Стефани Майер - Užtemimas

- Ne, Bela. – Jis sušnabždėjo, suimdamas mano rankas. – Tai dalis to, kas tu esi.

Jis truktelėjo mane į jo glėbį ir kūkčiojimas vėl prasiveržė.

Ši ilgiausia diena atrodė lyg vis tęstusi ir tęstusi, ir tęstusi. Mąsčiau ar ji kada nors baigsis.

Ir nors naktis vilkosi negailestingai lėtai, tai nebuvo blogiausia naktis mano gyvenime. Aš

nusiraminau. Ir nebuvau viena. Tai buvo didelė paguoda taip pat.

Čarlio baimė emocijų proveržiui išlaikė jį nuo manęs patikrinimo, nors aš nebuvau tyli – jis tikriausiai miegojo ne daugiau nei aš.

Mano gudrumas po laiko, atrodė nepakeliamai aiškus šiąnakt. Galėjau matyti kievieną klaidą, kurią padariau, kiekvieną žalos dalelytę, kurią padariau, mažus dalykus, ir didelius dalykus.

Kiekvieną skausmą, kurį suteikiau Džeikobui, visas nuoskriaudas, kurias sukėliau Edvardui, sudėliodama tai į tvarkingas krūveles, į kurias negalėjau nei nekreipti dėmesio, nei paneigti to.

Ir supratau, kad aš klydau dėl visų magnetų. Tai nebuvo Edvardas ir Džeikobas, kuriuos aš

bandžiau suspausti drauge, tai buvo dvi manęs dalys, Edvardo Bela ir Džeikobo Bela. Bet jos negalėjo egzistuoti drauge, ir aš niekada neturėjau to bandyti.

Aš pridariau tiek daug žalos.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Tuo pačiu metu naktį, aš prisiminiau, kad šį rytą sau pažadėjau – kad Edvardas daugiau niekada nepamatys manęs liejančios ašarų dėl Džeikobo Bleko. Mintis sukėlė raundą isterijos, kuri išgąsdino Edvardą daugiau, negu verkimas. Bet tai praėjo, taip pat, kai tai ėjo savo keliu.

Edvardas tik laikė mane ant lovos ir leido man sugadinti jo marškinius, sutepant juos sūriu vandeniu.

Tau užtruko ilgiau nei aš maniau, kol aš išsiverkiau. Kada tai įvyko, aš buvau pakankamai išsekusi miegoti. Nesamoningumas pilnai nepašalino skausmo, tik sustingdė, prislopino kaip vaistai. Pavertė tai labiau pakeliama. Bet jis vis dar buvo. Aš supratau jį, net miegodama, ir tai man padėjo sureguliuoti tai, ką norėjau.

Rytas prasidėjo su tuo, jei ne su ryškesne perspektyva, tai bent jau su susivaldymu, kai kuo priimtinu.

Inkstinktyviai žinojau, kad mano ašaros mano širdyje visada gels. Dabar tai tiesiog bus dalis manęs. Laikas viską palengvina – tai visada visi sako. Bet man nerūpėjo ar laikas užgydys tai ar ne iki kol Džeikobas nepasijus geriau. Galės būti laimingas vėl.

Kaip prabudau nesiorientavau. Atmerkiau savo akis – pagaliau sausas – ir pamačiau jo sunerimusi žvilgsnį.

- Sveikas. – Pasakiau. Mano balsas buvo kimus. Pravaliau gerklę.

Jis neatsakė. Jis stebėjo mane laukdamas, kol pradėsiu.

- Ne, man viskas gerai. – Prižadėjau. – Taip daugiau neatsitiks.

Jo akys įsitempė nuo mano žodžių.

- Labai atsiprašau, kad turėjai tai pamatyti. – Pasakiau. – Tai buvo nesąžininga tavo atžvilgiu.

Jis padėjo rankas ant abiejų mano veido pusių.

- Bela... ar tu įsitikinus? Ar tu teisingai pasirinkai? Niekada nemačiau tavęs tokiame dideliame skausme... – jis pritilo su paskutiniu žodžiu.

Bet aš esu buvus didesniame skausme.

Paliečiau jo lūpas. – Taip.

- Nežinau... – jo kakta susiraukė. – Jei tai tave taip skaudina, kaip tai gali būti teisingas pasirinkimas?

- Edvardai, aš žinau be ko negaliu gyventi.

- Bet... -

Papurčiau savo galvą. – Tu nesupranti. Gal tu gali būti pakankamai drąsus ar pakankamai stiprus, kad gyventum be manęs, jei tai būtų geriau. Bet aš niekada nebuvau tokia pasiaukojanti.

Aš turiu būti su tavimi. Tai vienintelis būdas, man gyventi.

Jis vis dar žiūrėjo abejonamai. Aš niekada neturėjau jam leisti likti su manimi praeitą naktį. Bet man jo taip reikėjo...

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Ar paduosi man tą knygą? – Paklausiau parodydama virš jo peties.

