Кэт Шилд - Išlošta naktis

Sebastianas nutaisė rūgščią veido išraišką.

– Ilga istorija.

– Pagaliau tu čia. – Fojė pasirodė tėvas. – Kur tavo mergina?

– Neatvyko. – Galvodamas apie problemas su Mise jis nespėjo sukurpti įtikimos jos neatvykimo priežasties.

– Kaip keista. Dar šią popietę su ja kalbėjausi, ji buvo nusiteikusi kuo entuziastingiausiai.

– Bet vėliau persigalvojo, – pasakė Sebastianas vildamasis, kad bejausmis jo tonas užkirs kelią tolesniems kamantinėjimams.

– Misei tai nebūdinga, – melodingu balsu įsiterpė mama.

– Tikrai, – patvirtino Brendonas. – Kas nutiko?

– Nieko. – Pasijutęs iš visų pusių puolamas Sebastianas pasistengė nukreipti pokalbį kita linkme. – Atrodo, kad atvyko nemažai svečių. Ar aš paskutinis?

– Dar laukiame Trento ir Eimės, – pasakė Zuzana, turėdama galvoje vyro brolį ir jo žmoną. – Eikš, išgersi taurę šampano ir pasisveikinsi su visais.

Sebastianas buvo beeinąs paskui motiną, tačiau tėvo ranka jį sulaikė. Jis atsisuko į Brendoną.

– Ar norėtum, kad jai paskambinčiau ir pamėginčiau įtikinti atvažiuoti? Tavo mama labai tikėjosi ją čia pamatyti.

Susierzinęs Sebastianas nukreipė į tėvą piktą žvilgsnį.

– Tavo skambutis tikrai neprivers jos persigalvoti. Ji nenori čia būti. – Su manimi. Du paskutiniai žodžiai liko neištarti, tačiau Sebastianas girdėjo juos nuaidint fojė.

– Nustebtum sužinojęs mane turint ypatingą įtikinėjimo talentą. Kai leidai jai išeiti iš Keisų holdingo, įtikinau ją likti. – Brendonas pažvelgė į sūnų nusivylusio žmogaus akimis. – Pamaniau, jeigu ji pasiliks ilgėliau, gal pagaliau ateisi į protą. Bet, kaip matau, pervertinau tavo gebėjimus.

– Ateisiu į protą? – pakartojo Sebastianas. – Apie ką čia, po galais, kalbi?

– Ji tave myli. Jau daug metų. – Vyresnysis Keisas supratingai palinksėjo galva.

Tėvo žodžiai Sebastianui buvo tarsi smūgis į paširdžius.

– Ką?

– O po ilgo laiko pagaliau ir tu ją įsimylėjai. – Kai Sebastianas jau žiojosi kažką sakyti, Brendonas tik numojo ranka. – Net nesivargink neigti. Tą rytą viešbutyje supratau iš tavo veido.

– Nesuprantu, apie ką kalbi. – Tačiau Sebastianas nebuvo tikras, ar tiki tuo, ką sako. Tą pirmąją naktį tarp jų tikrai kažkas nutiko. – Taip, mes buvome kartu, bet tai tebuvo viena naktis.

Brendono gudriai nusišypsojo.

– O vėliau?

– Ne tavo reikalas.

– Kai Misė viešėjo pas tėvą, buvai ūmus ir išsiblaškęs. O nuo tada, kai ji grįžo, vaikštai pasišokinėdamas.

Sebastianas negalėjo patikėti savo ausimis.

– Aš nešokinėju.

– Tikrai nešokinėtum, jeigu leistum tai mergaitei pasprukti. Ji nuovoki, graži ir linksma. Puikiai atlieka savo darbą. Nuo to laiko, kai stojo prie vairo, tavo gyvenimas teka kur kas tiesesne vaga. Be to, ji moka su tavimi elgtis. – Brendonas linktelėjo, o jo veidas įgavo savimi patenkinto žmogaus išraišką. – Jau po pirmos Misės darbo savaitės žinojau, kad tau labai pasisekė, jog ji atsirado tavo gyvenime.

Giliai širdyje Sebastianas ir pats tai suprato.

Kai tėvas paplojo jam per nugarą, jis susvyravo ir išsilaikė tik pasistiebęs ant pirštų galų.

– Šaunuolis. O dabar lėk ir atsivežk ją. Padovanok mamai dovaną, kuri ją be galo pradžiugintų.

Sebastianas pagalvojo apie Misės įsčiose augantį kūdikį ir sumurmėjo:

– Man regis, jau padovanojau.

Nuo Misės buto iki tėvų namų Sebastianas važiavo trisdešimt minučių. Kelionė atgal, atrodė, niekada nesibaigs. Lėkdamas Hjustono gatvėmis Sebastianas rezgė įtikinamus argumentus, kodėl Misė turėtų jam atleisti. Sustojęs priešais jos namus jis iš karto pastebėjo, kad aikštelėje nėra jos automobilio.

