Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Kas tau darosi? – paklausė jis. – Tas vaikinas važiavo čia visą naktį ir drebėjo kaip epušės lapas, kai nepasirodei. Kodėl elgiesi taip, tarsi jis būtų tau priešas?

Akimirką Misė nesusigaudė, kaip turėtų reaguoti. Tėvas jos niekada nebardavo. Tai buvo jos motinos darbas, o kai infarktas pasiglemžė jos balsą, pareiga atiteko broliams.

– Nesuprantu, ko jis atvyko.

– Nes tave myli.

Misės širdis suspurdėjo.

– Ar jis taip ir sakė?

– Labai glaustai.

Tiksliau, nesakė.

– Jis manęs nemyli, – iš nusivylimo susigūždama paprieštaravo Misė.

– Kodėl tada nori tave vesti?

– Jis nenori manęs vesti. – Ji garsiai klestelėjo ant nusidėvėjusių medinių laiptų. – Iš kur ištraukei tokią nesąmonę?

– Jis prašė mano sutikimo.

Staiga Misei tapo sunku kvėpuoti.

– Tikrai? – Niekas šiais laikais taip nebesielgdavo. Senąsias tradicijas atitinkantis Sebastiano poelgis be galo mielas, bet toks jam nebūdingas, kad Misė nežinojo nė ką galvoti. – O gal tu paprasčiausiai tikiesi, kad jis taip pasielgs?

– Nesu toks paikas, kad nesuprasčiau, kada vyras prašo mano vienintelės dukters rankos. – Tėvas atsisėdo šalia Misės, apėmė jos rankas ir jas patrynė šildydamas. Jis kvepėjo muilu ir ruošiamos kepti mėsos padažu. – Jeigu spėlioji, ką jam pasakiau, galiu nuraminti, kad atsakiau teigiamai.

– Geriau būtum nesutikęs.

Misė padėjo jam ant peties galvą, kaip dažnai darydavo vaikystėje. Kai keturi broliai užspeisdavo ją į kampą, tėvas visuomet tapdavo ramybės oaze. Arba kai mama mėgindavo ją paversti mandagia ir grakščia, kunigo ir jo žmonos pasididžiavimo verta panele.

– Kas padaryta, padaryta. Kelio atgal nėra. Dėl kokios priežasties nenori už jo tekėti?

Prieš atsakydama Misė mąstė. Sebastiano kaltinimas ją įskaudino. Jis pakirto jos pasitikėjimą juo, o tikėjimo per vieną dieną atgauti neįmanoma. Be to, tebėra ir pagrindinė priežastis, dėl kurios ji vengė santykių su Sebastianu.

– Aš nepritampu jo pasaulyje. Jis turi daug pinigų ir aukštus postus užimančių draugų. O aš tesu mažo miestelio mergaitė, kuri pas jį ketverius metus dirbo padėjėja. Nesu nei išsilavinusi, nei įdomi.

– Vadinasi, bijai.

Jos tėvas jau daug metų konsultavo susižadėjusias poras. Buvo matęs ir girdėjęs visokiausių bėdų. Neigti tiesą nebuvo prasmės.

– Siaubingai.

– Gerai jo nepažįstu, tačiau, skirtingai nei vaikinas, su kuriuo susitikinėjai vidurinėje, Sebastianas man nepanašus į tokį, kuris sušertų tave vilkams.

– Ne, – sutiko Misė. – Tu jo gerai nepažįsti. Jis veda mane ne todėl, kad myli. – Sunkiai atsidusdama ji išpūtė orą. – Aš laukiuosi.

Misės tėvas ilgai sėdėjo tylėdamas. Kai pagaliau prabilo, balse buvo justi gilus liūdesys.

– Nuo Timo?

– Ne. – Ji papurtė galvą, o deginančios ašaros suliejo prieš akis esantį vaizdą. – Nuo Sebastiano. Štai kodėl jis nori mane vesti. Štai kodėl vedė ir savo buvusią žmoną. Jis garbingas.

– Ar tu jį myli?

– Taip. Bet neleisiu, kad jis antrą kartą padarytų tą pačią klaidą.

– Nemanau, kad santuoką su tavimi jis vertina kaip klaidą.

Misė ištraukė rankas tėvui iš delnų ir pati juos apėmė. Švelniai spausdama pradėjo galvoti apie visus tuos žmones, kuriuos jis buvo palietęs tiek fizine prasme – švelniu apkabinimu, paguodžiančiu rankos nusileidimu ant peties skausmo valandą – tiek išmintingais pamokslais ir rūpestingais patarimais.

– Šia prasme jis sugeba būti ganėtinai neperkalbamas.

Tamsiai rudų tėvo akių kampučiuose susimetė juoko raukšlelės.

– Kaip matau, jam teks gerokai paplušėti, kad įtikintų tave už jo tekėti.

– Gerokai smarkiau, nei įsivaizduoja. Jis niekam tikęs derybininkas.

Paradinės durys atsivėrė, ir į vidų įėjo Meto žmona Elena, lydima nėščios Deivido žmonos Abigalės. Jos nešė dubenis ir padėklus.

