia tavęs.

Aš suvirpėjau ir tada giliai įkvėpiau. – Ačiū.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Aš dvejojau prie Džeikobo durų, nebūdama tikra ar pabelsti. Aš nusprendžiau pirmiau pažvelgti, tikėdamasi – bailė kokia buvau – kad gal, jis miegos. Jaučiau, kad man dar reikia pasinaudoti keliomis minutėmis.

Atidariau durų plyšį ir neryžtingai palinkau.

Džeikobas laukė manęs, jo veidas ramus ir lygus. Išsekimas, nusikamavimas buvo dingęs, jo veide tik atsargi tuštuma. Nebuvo jokio gyvumo jo akyse.

Buvo sunku žiūrėti į jo veidą, žinant, kad jį myliu. Tai buvo daug didesnis skirtumas nei maniau.

Mąsčiau ar jam taip sunku buvo visą laiką.

Laimei, kažkas buvo užklojęs jį su lovos užtiesalu. Palengvėjo, kad nepamačiau žalos masto.

Stabtelėjau ir tyliai uždariau duris už savęs.

- Sveikas, Džeikai. – Sumurmėjau.

- Taip, aš panašiai ir galvojau, kad taip bus. – Jis atsiduso. – Šiandien aiškiai viskas pasisuko blogai. Pirmiausiai, aš pasirinkau blogą vietą, praleidau geriausią kovą, ir Setas susišlavė visą šlovę. Tada, Lėja pasielgė kaip idiotė bandydama kažką įrodyti likusiems, ir aš turėjau būti tas idiotas, kuris išgelbėjo ją. Ir dabar tai. – Jis pamojo savo ranką link manęs, kur stovėjau prie durų dvejodama.

- Kaip jautiesi? – Suvapenau. Koks kvailas klausimas.

- Truputį apdujęs. Daktaras Iltis nežino kiek daug vaistų skausmui numalšinti man reikia, taigi jis bandė ir padarė paklaidą. Mano, kad padaugino.

- Bet tau neskauda.

- Ne. Bent jau. Negaliu jausti savo sužeidinmų. – Jis pasakė, vėl pašaipiai šypsodamasis.

Prisikandau lūpą. Niekada su tuo nesusitaikysiu. Kodėl niekas niekada nebandė manęs nužudyti, kai norėjau mirti?

Kreivas humoras paliko jo veidą, ir jo akys pagyvėjo. Jo kakta susiraukšlėjo, lyg jis nerimavo.

- O kaip tu? – Jis paklausė, skambėdamas tikrai susidomėjęs. – Ar tau viskas gerai?

- Aš? – Spoksojau į jį. Gal jis tikrai pavartojo per daug vaistų. – O kas?

- Na, turiu galvoje, buvau ganėtinai įsitikinęs, kad jis nesužeis tavęs, bet nežinojau kaip blogai tai bus. Aš buvau šiek tiek pamišęs jaudindamasis dėl tavęs, kai atsibudau. Nežinojau, ar tau bus leistina mane aplankyti ar kas panašaus. Nežinomybė buvo siaubinga. Kaip tai praėjo? Ką jis sakė tau? Atsiprašau, jei buvo labai blogai. Nenorėjau, kad tu atlaikytum tai viena. Maniau, būsiu ten...

Man prireikė minutės, kad suprasčiau. Jis vapaliojo, atrodydamas vis labiau nerangiai, kol supratau, ką jis sako. Tada paskubėjau jį nuraminti.

- Ne, ne, Džeikai! Man viskas gerai. Iš tikrųjų, per gerai. Žinoma, kad jis nepyko. O norėjau!

Jo akys plačiai atsimerkė, kas atrodė kaip siaubas. – Ką?

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Jis nė niek ant manęs nepyko – jis nepyko net ant tavęs! Jis toks nesavanaudiškas, kad priverstų mane jaustis blogai. Būčiau norėjus, kad jis būtų rėkęs ant manęs ar kas panašaus. Aš

to nenusipelniau... na, buvo tik blogiau, kad jis nerėkė. Bet jam tai nerūpėjo. Jis tik nori, kad aš

būčiau laiminga.

- Jis nepyko? – Džeikobas paklausė, netikintis.

- Ne. Jis buvo... per daug geras.

Džeikobas spoksojo minutę, ir tada jis staiga suraukė antakius. – Na, velnias! – Jis suurzgė.

- Kas blogai, Džeikai? Ar skauda? – mano rankos beprasmiškai nuskrajojo prie jo vaistų.

- Ne. – jis suniurnėjo pasibaisėtinu tonu. – Negaliu tuo patikėti! Jis nedavė tau ultimatimo ar ko panašaus?

- Nieko panašaus – kas blogai su tavimi?

Jis susiraukė ir papurtė galvų. – Per daug pasitikėjau jo reakcija. Viskas po velnių. Jis geresnis nei aš maniau.

