Кэт Шилд - Išlošta naktis

Prie ruletės stalo ji laimėjo vyrą. Jeigu tik jos šeima dabar ją matytų. Nuo tokios minties Misę nukrėtė drebulys. Tačiau nerimą ji kaipmat nuvijo šalin. Čia Vegasas, ir visi žinojo: tai, kas nutinka Vegase, lieka Vegase.

Viena naktis. Viena naktis, kurios ji niekada nepamirš. Bet tik viena naktis.

Misės keliai suvirpėjo.

Sebastianas tyrinėjo jos veidą. Vienas jo antakis kilstelėjo.

– Išgryninkime pinigus ir nešdinkimės iš čia.

– Nekantrauji atsiskaityti? – Kamuoliukas vėl barkštelėjo į griovelį, ir silpną Misės mėginimą lengvabūdiškai pasierzinti užgožė stačiusiųjų nusivylimo šūksniai.

Sebastianas nutvėrė ją už alkūnės ir nutempė nuo ruletės stalo. Gal nuogąstauja, kad ji praloš savo laimėjimą? O gal skuba likti su ja vienudu? Skolos, kurią Misė turėjo netrukus atsiimti, svarba ją užklupo netikėtu galvos svaiguliu.

Sebastianas ją prilaikė.

– Kas nutiko?

Ji, Misė Vord, nieko neišmananti mergaitė iš vakarų Teksase esančio Kruseido miestelio, visai netrukus permiegos su žaviuoju ir, ak, tokiu neprieinamu Sebastianu Keisu. Jeigu tik ją matytų biuro merginos.

– Nesu pratusi prie tokių aukštakulnių, o tavo kojos ilgesnė už manąsias. – Misė atlošė galvą, kad galėtų pažvelgti į jo pilkas akis. – Tačiau be galo džiaugiuosi, jog nekantrauji likti su manimi vienudu.

Jo žandikaulis įsitempė, tačiau žvilgsnis buvo nepermatomas, kaip juodžiausia tamsa.

– Ne todėl noriu iš čia nešdintis.

Net keturių colių aukštakulniai nepanaikino Sebastiano ūgio pranašumo, bet Misė abejojo, ar jo asmenybė jai atrodytų bent kiek mažiau baugi, net jeigu abu stovėtų tame pačiame lygmenyje. Sebastianas Keisas apsigimęs lyderis, mėgstantis prisiimti atsakomybę visose gyvenimo situacijose. Jis tobulas šeimai priklausančio ir šeimos valdomo verslo vadovas, o jo broliai pasižymi stipria valia ir užsispyrimu.

Misė žavėjosi, kaip jis geba suvaldyti brolius Maksą ir Nataną ir neleidžia prasiveržti tarp tų dviejų tvyrančiai įtampai. Ramiai. Šaltakraujiškai. Be pastangų. Visą laiką šimtu procentų kontroliuodamas padėtį, kad ir kokios būtų aplinkybės.

Visiška dabartinės jos būsenos priešingybė.

– Tikrai? – Misė nusišypsojo puse lūpų. – Nes aš vyliausi gausianti savo sumos vertą naktį.

– Išgryninkime pinigus. – Sebastianas perėmė iš jos žetonus ir linktelėjo į kasininkę. – Paskui pakilsime į viršų ir aptarsime tavo beprotiškas lažybas.

Neteisinga, velniai griebtų. Ji kuo sąžiningiausiai jas laimėjo.

– Jeigu būtum laimėjęs tu, tikrai to neaptarinėtume, – Sebastianui nusisukus eiti subambėjo Misė. Ir nusekė jam iš paskos. Jis galingais žingsniais atstumą iki kasos įveikė greičiau, nei ji spėjo nutipenti aukštakulniais. Kai Misė pagaliau atskubėjo, buvo visai uždususi. – Manęs nuo lažybų neatkalbėsi. Tiesą sakant, mums verta aptarti tik vieną dalyką: kelintą valandą rytoj ryte norėtum vėl apsivilkti drabužius.

Moteris už virbų nustojo skaičiavusi banknotus. Tik nužvelgusi paeiliui Sebastianą, paskui Misę, vėl ėmėsi darbo.

– Kalbėk tyliau.

– Kodėl? Juk niekam nerūpi. – Niekam, išskyrus jį. – Nebent, žinoma, gėdijiesi, kad tave gali pamatyti su manimi.

– Nebūk juokinga.

– Tai kas negerai?

Žvilgsnis, kuriuo jis pervėrė Misę, būtų parklupdęs bet kurį Keisų holdingo viceprezidentą. Misė tai jau ne kartą buvo mačiusi savo akimis. Ji išsitiesė ir pasirengė atremti jo susierzinimą.

Kol kasininkė prieš juodu dėliojo banknotus, Misė skaičiavo drauge su ja. Kai visi banknotai buvo tvarkingai išrikiuoti ant stalelio, jai vėl ėmė svaigti galva. Ji laimėjo penkis tūkstančius dolerių. Ir didelį žavų milijardierių. Misė nebuvo tikra, kuris iš šių dviejų faktų ją šokiravo labiau.