Jo antakiai susitraukė nuo painiavos, bet padavė man ją greitai.

- Šitą vėl? – Jis paklausė.

- Tik noriu surastį dalį, kurią prisimenu... pažiūrėti kaip ji pasakė... – Aš verčiau knygą, ieškodama reikiamo puslapio. Puslapis buvo užlenktas dėl daugelio kartų, kai čia stabtelėdavau.

- Ketė yra pabaisa, bet yra keli dalykai, kuriuos ji padarė teisingai. – Suvapenau. Skaičiau eilutes tyliai, beveik sau. – ‚ Jei visa kita žūtų, ir jis pasiliktų, aš turėčiau vis dar gyventi; ir jei visa kita pasiliktų, ir jis butų sunaikintas, visata taptų dideliu nepažįstamuoju.’ – Linktelėjau, vėl sau. –

Tiksliai žinau, ką ji turi galvoje. Ir žinau be ko negaliu gyventi.

Edvardas paėmė knygą iš mano rankų ir numetė ją per kambarį – ji nusileido su lengvu stuktelėjimu ant mano stalo. Jis rankomis apsupo mano liemenį.

Maža šypsena nušvietė jo veidą, nors nerimas vis dar raukšlėjo jo kaktą. – Hitčklifas irgi turėjo savo akimirkų. - Jis pasakė. Jam nereikėjo knygos, kad idealiai pacituotų žodžius. Jis prisitraukė

mane arčiau ir sušnibždėjo man į ausį. – Aš negaliu gyventi be savo gyvenimo! Aš negaliu gyventi be savo sielos!

- Taip. – Pasakiau tyliai. – Aš tą ir norėjau pasakyti.

- Bela, aš negaliu matyti kai tu nelaiminga. Galbūt... -

- Ne, Edvardai. Aš iš tikrųjų pridariau daug netvarkos, ir ruošiuosi su tuo gyventi. Bet aš žinau, ko aš noriu ir ko man reikia... ir ką aš dabar ketinu daryti.

- Ką mes ketiname dabar daryti?

Nusišypsojau nuo jo mažo pataisymo, ir tada atsidusau. – Mes ketiname vykti pasimatyti su Alisa.

Alisa stovėjo ant apatinio verandos laiptelio, per daug susijaudinusi, kad lauktų mūsų viduje. Ji atrodė taip lyg norėtų pradėti šokti, tokia sujaudinta dėl naujienų, dėl kurių ji žinojo aš

atvažiavau.

- Ačiū tau, Bela! – Ji sudainavo, kai mes išlipome iš pikapo.

- Palauk, Alisa. – Įspėjau ją, pakeldama ranką, kad pertraukčiau jos linksmumą. – Turiu kelis apribojimus tau.

- Žinau, žinau, žinau. Turiu laiko iki rugpjūčio tryliktos vėliausiai, tu gali vetuoti svečių sąrašą ir jei aš persistengsiu ar panašiai, tu niekada su manimi nebesišnekėsi.

- O, gerai. Na, aha. Tada tu žinai taisykles.

- Nesijaudink, Bela, viskas bus idealu. Ar nori pamatyti savo suknelę?

Turėjau kelis kartus giliai įkvėpti. Bet kas, kas padarys ją laimingą. Pasakiau sau.

- Žinoma.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Alisa patenkintai nusišypsojo.

- Hm, Alisa. – Pasakiau išlaikydama savo balso toną kasdienišką ir vienodą. – Kada tu nupirkai man suknelę?

Tai turbūt nebuvo didžioji dalis renginio. Edvardas suspaudė mano ranką.

Alisa ėjo pirmą į vidų, pasisukdama link laiptų. – Šitie dalykai užima laiko, Bela. – Alisa paaiškino. Jos tonas atrodė... išsisukinėjantis. – Turiu galvoje, nežinojau, kad reikalai pasisuks taip, bet visada yra aiški galimybė.

- Kada? – Paklausiau vėl.

- Perrine Bruyere turi laukiančiųjų sąrašą, žinai. – pasakė ji. – Medžiaginiai stebuklai negimsta per naktį. Jei aš nebūčiau paskubėjus, tu būtum vilkėjus ką nors iš lentynos!

Neatrodė, kad sulauksiu tiesaus atsakymo. – Per – kas?

- Jis ne garsiausias dizaineris, Bela, taigi nereikia kelti šnypštimo priepuolio. Nors jis man prižadėjo ir specializuojasi tame, ko man reikia.

- Aš nekeliu priepuolio.

- Ne, tu nekeli. - Ji sekė mano ramų veidą įtartinai. Tada, kada įėjome į jos kambarį jį pasisuko į

Edvardą.

- Tu – lauk.

- Kodėl? – Pasiteiravau.

- Bela. – ji sudejavo. – Žinai taisykles. Jis negali pamatyti suknelės iki vestuvių.

Vėl giliai įkvėpiau. – Man tai nerūpi. Ir žinai, kad jis jau matė ją tavo galvoje. Bet jei tu taip nori...