Стефани Майер - Užtemimas

- Sustok, Edvardai. Palauk. – Mano balsas buvo silpnas kaip ir mano valia.

- Kodėl? – Jis sušnibždėjo į duobutę mano kakle.

Aš stengiausi įdėti šiek tiek ryžto į mano toną. - Aš nenoriu to daryti dabar.

- Nenori? – Jis paklausė, šypsena jautėsi jo balse. Jis perkėlė savo lūpas ant mano ir padarė

kalbėjimą neįmanomu. Karštis sklido mano venomis, degindamas kur mano oda lietė jo.

Bandžiau susikaupti. Reikėjo didelių pastangų tik išlaisvinti savo rankas nuo jo plaukų, perkelti jas ant jo krūtinės. Bet aš padariau tai. Ir tada aš atsistūmiau nuo jo, bandydama jį nustumti.

Negalėjau pasiekti to viena, bet jis sureagavo, kaip ir žinojau, kad tai padarys.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Jis atsitraukė kelis centimetrus, kad pažiūrėtų į mane, ir jo akys nepalengvino mano apsisprendimo. Jos buvo juoda ugnis. Jos degė.

- Kodėl? – Jis vėl paklausė, jo balsas žemas ir šiurkštus. - Aš myliu tave. Aš noriu tavęs. Dabar.

Drugeliai mano skrandyje kilo link gerklės. Jis pasinaudojo galimybe, kad netekau žado.

- Palauk palauk. – Bandžiau pasakyti aplink jo lūpas.

- Tik ne aš. – Jis sumurmėjo nesutikdamas.

- Prašau? – Aiktelėjau.

Jis sunkiai atsiduso ir nustūmė save nuo manęs, atsiversdamas ant savo nugaros vėl.

Mes abu gulėjome ten minutę, bandydami sulėtinti savo kvėpavimus.

- Pasakyk man, kodėl ne, Bela. – Jis pasiteiravo. – Tai geriau nebūtų dėl manęs.

Viskas mano pasaulyje buvo dėl jo. Kaip kvaila taip manyti.

- Edvardai, tai man yra labai svarbu. Aš ketinu viską daryti teisingai.

- Kieno definicija teisingai?

- Mano.

Jis atsirėmė ant alkūnės ir įsižiūrėjo į mane, jo išraiška nepritarianti.

- Kaip tu ruošiesi daryti tai teisingai?

Giliai įkvėpiau. – Atsakingai. Viską prideramai. Nepaliksiu Čarlio ir Renės be geriausio sprendimo, kurį galiu jiems duoti. Aš neatsisakysiu, kad Alisai būtų smagu, jei vistiek susituoksiu. Ir aš surišiu save su tavimi kiekviename žmogiškame kely, prieš tai, kai paprašysiu tavęs paversti mane nemirtinga. Aš laikysiuos taisyklių, Edvardai. Tavo siela yra daug daug svarbesnė, kad pasinaudočiau proga. Ir tu nepajudinsi manęs dėl to.

- Lažinčiausi , kad galėčiau. – Jis sumurmėjo, jo akys vėl degančios.

- Bet tu to nedarysi. – Pasakiau, bandydama išlaikyti balsą lygų. – Tik ne žinodamas, ko man iš

tikrųjų reikia.

- Tu nesikauni sąžiningai. – Jis apkaltino.

Išsišiepiau jam. – Niekad nesakiau, kad taip darysiu.

Jis nusišypsojo atgal, ilgesingai. – Jei persigalvosi...

- Tu būsi pirmasis, kuris tai sužinos. – Pažadėjau.

Lietus pradėjo lašėti pro debesis kaip tik tada, keli pasklidę lašai nukrito ir sudundėjo kai trenkėsi į žemę.

Piktai žiūrėjau į dangų.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

- Parvešiu tave namo. – jis nubraukė mažyčius vandens karoliukus nuo mano skruosto.

- Lietus ne bėda. – Suniurmėjau. – Tai tik reiškia, jog atėjo laikas padaryti kai ką, kas nebus malonu ar net galimai labai pavojinga.

Jo akys išsiplėtė dėl nerimo.

- Gerai, kad tu neperšaunamas. – Atsidusau. Man reikės žiedo. Laikas pasakyti Čarliui.

Jis nusijuokė dėl mano veido išraiškos. - Labai pavojinga. – Jis sutiko. Jis vėl nusijuokė ir pasiekė savo džinsų kišenę. – Bet bent jau nereikės papildomos kelionės.

Jis vėl užmovė žiedą į vietą ant mano kairės rankos trečiojo piršto.

Kur jis liks – galbūt likusią amžinybę.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

EPILOGAS - PASIRINKIMAS

DŽEIKOBAS BLEKAS

- Džeikobai, ar tu manai, kad tai per daug užsitęs? – Lėja pasiteiravo. Nekantri. Inksčianti.

Mano dantys susigniaužė.

Kaip ir kiekvienas gaujoje, Lėja žinojo viską. Ji žinojo, kodėl aš atėjau čia – ant pačio žemės krašto tarp dangaus ir jūros. Pabūti vienas. Ji žinojo, kad tai viskas, ko noriu. Tik pabūti vienas.

