Кэт Шилд - Išlošta naktis

Sebastianas nesusilaikęs sukikeno.

– Atrodo, kad tau labai pasisekė, jog išgyvenai vaikystę. Turiu pripažinti, kad net nepagalvojau tave galėjus būti tokia padauža.

– Mečiau tuos triukus sulaukusi penkiolikos, kai supratau, kad vaikinai nesusitikinėja su mergaitėmis, kurios dviračiais ar riedlentėmis išdarinėja įmantresnius dalykus už juos. – Jos šypsena išnyko vos pasirodžiusi. – Maždaug tuo metu ir mamai jau buvo tapusi pernelyg didele bėda.

Dabar Sebastianas suprato, iš kur kilo vyrus traukiantis jos žavesys.

– Buvai tikra laukinukė.

– Tiesiog iš manęs buvo tikimasi stereotipiško kunigo dukters elgesio. Kadangi gyvenimas namuose buvo suvaržytas, už namų elgiausi kaip tikra blogiukė. Dusau nuo šio miestelio ankštumo, nuo lūkesčių, kaip turėčiau elgtis. Ateitis driekėsi prieš mano akis kaip vakarų Teksaso greitkelis. Tuščias, lygus ir nesibaigiantis. Kartais atrodydavo, kad sprogsiu, jeigu iš čia neištrūksiu.

Sebastianui nereikėjo daug pastangų įsivaizduoti ją kupiną energijos ir nevilties.

Jis pakilo išmesti Misės išrautų piktžolių, o ji per tą laiką sudėjo stoginėje sodininko įrankius. Įėję į namus juodu pakilo laiptais į antrą aukštą nusiprausti prieš vakarienę.

– Tėtis sakė, ko jo prašei, – pasiekusi savo kambario duris prabilo Misė. Ištarė tai taip netikėtai, tarsi visą laiką būtų apie tai galvojusi. – Labai malonu, kad pasisiūlei, bet negaliu už tavęs tekėti.

– Priežastis?

– Nori mane vesti, nes laukiuosi.

– Iš dalies. – Sebastianas apėmė delnais Misės veidą ir nepaleido tol, kol ji pakėlė akis. – Tačiau tai nėra vienintelė priežastis.

– Niekas iš tavęs nereikalauja elgtis tinkamai, – pasakė Misė, delnais mėgindama nuo jo atsistumti.

– Aš pats iš savęs to reikalauju. – Pabrėždamas kiekvieną žodį pasakė Sebastianas, siekdamas priversti Misę patikėti jo nuoširdumu. – Be to, nenoriu amžinai likti viengungiu. Namą stačiau galvodamas apie būsimą savo šeimą. Noriu, kad tu ir mūsų kūdikis būtumėte toji šeima.

Misė papurtė galvą.

– Ne taip įsivaizdavau savo ateitį.

– Kodėl dabar šneki kitaip? Las Vegase sakei išeinanti iš darbo, nes nori vyro ir vaikų. Netrukus turėsi kūdikį. Kodėl atsisakai vyro?

– Tada nemaniau, kad turėsiu tekėti už tavęs.

– Tikrai? – Jo balse susipynė juokas ir nepatiklumas.

– Tikrai. – Piktas Misė žvilgsnis neleido abejoti nuoširdumu.

– Mano tėtis mano, kad seniai esi mane įsimylėjusi.

Jos žandikaulis atvipo. Žaliose akyse ėmė tvenktis įsiūtis.

– Neneigsiu, kad esu tau neabejinga, – atžariai pradėjo ji. – Bet net jeigu būčiau pametusi dėl tavęs galvą, abejočiau, kad mudviejų santuoka – gera mintis.

– Jeigu būtum pametusi dėl manęs galvą? – paerzino Sebastianas. – Nori pasakyti, kad iš tikrųjų nesi?

– Tai tikrai neturi reikšmės.

– Man turi.

– Visi sakys, kad tave suviliojau. Kad tyčia pastojau. Mane laikys išnaudotoja.

– Niekas nieko nedrįs tau sakyti. – Norėdamas apraminti Sebastianas pabučiavo ją lėtu ir ilgu bučiniu ir nepaleido tol, kol ji pati galiausiai į jį pasviro. Atitraukęs lūpas jis ėmė kandžioti jos kaklo odą ir pamažu artėti prie raktikaulio.

– Gal ir nedrįs, bet visada galvos. – Misė palenkė galvą, kad Sebastianui būtų patogiau. – Manęs niekas nepriims.

Sebastianui nė karto nebuvo atėjusi mintis, kad gali tekti įtikinėti moterį už jo tekėti.

– Tai nesąmonė.

– Tikrai? Dar prieš penkias savaites buvau tavo vyriausiąja padėjėja. Tik pagalvok, Sebastianai, visame Hjustone esu paskutinė moteris, kurią išsirinktum sau į žmonas.

Ar tikrai? Jeigu Misė šitai būtų pasakiusi prieš kelionę į Las Vegasą, gal jis ir būtų sutikęs. Tačiau jau nuo pirmosios jųdviejų nakties negali liautis apie ją galvojęs.

