Кэт Шилд: Išlošta naktis

– Sebastianai, kad ir ką pasakytum, aš neapsigalvosiu. Išeinu iš darbo. Kai tik pasibaigs ši savaitė.

– Palikai man vos savaitę susirasti ką nors, kas tave pakeistų.

– Įsivaizduok, kad turi visas keturias. Mažiausiai tiek liko neišnaudotų atostogų. – Ji sugavo barmeno žvilgsnį ir parodė į savo gėrimą.

– Nemanai, kad jau užteks?

Sebastianas suspaudė Misės ranką ir nuleido žemyn. Sąlytis su jos oda paveikė kaip bauginantis apreiškimas. Jis geidė jos pačiu primityviausiu būdu, ir tas geismas prieštaravo bet kokiam logiškam mąstymui. Kas jam darosi? Juk tai Misė. Jie petys į petį dirbo ketverius metus, be jokio kibirkščiavimo, be jokių fejerverkų. Be jokio nenugalimo noro praleisti valandų valandas panirus į juslinį vienas kito tyrinėjimą.

Ji jo darbuotoja, o jis už ją atsakingas. Tik mąstė jis dabar toli gražu neatsakingai. Tiksliau, nemąstė visiškai. Jis jautė. Ugnį. Deginančią. Geidulingą.

– Nesi mano tėvas, – ištraukdama ranką paprieštaravo Misė. – Liaukis reguliavęs, ką turiu daryti.

Jis nykščiu patrynė pirštų galiukus, bet negalėjo panaikinti pojūčio, kurį sukėlė jos švelnus prisilietimas.

– Toks elgesys tau nebūdingas.

– Toks elgesys nebūdingas senajai Misei. – Prieš vėl prabildama ji nugėrė pusę ką tik paruošto gėrimo. – Ar žinai, kokia šiandien diena?

– Balandžio penktoji. Rytoj vakare prasideda vadovų susitikimas. – Kasmetinis savaitę trunkantis renginys suburdavo draugėn visų dvylikos Keisų holdingui priklausančių įmonių vadovus. Jis suteikdavo progą aptarti ateities strategijas ir paskatinti atskirai valdomas bendroves laikytis darnaus, visuotinio požiūrio.

– Šiandien mano gimtadienis.

Sebastianas susigūžė. Ir vėl pamiršo. Paprastai per biurą būdavo siunčiamas atvirukas, kuriame jis pasirašydavo, o jos stalą puošdavo krepinas ir balionai, primenantys, jog reikia pasveikinti Misę su gimimo diena. Šį kartą Sebastianas buvo susitelkęs į būsimą susitikimą ir motyvuojančios kalbos tobulinimą. Tik niekam tikęs vadovas neprisimena antros pagal svarbą savo gyvenime moters gimtadienio.

– Ar nupirkau tau ką nors gražaus?

Misė plačiai išskėtė rankas rodydama save.

– Dieną grožio salone ir visapusišką gražinimąsi.

– Turiu puikų skonį, – liūdnai šypsodamasis pasakė Sebastianas. – Esi gražiausia moteris visame bare. – Toks palyginimas veikiausiai buvo nieko vertas, nes bare daugiausia sėdėjo vyrai. Kelios jo pastebėtos moterys buvo gerokai vyresnės ir senamadiškos.

Ji primerkė akis.

– O Dieve, ačiū. Žinodama, kad atrodau seksualiau nei būrelis senučių, imsiu kur kas labiau savimi pasitikėti.

Sebastianą nusmelkė gėdos jausmas. Juk jis dar nevisiškas niekšas. Misė užsitarnavo išgirsti gražesnį komplimentą. Po galais, šiandien jos gimtadienis. Tačiau jam į galvą atėjo tik vienas būdas parodyti, kokia esanti nuostabi – nusivesti į savo apartamentus ir nutraukti tą be galo seksualią suknelę.

Sebastianas pajuto dar vieną spyrį į paslėpsnius. Liekamasis skausmas privertė jį suraukti antakius. Lėkti šiuo keliu pavojinga. Kad ir kas pažadino Misėje miegojusią ugnį, kad ir kas ją pavertė viliotoja, gebančia iš vyro krūtinės išplėšti širdį, tai žalingai paveikė Sebastiano savitvardą.

– Ne, tikrai, – patikino jis. – Atrodai pritrenkiamai.

– Tikrų tikriausiai pritrenkiamai? – paklausė ji, norėdama aiškumo, kurio jai visada trūkdavo iš Sebastiano. – Ar pritrenkiamai kaip trisdešimtmetė.

Ak, svarbusis skaičius. Nieko nuostabaus, kad Misė supanikavo. Ji stovėjo ant naujo dešimtmečio slenksčio. Moteriai, kurios biologinis laikrodis ėmė tiksėti, tai turėjo būti ypač sunkus momentas.

– Pritrenkiamai.

Ji nutaisė nepatenkintą veido išraišką.

