Кэт Шилд: Išlošta naktis

– Tai kodėl nemetei?

Nebūtų jis Sebastianas, jeigu nepaleistų strėlės tiesiai į dilemos šerdį. Jos šefas užčiuopdavo pamatines problemas greičiau nei kuris nors kitas jos pažinotas žmogus, greičiau netgi už jos tėvą, kuris šiaip jau garsėjo gąsdinančia savybe skaityti žmonių mintis. Žmonių, bet ne savo dukters.

Į jo klausimą Misė atsakyti negalėjo. Turėtų prisipažinti, kad išėjimas iš darbo pas Sebastianą jai tolygus rankos nusikirtimui. Jis jai buvo reikalingas kaip vanduo. Reikalingas, kad jaustųsi gyva.

Argi ne patetiška?

– Ką tik tai ir padariau. – Tik šiek tiek per vėlai. Dieną prieš tai Timas pasakė sutikęs savo svajonių merginą ir ketinąs ją vesti. Misės rankos virpėjo. – Dvejus metus laukiau, kol jis man pasipirš. – Jai užgniaužė gerklę ir kiti žodžiai liko neištarti.

O jis nusprendė vesti kitą, kurią pažinojo vos mėnesį.

Misės akyse susikaupė ašaros, bet ji jas nuvijo kelis kartus greitai sumirksėdama. Buvo skausminga žinoti, kad nesi geidžiama. Jeigu ji netiko į porą Timui, nemotyvuotam farmacininkui, kam tuomet galėjo tikti?

– Statykite, – pranešė dalytojas ir susirinkusieji pradėjo dėti ant stalo žetonus.

Misė pastūmė savuosius ant raudonos spalvos.

– Penki tūkstančiai dolerių ant raudonos.

– Nedaryk to, – nors švelniai, bet paliepė Sebastianas.

– Kodėl? – Ji net nesistengė nuslėpti paniekos. Sebastianas privalėjo suprasti, kad ji jam daugiau nepriklauso ir įsakinėti jai nebegali. – Neturiu ko prarasti. Tikrai.

– Pasiimk pinigus ir išleisk kam nors vertingam. Naujam automobiliui. Įmokoms už namą. Kam nors, kas truktų ilgiau nei dvidešimt sekundžių.

Protingas patarimas, bet kaskart, žiūrėdama į už šiuos pinigus įsigytą daiktą, ji matytų savo vestuvinę suknelę. Nuostabią, gražiai krintančią atlasinę, nėriniais puoštą suk­nią rauktu sijonu ir karoliukais siuvinėtu korsažu. Nuotrauką su šia grožybe ji išsikirpo iš jaunamartėms skirto žurnalo dar prieš dvejus metus, kai Timas pirmą kartą prakalbo apie ateitį.

– Štai ką padarykime, – pradėjo Misė, nuo entuziastingo Sebastiano įvertinimo jausdamasi geidžiama ir drąsi. Beprotiški impulsai kaitino visą dieną. Galbūt įkopimas į ketvirtąją dešimtį nėra pats baisiausias dalykas pasaulyje? Kodėl gi nepradėjus naujo dešimtmečio su nauju požiūriu? – Lažinkimės.

Sebastianas parėmė rankomis klubus ir nutaisė nuolankų veidą.

– Iš ko?

– Paskutinis šaukimas, – pranešė dalytojas.

Misė girdėjo, kaip ratas įsisuka, ir kamuoliukas pradeda riedėti. Iš to, ką buvo skaičiusi apie ruletę, žinojo turinti keturiasdešimt septynis procentus šansų laimėti. Ne taip ir blogai.

– Jeigu kamuoliukas sustos ant juodos, pralaimėsiu, – tai reikš, kad ir toliau liksiu pas tave dirbti. – Ji liūdnai nusišypsojo. – Juk kitos išeities neturėsiu, tiesa? Būsiu praradusi penkis tūkstančius dolerių.

Sebastiano žvilgsnis įsmigo į Misę. Pradėjo dvelkti pasikeitimo vėjai.

– O jeigu kamuoliukas sustos ant raudonos? – Audros debesys grėsmingai artinosi. Pavojingi neapdairiesiems.

– O jeigu kamuoliukas sustos ant raudonos?

Ji apsilaižė lūpas, įsmeigęs į jas žvilgsnį Sebastianas sustingo tarsi apžavėtas. Misę užplūdusi ugnis sudegino delsimo likučius. Atgijo visos iki vienos juslės, traukdamos į save priešais stovinčio vyro vaizdą, kvapą ir garsus.

Besiilgintis sotumo alkis ėmė urgzti. Taip ją veikė tik vieno vyro aistra, juslingumas ir atkaklumas.

Misė atkišo koją į priekį ir leido jųdviejų šlaunims susiliesti. Poveikis buvo žaibiškas. Sebastiano šnervės prasiplėtė. Kūnas tobulai apmirė. Į stalą atremta plaštaka susigniaužė į kumštį.