– Kas čia vyksta?

– Šį savaitgalį minimi kritusieji kare, – paaiškino Elena. – Ruošiamės kepti mėsą ant grotelių.

Misė pakilo.

– Gal reikia pagalbos?

– Viskuo jau pasirūpinome.

Abigalė mirktelėjo Elenai.

– Nenorėtume, kad savo valgio ruošimo įgūdžiais nužudytum Sebastianą.

Iš visų namų ruošos darbų, kuriuos Misei teko perimti po mamos širdies smūgio, gaminti ji taip ir neišmoko. Kita vertus, laiko praktikuotis beveik nelikdavo. Dirbdama pas Sebastianą namo grįždavo vėlai. Pakeliui į namus dažniausiai nusipirkdavo gatavo maisto.

Misė patraukė į savo kambarį pasidėti krepšio su drabužiais. Eidama pro senąjį Deivido kambarį pastebėjo kampe stovintį Sebastiano lagaminą. Jis čia apsistojęs? Kambaryje greta josios? Kaipgi ji galės miegoti žinodama, kad jis miega kitapus sienos?

Nerasdama sau vietos Misė atsisėdo ant plačios palangės prie lango, kuris atsivėrė į vidinį kiemą. Mama buvo sukasusi lysves daržovėms ir klombas gėlėms, kurias būdama sveika rūpestingai prižiūrėjo. Kai po infarkto tapo neįgali, sodo pareigas perėmė Misė, o mama nurodinėdavo, ką turinti daryti. Iš pradžių ji nekentė piktžolių, kurios sudygdavo, regis, per naktį. Augalų prižiūrėjimas ir kruopštumas, kurio reikalavo mama, varė į neviltį.

Ilgainiui Misė visgi pradėjo vertinti pasikartojančius darbus, nes jie ramino nerimstančią prigimtį. Ji perskaitė nemažai knygų apie įvairius augalus ir svajojo turėdama savus namus praleisti daug laisvo laiko kurdama spalvingas gėlių puokštes.

– Nešame berniukams priešpiečius. Gal nori drauge?

Elena ir Abigalė lūkuriavo koridoriuje.

– Kodėl gi ne? – Misė čiupo nunešiotą kaubojišką skrybėlę, kurią nešiodavo tik būdama miestelyje, ir nusekė paskui brolienes į apačią. – Ką jie veikia šiandien?

– Taiso Tagetų stogą, – atsakė Elena. – Praeitą savaitę audra pridarė daug žalos ne vieniems namams. Jie net nespėja visiems padėti.

– Labai miela, kad tavo šefas pasisiūlė pagelbėti, – pridūrė Abigalė. – O gal turėčiau jį vadinti tavo vaikinu?

Misė apsimetė neišgirdusi klastingo klausimo.

– Sebastianas dirba drauge su jais? – Ar dėl to jis vilkėjo marškinėliais ir džinsais? Misė buvo per daug sunerimusi dėl jo atvykimo į Kruseidą, kad atkreiptų dėmesį į aprangą, bet dabar prisiminė, kaip velniškai seksualiai jis atrodė su aptemptais marškinėliais, kurie išryškino krūtinės raumenis ir bicepsus. – Net nepagalvojau, kad jis galėtų pasitarnauti.

– Jis sakė, jog mokydamasis koledže uždarbiavo statybose, – paaiškino Elena.

Ir kaip ji šito nežinojo? Pas Sebastianą dirbo ketverius metus. O štai kiek daug naujo apie jį sužinojo vos per porą pastarųjų mėnesių. Ne mažiau naujo ir jis sužinojo apie ją. O gal dėl užsispyrimo ji pati neleido jam savęs pažinti?

Kai Elenos visureigis sustojo priešais audros nuniokotą namą, Misės širdis suvirpėjo. Nuo vėjo nukentėjo ne vien stogas. Buvo nunešta visa priešakinė veranda, o kieme, greta duobės, kur regimai augo medis, gulėjo krūva nuolaužų.

Kieme ir ant stogo sukiojosi keli vyrai. Aukštą Sebastiano figūrą ji pastebėjo be vargo – jis nušoko nuo kopėčių ir patraukė jos link. Ši atplėšė žvilgsnį nuo nunešiotų jo džinsų, kurie tobulai gludo apie jo siaurus klubus ir tvirtas šlaunis. Niekada anksčiau nebuvo jo mačiusi džinsinėmis kelnėmis ir dabar tas vaizdas jaudino.

Brangūs kostiumai Sebastianui teikdavo nepasiekiamo multimilijonieriaus orumo. Žmogaus, į kurį gera paganyti akis, bet kuris tarsi priklauso kitam pasauliui. Su kasdieniais drabužiais jis atrodė kur kas prieinamesnis. Paliečiamas. Jai norėjosi užkišti pirštus už jo diržo kilpelių ir prisitraukti artyn ilgam lėtam bučiniui. Sebastianui atsidūrus visai prie pat, Misės skruostai užsiplieskė raudoniu.