Bet Lėja vistiek per prievartą siūlė savo draugiją.

Be buvimo beprotiškai suerzintu, aš tikrai jaučiausi pasipūtęs trumpą sekundę. Kadangi neturėjau galvoti apie mano savitvardos valdymą. Dabar tai buvo lengva, kažkas, ką tik padariau, natūralu. Raudonas žvilgsnis nebeužliejo mano akių. Karštis nedegino mano stuburo. Kai atsakiau, mano balsas buvo ramus.

- Nušok nuo skardžio, Lėja. – parodžiau viena savo letena.

- Iš tikrųjų, vaike. – Ji nekreipė į mane dėmesio, nudribdama ant žemės šalia manęs. – Tu neįsivaizduoti kaip tai sunku man.

- Tau? – Man prireikė minutės, kad patikėčiau, kog ji kalba rimtai. – Tu turėtum būti egocentriškiausia asmenybė, Lėja. Aš labai nepatinka, kad turiu sudaužyti svajonių pasaulį, kuriame gyveni – tą, kuriame saulė sukasi apie vietą, kuriose tu stovi – taigi, nepasakosiu, kaip mažai man rūpi, kokios tavo problemos. Eik. Šalin.

- Tik pažiūrėk minutę viską iš mano perspektyvos, gerai? – Ji tęsė lyg aš nebūčiau nieko pasakęs.

Jei ji stengėsi sugadinti mano nuotaiką, tai suveikė. Pradėjau juoktis. Garsas keistai skaudino.

- Baik prunkšti ir atkreip dėmesį. – Ji atšovė.

- Jei apsimesiu, kad klausaus, ar dingsi? – Paklausiau žvilgtelėdamas į nuolatinę rūsčią išraišką ant jos veido. Aš nebuvau įsitikinęs ar ji turi kokią kitokią išraišką.

Aš prisiminiau, kai galvojau, kad Lėja buvo graži, galnet nuostabi. Tai buvo labai seniai. Niekas dabar apie ją taip negalvoja. Išskyrus Semą. Jis sau niekada neatleis. Lyg būtų jo kaltė, kad ji tapo tokia kandžia harpija.

Jos rūsti išraiška įkaito, lyg ji galėįtų spėti apie ką aš galvoju. Greičiausiai galėjo.

- Tai mane verkia vemti, Džeikobai. Ar gali įsivaizduoti kaip jaučiuosi aš ? Man net nepatinka Bela Svan ir tu mane verti sielvartauti dėl tos kraugerės-mylimosios, lyg aš taip pat būčiau ją įsimylėjus. Ar gali matyti, kad tai truputį trikdo?Sapnavau, kad bučiavau ją praeitą naktį! Kokio velnio aš turėjau tai daryti?

- Ar man rūpi?

- Nebegaliu būti tavo galvoje daugiau! Trauk ją iš galvos! Ji ruošias ištekėti už to daikto. Jis stengsis ją paversti viena iš jų! Laikas judėti, berniuk.

- Užsičiaupk. – Suurzgiau.

Stephenie Meyer UŽTEMIMAS

Būtų neteisinga kirsti atsakomąjį smūgį. Aš žinojau tai. Aš prikandau savo liežuvį. Bet ji apgailestautų, jei ji neišeitų. Dabar.

- Jis tikriausiai vistiek ją nužudys. – Lėja pasakė. Pašaipiai. – Dauguma pasakojimų sako, kad tai atsitinka dažniau negu neatsitinka. Gal laidotuvės bus greičiau nei vestuvės. Cha.

Šį kartą turėjau veikti. Užsimerkiau ir koviausi su karsčio skoniu burnoje. Aš pastūmiau ugnį

žemyn savo nugarą, grumdamasis, kad laikyčiau poroje mano formą tuo metu, kai mano kūnas pabandė drebėti atskirai.

Jada vėl valdžiausi, piktai pažvelgiau į ją. Ji stebėjo mano rankas drebančias kaip tremoras.

Šypsodamasi. Kažkoks juokelis.

- Jeigu tu liūdi dėl lyties painiavos, Lėja... – Pasakiau. Lėtai pabrėždamas kiekvieną žodį. – Kaip tu manai mes likusieji žiūrim į Semą tavo akimis? Pakankamai blogai, kad Emilė turi susitaikyti su mūsų įkyriom mintim. Jai nereikia, kad mes vaikinai dūsautume dėl jo taip pat.

Supykęs, koks aš buvau, jaučiausi vistiek kaltas, kai pamačiau skausmo protrūkį pereinant jos veidu.

Ji atsistojo ant kojų — sustodama tiktai tam, kad nusispjautų mano kryptimi — ir nubėgo link medžių, drebėdama kaip kamertonas.

Tamsiai nusijuokiau. – Nepataikei.

Semas man užkurs pirtį dėl to, bet tai buvo verta. Lėja nebeves manęs iš proto. Ir padaryčiau tai vėl, jei turėčiau progą.