Suintriguota Misė pasislinko pora colių artyn. Šlaunimi aukštyn pakilęs sijonas apnuogino dar daugiau odos. Ji mūvėjo šlaunų viršų siekiančias kojines, kurias prilaikė lipni juostelė. Dar tos pačios dienos vakarą, su kojinėmis ir naujutėlaičiais šilkiniais juodos spalvos apatiniais stovėdama savo kambaryje priešais veidrodį, Misė jautėsi kupina pasitikėjimo savo pačios seksualiniu žavesiu.

Kiek kartų ji žavėjosi po rankų darbo kostiumais judančiais plieniniais Sebastiano raumenimis, kaskart spėliodama, ką pajustų palietusi tą grynakraujį vyrišką grožį? Patirdama jo kūne tūnančią beribę jėgą.

Staiga jai tapo visiškai aišku, kaip norėtų atšvęsti gimtadienį.

Misė palinko į juodu skiriančią erdvę ir simetriškos Sebastiano lūpos stipriai susispaudė. Tankios blakstienos pridengė akis, bet vos juntamai sutrūkčiojęs kvėpavimas išdavė, kad Misės artumas jį veikia.

– Norėsiu praleisti su tavimi naktį. – Pasiūlymas tarsi medus patepė jai gomurį. Ji ir pati nesuprato, iš kur įgijo tiek drąsos garsiai tai ištarti, bet jei jau pasakė, neatsiims savo žodžių už jokius pinigus.

– Taip tavimi tikrai nepasinaudosiu.

Ji sukikeno. Gal jis juokauja? Juk tai ji ketina juo pasinaudoti.

– Vienos nakties, – ėmė įkalbinėti Misė, nutildžiusi garsiai protestuojantį proto balsą. Ji norėjo vienos nakties, norėjo nors kartą pasijusti laiminga. – Tik tiek teprašau.

– Tai juokinga. – Visgi Sebastianas neatsitraukė.

Ar jis jos geidžia? Ar jai užteks drąsos šitai sužinoti?

– Juodas – aš tavo, – pasakė ji girdėdama, kaip kamuoliukas ima riedėti lėčiau, liko vos kelios sekundės. Sekundės, kurios amžiams pakeis jos gyvenimą. – Raudonas – tu mano.

Misė užkišo delną už Sebastiano švarko atlapo ir priglaudė prie krūtinę dengiančios brangios medvilnės. Pirštams pradėjus žaisti speneliu, Sebastianas stvėrė ją už plaštakos. Sunkus jo iškvėpimas ją įaudrino.

Jeigu taip veikia vien stovėjimas šalia Sebastiano ir jo krūtinės glamonė, kas nutiktų, kai juodu nusimestų drabužius? Kai jo ranka apsivijo Misę per liemenį, jos keliai suvirpėjo.

Jo akys ją degino tarsi įkaitusi geležis.

– Kodėl taip elgiesi?

– Nes šiandien mano gimtadienis. – Nes geidžiau tavęs ketverius metus, bet niekada nė nesvajojau, kad ir tu galėtum manęs geisti. – Nes čia Vegasas, branguti, – jausmingai suniūniavo Misė.

– Puiku, – suurzgė Sebastianas, tvirčiau ją apglėbdamas ir prispausdamas prie savęs. – Lažybos įsigalioja.

1 Į loteriją panašus lošimas, patiems sudarant skaičių derinius ir laukiant, kada bus ištraukti skaičiai (čia ir toliau – vert. pastabos).

Antras skyrius

Kamuoliukas įkrito į griovelį.

Sustojęs ant raudonos spalvos. Misei nereikėjo net žvilgtelėti, kad tuo įsitikintų, nereikėjo net išgirsti dalytojo pranešimo. Giliai viduje ji žinojo, kad taip yra.

Žinojo, nes Sebastianas įsitempė.

Įvairiausiais įmanomais būdais.

– Raudonas trisdešimt, – patvirtindamas Misės laimėjimą tarė dalytojas.

Jai norėjosi džiūgauti, bet vien žvilgtelėjusi į įsitempusį Sebastiano veidą suprato, kad pergalės šokis jo toli gražu nepamalonintų.

Sebastianas iš lėto, milimetras po milimetro, atleido jos liemenį apsivijusią ranką. Pirštų galiukais brūkštelėjo per nugaros apačią, vos, vos aukščiau sėdmenų. Ar tai glamonė? Abejingas Sebastiano veidas neišdavė jokių emocijų.

– Manau, tai reiškia, jog laimėjau. – Misė prakalbo tyliai, kad nebūtų girdėti, kaip virpa balsas.

– Penkis tūkstančius dolerių, – pasakė Sebastianas, susemdamas laimėjimą ir sudėdamas jai į saujas.

– Ir tave, – priminė Misė, spausdama žetonus prie krūtinės, kurioje staiga pajuto susimezgus kietą mazgą.