– Tai netiesa. Liaukis aiškinusi, ko, tavo manymu, man reikia. – Šandra buvo paviršutiniška ir mėgdavo pasirodyti. Sebastianas sau prisiekė, kad jeigu vėl kada nors ves, jo žmona bus dvasinga ir rūpinsis ne vien savimi. – Esi šilta, jautri ir nuoširdi. – Jis atvertė kairį Misės delną ir perbraukė per gyvenimo liniją taip, kaip ji pirma braukė per jojo. – Kad ir kaip man patinka blizgantis viršelis, turiningo teksto jame nerandu.

Ji pamėgino ištraukti delną iš Sebastiano rankos, bet šis tik dar stipriau jį sugniaužė. Tada pradėjo raminamai masažuoti, kol Misės blakstienos suplazdėjo, o pečiai atsipalaidavo.

– Aš tavo pasaulyje nepritampu.

– Liaukis šitai kartojusi. Aš nesu tavo vidurinės laikų vaikinas.

– Apkaltinai mane, kad sugundžiau tave ir norėjau priversti patikėti kito vyro vaiką esant tavuoju.

– Tai buvo kvaila reakcija į praeityje įvykusius dalykus. Nuo pat tos akimirkos, kai tai pasakiau, nesilioviau gailėjęsis ištartų žodžių. Prisiekiu, kad savo pamoką išmokau. Daugiau niekada tavęs neįskaudinsiu.

– Noriu tavimi tikėti.

Tebesitęsianti Misės dvejonė Sebastianą gąsdino. Jis suprato, jog atėjo laikas išsitraukti sunkiąją artileriją.

– Gal šitai padės.

Jis kažką išsitraukė iš kišenės ir užmovė jai ant bevardžio piršto. Didžiulis deimantas ant nešvarios Misės rankos suspindo kaip miniatiūrinė žvaigždė.

Giliai atsidususi ji sugniaužė kumštį.

– Nepakartojamas.

– Tai Emos Keis kūrinys, – pasakė Sebastianas. – Paprašiau sukurti specialiai tau.

– Paprašei sukurti specialiai man? – Jos pasiryžimas susvyravo. Ema užtrukdavo ne vieną savaitę, kol padarydavo papuošalą. Vadinasi, Sebastianas ruošėsi pirštis dar prieš sužinodamas apie nėštumą. – Kodėl taip su manimi elgiesi?

– Kaip? – Pilkos jo akys švietė akinamai, kaip delne sugniaužtas deimantas. – Kankinu tave brangiais sužadėtuvių žiedais ir prašymais už manęs tekėti?

– Taip.

– Nes nenoriu be tavęs gyventi.

Misę užplūdo viltis.

– Nenori?

– Žinoma, kad nenoriu. – Jis pakštelėjo jai į lūpas. – Aš tave myliu.

– Tikrai? – Trijų nuostabesnių žodžių Misė gyvenime nebuvo girdėjusi.

Iš Sebastiano krūtinės atsklido urzgesys.

– O ką, tavo manymu, visą šį laiką mėginau tau pasakyti?

Misė prikando beišsprūstantį lengvabūdišką atsakymą. Ji dėl daug ko klydo. Nepasitikėdama savo stiprybe ir netikėdama, kad Sebastianas sugebėtų apsaugoti ją nuo žalos, ji kone atsisakė savo gyvenimo meilės.

– Aš tave myliu. – Misė prisiglaudė prie Sebastiano ir prispaudė veidą jam prie krūtinės. – Aš tave myliu, – jau garsiau ir labiau savimi pasitikėdama pakartojo ji. – Vesk mane, kol neiškrėčiau dar kokios nors kvailystės.

Kikendamas Sebastianas išlaisvino Misės plaukus, kuriuos ji buvo laisvai susukusi į kuodą. Sruogos pabiro jam į delnus, ir apėmęs jos veidą jis įsistebeilijo jai į akis. Kai Misė į jo šypseną atsakė šypsena, jis palenkė galvą ir ją pabučiavo.

Nutempęs ją į dušą Sebastianas nuvilko jai drabužius ir pats išsirengė. Šiltam vandeniui pradėjus merkti jųdviejų kūnus, jo rankos pagarbiai ir aistringai ėmė glamonėti jos kūną. Misė virpėjo nuo švelnių jo bučinių, o kraujas, Sebastianui pradėjus ją šluostyti, užsiliepsnojo.

– Į tavo kambarį ar į mano? – atidariusi duris į koridorių paklausė ji.

Jis iš nugaros apsivijo ją rankomis.

– Kuris arčiau?

Iki jų iš apačios atsklido balsai, kuriuos palydėjo griausmingas džiugiai nusiteikusių vaikų kojyčių trepsėjimas.

– Turi gerokai per daug šeimos narių, – subambėjo Sebastianas, dėdamas smakrą jai ant galvos. – Gal apsirenkime ir eikime pranešti gerosios naujienos?