Susidėjusi banknotus į piniginę ji timptelėjo Sebastianą už rankovės.

– Eime.

Kol juodu ėjo link liftų, kad pakiltų į apartamentus, kuriuose buvo drauge apsistoję, Misė džiaugėsi, jog Sebastianas šalia. Be to, kad šiandien jau du kartus buvo pasiklydusi, pluoštas grynųjų piniginėje vertė jaustis taip, lyg ant nugaros būtų nupieštas taikinys. Aišku, žinodama, kad apsaugą užtenka pašaukti, ji jautėsi ramiau, tačiau su ją užstojančia aukšta Sebastiano figūra pašonėje buvo nebaisūs jokie pavojai.

Liftui kylant į penkioliktą aukštą Misė spėliojo, ar nerimo plazdenimą pilve sukelia tebesitęsiantis Sebastiano nepritarimas, ar tai, kad jau po dešimties minučių ji nuoga bus jo glėbyje.

– Atrodai įsitempusi, – tarsi tarp kitko pasakė Sebastianas, iš kišenės traukdamas apartamentų kortelę.

– Įsitempusi? – Ji sukikeno laukinės moters balsu ir pirštai, iš visų jėgų gniaužę karoliukais siuvinėtą rankinę, atsigniaužė. Leisdama Sebastianui patikėti, kad nėra šimtu procentų pasiruošusi mylėtis, įduotų į rankas ginklą, kuriuo jis laisvai prašaudytų skyles jos pasiryžime pasiimti lažybų laimėjimą. Misė atsikrenkštė. – O ar yra tam priežastis?

Iš Sebastiano lūpų išsiveržė ilgai kentėjusio žmogaus atodūsis.

– Akivaizdu, kad nesi iš tų merginų, kurios kartą permiegojusios su vyru pakyla ir išeina. Tad gal leisk man tave palydėti į kambarį, ir sakysime, kad vakaras baigtas.

– Jeigu laimėtum tu, laimėjimo neatsisakytum, todėl ir aš ketinu eiti iki galo. – Ji išpešė kortelę Sebastianui iš rankos ir atrakino duris.

Jo apartamentai buvo tris kartus didesni už Misės vieno kambario butą mieste ir kur kas gražiau dekoruoti. Balintos kavos spalvos sienos, kilimas ir baldai, espreso spalvos naktinės užuolaidos ir akcentai teikė kambariui rafinuotumo. Drąsūs ir modernūs paveikslai dieną pridėdavo spalvų. Naktį už plačių į vakarus atsiveriančių langų švietė Vegaso nerija. Apartamentuose buvo įrengtos trys atskiros pasikalbėjimams skirtos erdvės ir dešimt žmonių talpinantis pasitarimų kambarys.

Kol Sebastianas eidamas per svetainę degė šviesas, Misė patraukė prie baro.

– Prašiau į tavo šaldytuvą įdėti butelį šampano.

– Buvai suplanavusi, kad jį kartų išgersime?

Sebastianui netikėtai išdygus pašonėje, Misė krūptelėjo. Kilimas slopino jo žingsnius. Žiūrėdamas į ją griežtu žvilgsniu, jis laukė atsakymo.

– Šiandien mano trisdešimtasis gimtadienis. – Ant baro, šalia kibirėlio su ledukais, stovėjo dvi šampanui skirtos taurės. – Norėjau atšvęsti. Pamaniau, kad gal pakelsi su manimi taurę. Las Vegase daugiau nieko nepažįstu.

– Šampaną užsakei prieš ar po to, kai nusprendei išeiti ši darbo?

– Prieš. – Šį rytą ji buvo liūdna. Priežastis, dėl kurios Timas ją metė, atvėrė sieloje gilią žaizdą. Lipdama į lėktuvą jautėsi esanti bjauri, bespalvė būtybė, kurios širdyje vyravo visiška sumaištis. Sebastianas viso skrydžio metu su ja elgėsi kaip su rašymo mašinėle. Ji buvo nematoma. Nepastebima. Todėl vos atvykusi į viešbutį nusipirko naują suknelę, pasikeitė šukuoseną ir galiausiai suprato visai nesanti bespalvė. – Gal gali atkimšti?

Sebastianas paėmė butelį šampano ir pastatė jį į šalį.

– Jeigu tam, kad galėtume tęsti, tau reikia alkoholio padrąsinimui, lažybas galime ir pamiršti.

– Ne. – Misę erzino tai, kad jai užėmė kvapą. – Tai mano gimtadienis. Noriu švęsti.

Pasiryžusi pati atkimšti butelį ji ištiesė ranką pro Sebastianą. Kai šis pirštais perbraukė jai plaukus, kone atšoko iš nuostabos.

Jo karštis tvoskė į ją tarsi nirti banga, žemė išslydo iš po kojų. Misė įsitvėrė jam į rankas žemiau alkūnių ir pajuto, kaip tvirti raumenys įsitempia.