Кэт Шилд: Išlošta naktis

Misė pažvelgė į laikrodį. Buvo be penkių šešios. Ji turėjo priversti Timą išeiti ir kuo greičiau.

– Tai tik suknelė.

– Tai daugiau nei suknelė. Atrodai visai nepanaši į save. Pritrenkianti.

Senoji Misė būtų leipusi nuo pagyrų. Timas nebuvo linkęs sakyti komplimentų. Didesnę laiko dalį jis jai leisdavo suprasti esą vertas geresnės. Kadangi ji nuolat jaudindavosi, jog jis teisus, niekada ir nesiskųsdavo.

– Kodėl taip neatrodei, kai buvome kartu?

Misė neketino jam dėkoti už savo pasikeitimą, nors, be abejonės, tebebūtų ta pati nuobodi Misė, jeigu jis būtų jos nepametęs.

– Kas viduje? – pamojo ji į dėžę.

– Keli pas mane užsilikę tavo daiktai. Vienas tų tavo megztų šalikų. Knyga.

– Džono Adamso biografija. Palikau ją tau. Gera knyga. Pamaniau, kad tau patiks.

– Nieko tokio. Žinai, kad mažai skaitau. – Naudodamasis dėže kaip taranu Timas žengė į Misės butą. – Gal galiu užeiti?

– Laikas netinkamas. – Suprasdama, kad su Timu jėga nepasigalynės, Misė nenoromis davė jam kelią. Timas nužingsniavo į svetainės vidurį ir ėmė dairytis, o jos pilve pradėjo burgzti nerimas. – Tikrai privalai išeiti.

Jis metė į ją piktą žvilgsnį.

– Užtruksiu vos sekundę, tik pasiimsiu savo anime įrašus.

– Jie ten, kur juos ir palikai.

Timo namuose jie niekada neleisdavo daug laiko. Jis augino juodą labradorų veislės šunį, kuris buvo visai neišauklėtas, ir Misė jo negalėjo pakęsti. Keturkojis retai kada leisdavo jiems drauge nakvoti, todėl jų seksas būdavo atsitiktinis. Ji, tiesą sakant, net neprisiminė, kada jie paskutinį kartą mylėjosi. Skirtingai nei su Sebastianu, su kuriuo kiekviena skyriumi praleista akimirka buvo tarsi amžinybė.

Nejaugi ji rimtai ketino už Timo tekėti?

Jis numetė dėžę ant sofos ir atsisuko į Misę.

– Išsiskyriau su Kende.

Štai ko jis čia atsibeldė. Timas ir vėl vienas, o būti vienas jis negalėjo pakęsti.

– Kaip gaila. Jūs taip tobulai vienas kitam tikote. – Misės balse buvo justi kartėlis. Nors Timui jau nieko nebejautė, tai, kad jis ją metė, vis dar skaudino.

– Aš irgi taip maniau, kol Kendė mane paliko. – Timas atrodė pasirengęs išlieti visą skaudžią istoriją.

Misė žengė link jo anime kolekcijos. Sebastianas galėjo pasirodyti bet kurią akimirką. Kuo greičiau Timo jos namuose nebeliks, tuo geriau.

– Tada supratau, kad niekada neturėjau su tavimi išsiskirti. – Bent jau šitai jis pagaliau suprato. Gaila, bet nušvitimas atėjo per vėlai, gerokai per vėlai.

– Labai malonu tai girdėti, bet dabar tikrai privalai eiti. Kai ko laukiu...

– Vyliausi, kad gal galėtume pradėti viską iš naujo.

Jis negailestingai sutraiškė jos svajones, o dabar kaip niekur nieko nori, kad priimtų jį atgal? Misė kone nusijuokė.

– Negalime.

– Kodėl? – Jis tikrai manė, kad ji vis dar negali jo pamiršti.

Ir gal jis buvo teisus taip manydamas. Misė pati jam leido elgtis su savimi taip, tarsi būtų jam per prasta.

– Nes nebesu ta, kurią palikai. Per šešias savaites mano gyvenime be naujų drabužių ir geresnės šukuosenos nutiko ir daugiau dalykų. – Pirma, ji laukiasi. Antra, yra įsimylėjusi vaiko tėvą. Supratusi savo padėties beviltiškumą Misė virpėdama įkvėpė. – Myliu kitą žmogų.

– Per šešias savaites? – Timas paniekinamai suprunkštė, o lūpos ir akys tapo atšiaurios. – Tau tai nebūdinga. Net per penktą pasimatymą neleidai tavęs pabučiuoti. Ar taip nori man atkeršyti?

– Ne. Tai tiesa.

– Kas jis?

Misė dvejojo. Timas neturėjo teisės to klausinėti. Tai ne jo reikalas.

– Viską išsigalvoji! – suriko jis, neteisingai interpretuodamas Misės tylą. Jis stvėrė ją už rankų ir prisitraukė artyn. – Tu vis dar mane myli. Kaip galėtum nemylėti? Juk kartu praleidome trejus metus. Planavome tuoktis.