Kadangi Misė neatsiliepė nei į durų skambutį, nei į beldimą, Sebastianas akimirksniu suprato, kad ji išvyko jam dar nespėjus ateiti į protą. Jis pamėgino susisiekti su ja mobiliuoju, bet taip pat nesėkmingai. Buvo tik viena vieta, kur ji galėjo išvykti. Namo.

Ir kaip tik ten jis ketino paskui ją sekti.

Kitą dieną po didžiojo konflikto su Sebastianu, dešimtą valandą ryto, Misė sustojo tėvo namų įvažiuojamajame keliuke. Sebastianui išvykus ji buvo pernelyg susikrimtusi, kad liktų bute ir mąstytų apie painiavą, kurią pati užvirė. Ji palindo po dušu ir išvyko į Kruseidą.

Po trijų valandų kelionės automobiliu Misė nusprendė apsistoti nakčiai. Šeima tikėjosi jos sulaukti tik kitą rytą, o išvykdama iš Hjustono ji nepagalvojo, kad po šešių valandų kelio tėvo namuose atsidurtų pirmą valandą nakties. Be to, išvarginta nerimo ir abipusių kaltinimų, nesijautė galinti taip toli važiuoti vidury nakties.

Smarkiai besidaužančia širdimi Misė stebeilijo į tėvo įvažiuojamajame keliuke stovintį automobilį. Sebastiano mersedesas iš kitų automobilių išsiskyrė kaip madinga suknelė liaudies šokių vakare. Ką jis čia veikia? Ji pravėrė dureles, ir kaip tik tą akimirką iš namo pasipylė jos šeimynykščiai. Visų priekyje ėjo Sebastianas.

– Kur buvai? – Jis išplėšė automobilio dureles jai iš rankos ir plačiai atvėręs ištempė ją laukan. Jo rankos ėmė čiuopti jos veidą, rankas ir pečius. Žvilgsnis slydo kakta, skruostais ir nosimi, lyg norėtų įsitikinti, kad ji sveika. – Palikau tau šimtus žinučių. Kodėl neatskambinai?

– Buvau išjungusi mobilųjį. Šimtus žinučių? – Išdavikė širdis dėl Sebastiano rūpinimosi jau šoko džiaugsmo šokį, bet ji vis tiek prisivertė atsitraukti. – Ką čia veiki?

– Kadangi nepasirodei ir nepaskambinai, visi manėme, kad tau kažkas nutiko, – paaiškino Sebastianas, panardindamas į delnus jos veidą. – Kur buvai?

– Jaučiausi pavargusi, todėl sustojau pakelės namuose pamiegoti. – Liūdnas ir nerimo persunktas jo veidas pamažu temdė priežastis, dėl kurių ji apskritai jį paliko. – Iš kur žinojai, kad važiuoju namo?

– Kai vakar vakare tavęs neradau namuose, supratau, jog išvykai pas šeimą.

– Bet kodėl tu čia?

– Atvykau atsiprašyti.

– Atsiprašyti? – Sebastianui tai buvo nebūdinga. Kas čia per žaidimas? – O jeigu atsiprašymo nepriimsiu?

– Kodėl turėtum nepriimti?

Misė palinko į šalį, kad galėtų pažvelgti į aukštos Sebastiano figūros užstojamą vaizdą: į priešais automobilį susispietusius šeimos narius ir visų priešakyje su plačia šypsena veide stovintį tėvą. Misės broliai ir jų žmonos stovėjo pernelyg arti, kad ji galėtų šį pokalbį tęsti.

– Jeigu nežinai, nėra prasmės ir sakyti.

Misė įlindo į automobilio saloną ir išsitraukė drabužių prigrūstą krepšį. Jos susierzinimui, Sebastianas išplėšė jį iš rankos ir stipriai suėmė ją už alkūnės.

– Akivaizdu, kad nori išlieti širdį. Eikime į vidų ir pasikalbėkime.

– Ne. – Misė truktelėjimu išlaisvino alkūnę. – Daugiau jokių kalbų. Apsidairyk, Sebastianai. Štai iš kur esu kilusi. Mano šeima neturi nei pinigų, nei galios. Mes turime meilę. Pasitikėjimą. Vienas kito petį. Ir šito pakanka.

– Nesuprantu, ką nori pasakyti.

– Man nerūpi nei tavo pinigai, nei prašmatnūs draugai. Meilės. Pasitikėjimo. Įsipareigojimų. Štai, ko noriu iš santykių.

Misė ištraukė jam iš rankų krepšį ir nužingsniavo į namą. Tik pasiekusi antrą aukštą ir išgirdusi ausyse spengiančią tylą suprato lauke palikusi ir visus šeimos narius.

Ji apsisuko ir pažvelgusi pro antro aukšto langą į kiemą pamatė, kaip Sebastianas sėdasi į Deivido pikapą. Kur jis išsiruošė su jos broliu? Į namus įžengė tėvas.