Tai, kaip jis tai pasakė, nors piktesnis, priminė man Edvardo žodžius apie Džeikobo moralės trūkumą šį rytą palapinėje. Kas reiškė, kad Džeikas vis dar tikėjosi, vis dar kovėsi. Suvirpėjau, kai tai trenkė giliai.

- Jis nežaidžia jokio žaidimo, Džeikai. –Pasakiau ramiai.

- Lažinamės, kad žaidžia. Jis žaidžia taip pat sunkiai kaip ir aš, tik jis žino, ką jis daro, o aš ne.

Nekaltink manęs, tik todėl kad jis yra geresnis manipuliatorius nei aš – buvau pakankamai ilgai aplinkui, kad perprasčiau visus jo triukus.

- Jis nemanipuliuoja manimi.

- Taip, jis manipuliuoja! Kada tu atsibusi ir suprasi, kad jis nėra toks idealus kaip tu manai jis yra?

- Jis bent jau negrasina nusižudyti, kad priverstų jį pabučiuoti. – atšoviau. Kaip greitai pasakiau tuos žodžius, pradėjau jausti graužatį. – Palauk. Apsimesk, kad tai išsprūdo netyčia. Prisiekiau sau, kad nieko apie tai nesakysiu.

Jis giliai įkvėpė. Kai jis kalbėjo, buvo ramesnis. – Kodėl ne?

- Nes neatėjau tavęs dėl jo nors kaltinti.

- Kad ir tai tiesa. – Jis pasakė monotoniškai. – Aš tai padariau.

- Man nerūpi, Džeikai. Aš nepykstu.

Jis nusišypsojo. – Man irgi nerūpi. Žinojau, kad atleisi man, ir držiaugiuosi, kad tai padarei. Bent jau aš nemažai padariau. Bent jau priverčiau tave pamatyti, kad tu mane myli. Tai kažko verta.

- Verta? Ar tikrai tai geriau, nei būčiau tamsoje?

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Ar tu nemanai, kad turi žinoti kaip jautiesi – tik tam, kad tai tavęs nenustebintų, kada bus per vėlu ir tu būsi ištekėjusi už vampyro?

Papurčiau galvą. – Ne – nemanau, kad tai geriau man. Turėjau galvoje, geriau tau. Ar tai tau pagerina ar pablogina reikalus, jei žinai, kad aš tave įsimylėjusi? Kai tai vistiek neturi jokio skirtumo. Ar tai būtų buvę geriau, lengviau tau, jei aš niekada nebūčiau to numaniusi?

Jis priėmė mano klausimą taip rimtai, kaip aš ir turėjau galvoje, atsargiai pamąstydamas prieš

atsakydamas. – Taip, geriau, kad tu žinai. – Jis galiausiai nusprendė. – Jei tu nebūtum suvokusi... aš visada būčiau norėjęs sužinoti ar tavo sprendimas būtų buvęs kitoks, jei būtum žinojus. Dabar aš žinau. Padariau viską, ką galėjau. – Jis stabtelėjo netvirtai įkvėpti ir užsimerkė.

Šitą kartą aš negalėjau priešintis poreikiui jį nuraminti. Aš kirtau mažą kambarį ir atsiklaupiau prie jo galvos, bijodama atsisėsti ant lovos, kad susidursiu su juo ir jį sužeisiu ir palinkau paliesti savo kaktą jo skruostą.

Džeikobas atsiduso ir uždėjo ranką ant mano plaukų sulaikydamas mane ten.

- Aš taip atsiprašau, Džeikai.

- Visada žinojau, kad tai rizikingas žingsnis. Tai ne tavo kaltė, Bela.

- Ne tavo taip pat. – Sudejavau. - Prašau.

Jis atsitraukė pažiūrėti į mane. – Ko?

- Tai mano kaltė. Ir man bloga, kai yra sakoma, kad ne mano.

Jis išsišiepė. Tai nepalietė jo akių. – Nori, kad tau užkurčiau pirtį?

- Iš tikrųjų... manau, kad noriu.

Jis suspaudė lūpas, kai jis galvojo, kaip daug aš norėjau to. Šypsena trumpam perskrodė jo veidą, ir tada jis iškreipė savo išraišką į nuožmų žvilgsnį.

- Atrodo taip, kad bučiavimas manęs atgal neatleistina. – jis iškošė žodžius man. – Jei tu būtum žinojus, kad atsiimsi tai, gal tu nebūtum buvus tokia įsitikinusi dėl to.

Aš suvirpėjau ir linktelėjau. – Aš taip atsiprašau.

- Atsiprašymas nieko nepagerina, Bela. Apie ką tu galvojai?

- Negalvojau. – Sušnibždėjau.

- Tu turėjai pasakyti man, kad eičiau mirti. Tai yra tai, ko tu nori.

- Ne, Džeikobai. – suverkšlenau, kaudamasi prieš plūstančias ašaras. – Ne! Niekada.