Кэт Шилд - Išlošta naktis

Paleidęs Misės rankas delnais apėmė jai veidą. O ji ėmė glamonėti jam pečius, gniaužyti plaukus ir traukti jį arčiau savęs. Brūkštelėjęs lūpomis pats sau padarė meškos paslaugą. Šį kartą jos lūpoms prasivėrus Sebastianas delsė – jų kvėpavimas susipynė, jo liežuvis ėmė brėžti liniją vidine apatinės jos lūpos puse.

Ji gardi. Rūgšti ir saldi kaip citrinos ir vyšnios. Mėgaudamasis tyliai drąsinančiu Misės dūzgimu Sebastianas tyrinėjo jos dantis, ant vieno priekinių aptiko nežymų šiurkštumą. Jos liežuvis lyžčiojo jo liežuvį, ir primygtinis poreikis slėpsnose augo. Sebastianas nekreipė į jį dėmesio. Toliau žengti neketino.

Tačiau Misė buvo kitos nuomonės.

Vis giliau nirdamas į bučinį, Sebastianas vis labiau atsidavė svaiginančiai nuostabai. Jo pasaulis susitraukė iki švelnių Misės lūpų ir aistringai banguojančio kūno. Iš jos gerklės besiveržiantys garsai vis stiprėjo perspėdami, kad Misė ir vėl sparčiai artėja prie orgazmo.

Kodėl gi jai nepagelbėjus?

Nutraukęs bučinį Sebastianas nuslinko jos kūnu žemyn. Suknelė buvo pakilusi į viršų, todėl dabar virš juodų kojinių matėsi pora apnuogintos odos colių. Norėdamas žvilgtelėti į juodus apatinius, Sebastianas dar aukščiau kilstelėjo drabužį. Šilkas. Vos dengiantis. Tarsi jam apžavėti to būtų nepakakę, į šnerves plūstelėjo muskusinis jos susijaudinimo kvapas. Kelio atgal neliko.

Sebastianas pabučiavo ją tik šiek tiek virš juodos medžiagos. Misė žioptelėjo. Suintriguotas jis pradėjo liežuviu vedžioti nuo klubo prie klubo, kol jos kūnas ėmė virpėti. Tada, žnaibydamos ir gnaibydamos kelnaičių medžiagą, į žaidimą įsitraukė ir lūpos su liežuviu; ją erzindamas jis nukeliavo iki sudrėkusio šilkinio trikampėlio.

Šypsodamasis Sebastianas pirštu užkabino apatinius ir ėmė traukti juos žemyn. Pamažu atidengdamas vis daugiau grožybės, jis buvo priverstas kelis kartus giliai įkvėpti, kad apsiramintų.

Ji tikrų tikriausia rudaplaukė, išsiblaškęs pagalvojo, tada nutraukė kelnaites blauzdomis žemyn ir numovęs sviedė šalin. Paskui, įsitaisęs Misei tarp šlaunų, palinko į priekį ir liežuvio galiuku lyžtelėjo vidinę šlaunies pusę. Jos klubai sutrūkčiojo.

Laukiniai, nevaržomi Misės judesiai skatino jį numoti ranka į preliudiją ir tučtuojau ją užvaldyti. Visgi savo paties poreikius Sebastianas laikė tvirtai užgniaužęs.

Kol baigsis naktis, ji supras, kas nutinka, kai jis yra išprovokuojamas. Šios klaidos ji daugiau nekartos.

Sebastianas priglaudė lūpas prie jos pumpuro. Vos pajutęs jos skonį sudejavo. Kraujas suplūdo į paslėpsnius. Jis ėmė intensyviai čiulpti, o jos klubai iš beviltiško troškulio tai trūkčiojo, tai sukosi. Liežuviu ją erzindamas, o dantimis kankindamas, jis du kartus privedė Misę prie orgazmo slenksčio, tačiau abu kartus atsitraukė laukdamas, kada išgirs iš jos gerklės išsiveržiant į raudą panašų garsą.

Staiga ji pasielgė netikėtai.

Pirma jos rankos žarstė jam plaukus, glostė pečius. Dabar, Sebastianui atitraukus lūpas ir leidus jos kūnui nurimti, ji nusivilko suknelę atidengdama juodą liemenėlę. Tada čiupo jo ranką ir prispaudė sau prie krūtinės. Supratęs, ko ji geidžia, Sebastianas pirštų galiukais perbraukė per šiurkščius nėrinius ir užkišo pirštus už medžiagos. Jos oda priminė vėsų porcelianą, bet po ja liepsnojanti ugnis nudegino krumplius.

– Sebastianai, – maldavo Misė.

Jis su nuožmiu primygtinumu nusmaukė liemenėlę žemyn ir išlaisvino krūtis. Dideles, apvalias, su sustandėjusiais rožiniais speneliais. Tokias, kokias ir įsivaizdavo. Suėmęs jas į saujas it laukinis sudejavo ir prigludo prie jų lūpomis.

