Кэт Шилд: Išlošta naktis

Sebastianas lūpomis palietė jai lūpų kamputį. Nuo brūkštelėjimo pajutusi sudilgsint odą, Misė pasuko galvą, bet jo lūpų ten nebebuvo. Kol kūnu vilnijo nusivylimo atodūsis, Sebastiano bučiniai jau tolo jos skruostu.

– Kvepi kaip švelnumas ir nuodėmė, – sumurmėjo jis, nykščiu braukdamas per apatinę Misės lūpą. – Kaip tau tai pavyksta?

Atlėgusia širdimi, pagaliau supratusi, kad jis nėra įgijęs jai visiško imuniteto, Misė tarė:

– Nauji kvepalai. Jie vadinasi Švelnumas ir nuodėmė.

– Primink, kad Kalėdoms tau jų nupirkčiau.

Sebastianas delnais apėmė jos veidą ir sustingo tarp „ganėtinai arti, kad pabučiuotų“ ir „net neketinu arčiau lenktis.“ Nepaisant tarsi aukštos įtampos kabelis dūzgiančio laukimo, Misės nerimas vis labiau augo.

Ko jis delsia?

Gal ji tik išsigalvojo mačiusi jo akyse susidomėjimą? Gal iš tikrųjų ji jam visai nepatraukli?

Jeigu primintų, ko jie čia susiėjo, gal jis ir vėl atgautų geras manieras ir su ja pasimylėtų?

– Sebastianai, – pradėjo Misė tyliu, perspėjančiu balsu.

– Ką, Mise?

Vienu ilgu judesiu jis švelniai perbraukė jai per nugarą iki klubų ir atgal. Misės raumenys nuo jo tvirto kūno artumo ėmė tirpti. Kad ir kaip buvo miela stovėti šalia Sebastiano, nuo artumo su tokiu grynakrauju vyriškos lyties atstovu jos seksualinis poreikis dramatiškai padidėjo.

– Mes susitarėme.

– Susitarimus priimta laužyti.

– Laimėjau tave sąžiningu būdu, – ji pabrėžė kiekvieną žodį. – Todėl liaukis delsęs ir pradėk mokėti.

Į neviltį varanti moteris.

Visgi susierzinimą, kurį sukėlė padėjėjos įsakymas, nugalėjo linksmumas. Kaip anksčiau jis nepastebėjo jos pomėgio įsakinėti?

– Nuo ko man pradėti?

– Norėčiau bučinio.

Sebastianas sutelkė žvilgsnį į žavingas lūpas. Šią akimirką jos buvo sučiauptos tarsi priekaištaujančios bibliotekininkės. Ne itin vylingos.

– Paskui?

Nuo jo klausimo Misės antakiai šoktelėjo kone iki plaukų linijos. Kai lūpos, pasiruošusios ištarti kad ir kokią akyse šviečiančią begėdišką repliką, prasivėrė, Sebastianas palenkė galvą ir jas užvaldė.

Šiltas. Švelnias. Lanksčias. Jos lūpos nuo prisilietimo kaipmat atgijo. Misė jį įsileido ir jam pasidavė. Jis net nesvajojo, kad su ja gali būti taip. Jokių dvejonių. Jokių žaidimų. Tik neatmieštas džiaugsmas. Gardus tobulumas.

Šią akimirką Sebastianas jos geidė labiau už bet kokią ligi šiol geistą moterį. Jo geismas teikė jai galios, o tai siutino. Tačiau ir suvaldyti jį šturmuojančio poreikio išragauti viską, ką ji jam siūlė, negalėjo.

Misės liežuvis šoko drauge su jo. Sebastianas jau buvo spėjęs perprasti, koks bučiavimo būdas Misei patinka labiausiai, ką turįs daryti lūpomis ir dantimis, kad ji raitytųsi apimta laukinio užsimiršimo. Jį perliejo galinga, viską griaunanti geismo banga, kokios jam dar nebuvo tekę patirti. Glėbyje paskandindamas Misės iškilumus, jis prisitraukė ją artyn.

Prieš pasinerdamas į užmarštį Sebastianas atsiplėšė jai nuo lūpų ir apsuko ją nugara į save. Sunkiai besikilnojančia krūtine tvirtai laikė savo glėbyje.

– Kodėl lioveisi? – paklausė ji.

Nes pasinaudodamas šia padėtimi jis vėliau ją be paliovos prisimintų. Ji ėmė judinti klubus, ir nedaug trūko, kad Sebastianas visai pamestų protą. Jam iš krūtinės išsiveržė dejonė.

– Ką su manimi darai? – Vėduokle išskleisdamas pirštus ant apatinės Misės pilvo dalies, jis tvirtai prispaudė ją prie savo erekcijos.

– Jeigu nežinai, veikiausiai darau kažką ne taip.

Jis lūpomis palietė jai kaklą ir švelniai čiulptelėjo palikdamas žymę.

– Darai viską kuo puikiausiai.

– Ar reikia tolesnių instrukcijų?