– Tikriausiai manai, kad pernelyg išpučiu visą tą žengimo į ketvirtąjį dešimtmetį reikalą. – Ji nutilo, leisdama Sebastianui įsiterpti, bet šis tylėjo. – Tiesiog visą laiką maniau, jog ištekėsiu būdama dvidešimt aštuonerių. Taip atrodė idealiausia, supranti? Turėčiau užtektinai laiko padaryti karjerą. Apkeliauti pasaulį. Jaunatviškai prisikvailioti. Padaryti klaidų.

Sebastianui sunkiai sekėsi vaizduotis Misę darančią bent vieną šių dalykų. Ji mėgo vaikščioti į kiną. Savo bažnyčiai mezgė maldai skirtus šalikus. Gelbėjo katinus, rasdama jiems šeimininkus. Misė – iš tų moterų, kurioms lemta likti namuose ir nugyventi ramų gyvenimą.

Tačiau taip buvo prieš šį vakarą – dabar ji atrodė kaip pati nuodėmė, kvepėjo dangiškai, skoniu priminė...

Jis palinko į priekį ir švelniai pabučiavo ją į skruostą.

Skoniu priminė patį tobulumą.

Palietusi odą, kurią ką tik perbraukė Sebastiano lūpos, Misė nukreipė į jį budrų žvilgsnį.

– Už ką?

– Su gimimo diena.

Ji primerkė akis.

– Tikiuosi geros nuotaikos nesugadins suma, kurią išleidau savo gimtadienio dovanai.

Sebastianas gūžtelėjo pečiais.

– Esi to verta.

Jos lūpos suformavo tobulą „O“. Kaip anksčiau jis nepastebėjo, kokios seksualios jos lūpos? Viršutinioji siaura, išlenkta tarsi arka, o apatinioji žaviai putli, ir abi sudaro tobulą kupidonišką lanką, kuris taip ir prašo, kad kas nors nubučiuotų ant jo tobulai užteptus plytų raudonumo lūpų dažus.

Staiga jos kumštis be jokio perspėjimo šovė į priekį ir stipriai trenkėsi Sebastianui į ranką.

– Kad tave kur velniai, Sebastianai Keisai. Kartais būni tikras niekšas.

Šitai pasakiusi Misė nučiuožė nuo kėdės ir, vos batams spėjus dunkstelėti į raštuotą kilimą, pasuko durų link. Trindamas vietą, į kurią ką tik sulaukė smūgio, Sebastianas su nuostaba žiūrėjo jai pavymui. Iš kur tokia trapi moteriškė turi tiek daug jėgos? Misei artėjant prie durų, jis nušoko nuo kėdės ir, nusviedęs ant baro kelis banknotus, puolė iš paskos.

Ji nebuvo pratusi vaikščioti keturių colių aukštakulniais, todėl Sebastianas nesunkiai prisivijo. Misė kluptelėjo ir jis, norėdamas ją prilaikyti, apsivijo ranka liemenį.

– Kur dabar? – sumurmėjo jis.

– Švęsti. – Misė nustūmė nuo klubo jo ranką.

Visą kelią, kol sekė iš paskos, Sebastiano delnas dilgsėjo. Norėdamas atsikratyti nemalonaus pojūčio jis patrynė delnus vieną į kitą ir toliau stebėjo, kaip Misei ryžtingai žengiant visas jos kūnas lengvai šokčioja ir siūbuoja.

Jo buvusioji žmona buvo liekna tarsi modelis ir nuolat laikėsi dietos. Jai trūko to, kas Sebastianą moteryje žavėjo labiausiai – į delnus netelpančių krūtų. Tikriausiai tuo galima būtų paaiškinti, kodėl ilgainiui seksas su žmona neteko žavesio. O gal jis tiesiog pavargo nuo jos reiklumo? Nuo jos melų neva pastojusi, kaskart jam pradėjus kalbėti apie skyrybas.

Kol Sebastianas sudarinėjo sąrašą dalykų, dėl kurių santuoka iširo, Misė pasuko į dešinę. Dar po akimirkos jie ir vėl pakeitė judėjimo kryptį, bet jis neatsiliko nė per žingsnį. Ji ėjo ryžtingai, kaip aiškų tikslą prieš akis turintis žmogus. Galiausiai Sebastianas prisivijo ją prie ruletės rato.

– Ar bent suvoki, ką darai? – paklausė jis, jau įsivaizduodamas, koks bus atsakymas.

– Puikiai suvokiu, ką darau. – Ji išsitraukė pluoštą bank­notų. – Atėjau čia jų pralošti ir neišeisiu tol, kol to nepadarysiu.

Misė pamilo Las Vegasą vos šią popietę spėjusi įkelti koją į viešbučio priimamąjį. Skimbčiojantys lošimo automatai jai priminė paskutinį skambutį prieš vasaros atostogas. Mirgančios šviesos ir ant kiekvieno kampo jaučiama didelio laimėjimo perspektyva išlaisvino ilgai gniaužtą laukinę vaiko sielą. Ji sunkiai atsispyrė pagundai pulti į kazino ir imti taškytis dvidešimtinių banknotais ant pirmo pasitaikiusio Juodojo Džeko stalo. Akies mirksniu penkiolika racionalaus gyvenimo metų išgaravo kaip dūmas.