Supanikavusi dėl tokios keblios padėties Misė įsirėmė rankomis Timui į krūtinę ir stumtelėjo. Taip, jie buvo apie tai kalbėjęsi, bet tik tiek. Jis taip ir nepasipiršo. Ji jo laukė trejus metus, o jis pamilo kitą ir ją paliko.

– Ar aš ne laiku? – atsklido iš tarpdurio.

Timas pasuko galvą į Sebastianą ir jo žvilgsnis apsiniaukė. Misę gniaužusios rankos atsileido. Ir ji iš inercijos, atatupsta klupdama, atsidūrė ant supamosios kėdės, kurią jos senelis buvo sumeistravęs senelei.

– Dabar matau priežastį, – šiurkščiai tarė Timas. – Tai jo tu nori. Tik jo visada ir norėjai. – Stvėręs vaizdadiskius, dėl kurių ir atėjo, Timas pasuko į duris. Pamėginęs jėga nustumti Sebastianą į šalį pats atšoko nuo jo tarsi kamuoliukas. – Ji tavo. Niekada tuo net neabejojau.

Misė stebėjo, kaip jis išeina, o širdis, regint Sebastiano veido išraišką, mušė kaip pašėlusi. Užtikęs ją Timo glėbyje jis ne itin apsidžiaugė. Nors ji priešinosi apkabinama.

– Tavo vaikinas? – Jo tonas nenuskambėjo nei maloniai, nei draugiškai.

– Buvęs vaikinas.

– Man nepasirodė, jog buvęs.

– Jis mane paliko dėl savo sielos draugės. – Misė stengėsi, kad jos balsas skambėtų kuo neutraliau. Tačiau širdgėla vis tiek prasiskynė kelią į paviršių. – Kaip supratau, jiems nieko neišėjo.

– Ir dabar jis nori tave susigrąžinti. – Ne klausimas, o teiginys. Nors Sebastiano veido išraiška neišdavė jokių minčių, pilkose akyse tvenkėsi audros debesys.

– Jis pats nežino, ko nori.

– O ko nori tu?

Misė buvo visiškai tikra, kad nori Sebastiano. Joks kitas vyras jos neaudrino labiau už jį. Mintis, kad galėtų kiek­vieną rytą prabudusi matyti gražų jo veidą, teikė žodžiais nenusakomą palaimą. Tačiau visa tai nekeitė fakto, kad ji nepritampa ir niekada nepritaps jo pasaulyje.

Kadangi ji nieko neatsakė, Sebastianas atsargiai žengė artyn.

– Mise, ko tu nori?

– Nieko. – Tiesos jam atskleisti ji negalėjo.

Sebastianas delnais apėmė jos veidą ir privertė pažvelgti sau į akis.

– Ar nori, kad jis grįžtų? Jeigu nori, bėgsiu ir jį sugrąžinsiu.

– Tikrai taip pasielgtum? – sutrikusi paklausė Misė. – Tikrai?

– Ne. – Jo balse buvo justi šypsena, tačiau veidas liko įsitempęs ir įdėmus. – Gal nori, kad tau padėčiau?

Jos keliai suvirpėjo.

– Kaip?

– Galėčiau pasakyti, ko noriu aš.

– Šia tema esi pasisakęs ganėtinai aiškiai, – kuo ramiausiai tarė Misė, tačiau jos geraširdiškas pajuokavimas Sebastianui šypsenos nesukėlė.

– Ne, nemanau. Aš tavęs noriu. Savo gyvenime. Tol, kol tau atsibosiu.

Misei užgniaužė kvapą.

Ją žavėjo jo akių spindesys, prieš jo lūpoms kuo švelniausiai paliečiant josios. Ji prisiminė, kaip mylėjimasis su Sebastianu padėjo jai įveikti aukščio baimę. Galbūt jis padės įveikti ir nuogąstavimą, kad nepritampanti jo pasaulyje?

– Aš taip pat to norėčiau, – įkvėpė ji, kai Sebastianas pagaliau leido jai įtraukti oro.

Tarp iškvėpimo ir dar vieno žioptelėjimo jis pakėlė ją nuo žemės ir pasuko į miegamąjį.

– Palauk. O tavo mamos gimtadienis?

– Vėluosime.

Miegamajame nuleidęs Misę ant žemės, jis abiem rankomis užčiuopė jos nugaroje esantį užtrauktuką. Kol užtrauktuko liežuvėlis slinko žemyn, Sebastiano lūpos brėžė liniją jos kaklu. Priblokšta suvokimo, kad pripažino savo jausmus Sebastianui, ir dangus dėl to negriuvo, Misė šypsojosi. Ji jau buvo benusipurtanti suknelę, kai Sebastianas netikėtai apmirė.

– Kiek laiko judu buvote išsiskyrę, kai mes pasimylėjome?

Kiekviena jos kūno ląstelė, regis, sustingo.