Kad ją kur, ji ir vėl privertė nusišypsoti.

– Ne, manau, jog pats susivoksiu.

Iš lėto gniaužydamas suknelės medžiagą, Sebastianas suėmė drabužį į saujas. Apatinis kraštas čiūžtelėjo Misės šlaunimis ir privertė ją staigiai įkvėpti. Kai kojos iki kojinių viršaus liko apnuogintos, Sebastianas liovėsi gniaužęs suk­nelę ir ėmė pirštų galiukais čiuopti nailono kraštelį – per milimetrą nuo nuogos odos.

Ką jo kuklioji padėjėja veikia tokiais provokuojančiais drabužiais?

– Seksualioji moterie. Varai mane iš proto.

Misė sumurmėjo kažką nesuprantamo. Jis neprašė pakartoti. Ir rankomis ėmė slysti aukštyn. Nuo glamonėjančių jo pirštų sąlyčio su nuoga jos oda tariamai atgauta kontrolė ir vėl nusilpo.

– Sebastianai.

Kiekvienas jai iš lūpų išsprūdusio vardo skiemuo buvo persisunkęs geismu. Sebastianas jautėsi taip pat. Jis troško pamylėti Misę visais jos dar nepatirtais būdais. Todėl švelniai glamonėdamas pakilo aukščiau ir palietė jos kalvą dengiantį šilkinį trikampį. Keliais coliais žemiau jį kvietė tvoskianti kaitra.

– Ar esi tuo tikra, mieloji? – Sebastianas perbraukė per jos kelnaičių kraštą. Jo širdis trankėsi kaip pašėlusi. – Jei žengsiu bent žingsnį toliau, kelio atgal nebus.

Teisingesnių žodžių Sebastianas gyvenime nebuvo ištaręs.

– Paliesk mane, – aistringai sudejavo Misė.

Jo pirštai nuslydo žemiau – link švelnaus ir drėgno branduolio. Nepaisydamas tvinksėjimo paslėpsnyje, Sebastianas pusiaukelėje stabtelėjo. Kol protas svarstė būsimo veiksmo pasekmes, kūnas nuo pastangų net tirtėjo. Juk čia Misė. Jie ketverius metus dirbo kaip komanda. Kas bus, jeigu kelio atgal nebeliks? Kas bus su juo? Su jais?

– Sebastianai, maldauju.

Misė jo glėbyje pasimuistė. Ir Sebastiano valia susvyravo. Jis dar mėgino laikytis, bet sveikas protas tirpo kaip ledų kubeliai pragare.

Jos delnai nusileido ant jo šlaunų. Šis prisilietimas Sebastianą nutvilkė tarsi ugnis, akyse pažiro kibirkštys. Atviras Misės juslingumas jį audrino. Kaip ir jos nevaldomas rangymasis.

– Sebastianai. – Misė griebė jo ranką ir prispaudė prie savo tvinksinčio centro.

Džiaugsmingai riaumodama kūniškoji Sebastiano prigimtis išsilaisvino. Pasidavęs instinktams jis įbruko pirštus jai tarp šlaunų ir tobulai spustelėjęs privertė Misę sušukti. Jo viduje sprogo pasitenkinimas. Jis ketino ją visiškai patenkinti. Privalėjo atgauti galią, kurią ji perėmė iš jo virtusi tokia seksualia moterimi.

Misė kilo greitai. Greičiau, nei Sebastianas tikėjosi. Sunkūs dūsavimai artėjant prie viršūnės privertė jos plaučius baubti. Orgazmas buvo toks galingas, kad jis pats kone išsiliejo drauge su ja. Dar niekada nebuvo patyręs nuostabesnio jausmo už tą, kurį sukėlė visiškas moters atsidavimas.

Savo paties nusivylimui, jo keliai taip pat linko. Misei susmukus, jis atsiklaupė ir prilaikydamas paguldė ją ant grindų. Kai ji jau gulėjo ant nugaros, jis pats nusileido ant kilimo ir krūtine užgulė jos krūtis. Supynęs savo pirštus su josios Sebastianas iškėlė susijungusias jųdviejų rankas abipus Misės galvos ir nužvelgė užkaitusius jos skruostus ir nesufokusuotą žvilgsnį.

Misija įvykdyta. Ji atrodė tokia pritrenkta, kokia ir turėtų atrodyti gerai patenkinta moteris.

Laikas sustoti, kol nė vienas nepadarė to, ko negalėtų atitaisyti. Jis sutiko praleisti su ja naktį. Bet nėra reikalo praleisti ją nuogiems besivartant ant egiptietiškos med­vilnės patalų.

Verčiau jau visą naktį dirbtų.

Bent jau pats turėtų taip elgtis. Taip jam liepė protas. Gal ji ir nusivils, bet veikiausiai nenustebs. Jis visuomet vadovaudavosi protu, o ne emocijomis.

Sebastianas palenkė galvą ir lūpomis perbraukė per jos lūpas. Širdis jo krūtinėje suvirpėjo. Ką jis čia išdarinėja? Juk tai beprotybė.