Kiekvienas Misės šūksnis jį kaitino vis labiau. Subtilumas išgaravo kaip dūmas ir jis pradėjo ją šturmuoti. Lūpomis pajutęs, kaip jos kūnas virpteli, Sebastianas jau kitą akimirką išvydo ją rangantis įvairiausiomis pozomis, apie kurias veikiausiai ji net pati nenutuokė.

Misė slopiai atsiduso. Sebastianas ją dar šiek tiek paaudrino ir stebėjo, kaip ji banga po bangos skęsta užtvindyta orgazmo. Buvo gražu.

Jam reikėjo tapti to grožio dalimi.

Viena ranka ėmė negrabiai segtis diržą, o antrąja ir toliau ją glamonėjo; galiausiai jam pavyko nusitraukti kelnes ir išlaisvinti vyriškumą. Pasislinkęs aukštyn Sebastianas palietė ją savo varpa. Rankomis pasirėmęs virš Misės jis akimirką stabtelėjo paklausti savęs, ką darąs. Bet atsakyti nespėjo: Misė kilstelėjo klubus jį pasitikdama. Šilkinė glamonė užgožė proto balsą. Jis ėmė veržtis pirmyn. Misė buvo drėgna ir tvirtai jį suspaudė. Su paskutiniais orgazmo impulsais įtraukė jį į save.

Jo veide atsispindinti nuostaba atitiko jo krūtinėje besiplečiantį jausmą.

– Mise? – Jis pirštų galiukais brūkštelėjo jai skruostą.

Jos akys atsimerkė, žvilgsnis atrodė apsiblausęs tarsi apsvaigusio žmogaus.

– Nesustok, – sušnabždėjo ji ir nerangiai pakštelėjo jam į smakrą. – Ką tik vėl buvau bepradedanti kilti ant bangos.

Sebastianas pradėjo judėti ir ji, apsivijusi jį rankomis ir kojomis, prispaudė prie savęs. Nuo nuostabaus vienas į kitą besitrinančių kūnų sąlyčio jam iš krūtinės išsiveržė tylus pasitenkinimo urzgesys. Jie taip vienas prie kito derėjo, kad atrodė, tarsi Misė būtų sukurta jam vienam. Jį užvaldę pojūčiai pranoko viską ką ligi šiol buvo tekę patirti.

Sebastianas veltui stengėsi tramdytis. Šia akimirka norėjo pasimėgauti kuo ilgiau. Tačiau ji taip rangėsi po juo, kad galiausiai jis ėmė siautulingai varyti arklius finišo link. Kaip ir Misę, orgazmas jį užgriuvo galinga ir netikėta banga. Akyse pažiro kibirkštys, ir jis išsiliejo.

Tada sunkiai kvėpuodamas, per daug išsekęs, kad suvoktų savo veiksmų pasekmes, jis susmuko.

Trečias skyrius

Tai štai dėl ko visos taip eina iš proto.

Pavargusi laikytis Misė paleido Sebastiano pečius. Jis liko gulėti įsikniaubęs veidu jai į kaklą. Jo krūtinė kilojosi šalia josios, tarsi juodu būtų ką tik bėgę mylios sprintą. Misė stebėjosi patirtais pojūčiais.

Šis vyras užpildė ją taip, kaip dar nebuvo užpildęs joks kitas. Žinoma, ji turėjo viso labo du meilužius – Timą ir vidurinės laikų vaikiną, todėl ne daug su kuo tegalėjo palyginti. Tačiau širdyje žinojo: tik vienas iš dešimties milijonų galėtų suteikti jai tai, kuo apdovanojo Sebastianas.

– Čia tai bent, – jausdama, kaip susigniaužia širdis, sušnibždėjo Misė, tačiau tas jausmas neturėjo nieko bendro su sunkiai gaudomu kvapu. Jos sąmonę užplūdo buvusio akto atgarsiai. Bet Misė kaipmat nuvijo įkyrias mintis. Nenorėjo, kad šią akimirką temdytų apgailestavimas. O ko norėjo, buvo dar sunkesnis klausimas.

Sebastianas visada gebėjo sujaukti jos emocijas. Vieną akimirką versdavo alkti jo pritarimo, o kitą jau kėlė norą keikti jo bukagalviškumą – ir visa tai vieno pokalbio metu. Ji ėjo iš proto dėl jo dėmesio, bet bijojo pasekmių, jei imtų šėlti jos hormonai.

Tai ko tada ji norėjo? Sąžiningas atsakymas į galvą neatėjo. Nuo pat penkioliktojo gimtadienio Misė leido savo šeimos nariams pavergti jos širdies troškimus. Išlaisvinti norus dabar buvo taip pat nepatogu, kaip ir valandų valandas tupėjus atsistoti. Kaip raumenys ir sąnariai po ilgo sąstingio priešinasi judėjimui, taip dabar priešinosi siela.

Baimės antplūdis sukėlė krūtinėje skausmą. Misė užmerkė akis ir laukė, kada skausmas apmalš. Mintyse ji peržvelgė visas iki vienos per ketverius darbo metus apie Sebastianą sukurptas fantazijas. Argi nebūtų beprotiška bent tuziną kitą jų įgyvendinti?