Кэт Шилд - Išlošta naktis

Nuo jo žodžių Misės kūnas suvirpėjo.

– Matyt, aistra nespėjo išdegti.

– Toks tavo paaiškinimas? Jeigu drauge būtume praleidę porą mėnesių, gal metus, būčiau nuo tavęs pavargęs. Ar taip galvoji?

– Panašiai. Tik nemanau, kad viskas būtų trukę ilgiau nei dvi savaites. Aš nepritampu prie tavo pasaulio. Šis vakaras tebuvo dar vienas to patvirtinimas.

– Koks patvirtinimas? Ar tikrai manai, kad pora krumpliaračių yra mano pasaulis? Arba tos dviejų dimensijų moterys, kurių gyvenimo tikslas – dalyvauti vakarėliuose ir švaistytis pinigais? – Sebastiano balsas sušvelnėjo. – Kada tapai tokia cinike?

Misė dvejojo. Tai, ką ketino pasakyti, nebuvo jos pasididžiavimo verta akimirka, bet jeigu Sebastianas sužinos tiesą, gal supras, kodėl jų santykiai negali peržengti miegamojo ribų.

– Vidurinėje, kai man buvo penkiolika, susitikinėjau su vaikinu iš turtingiausios apygardoje šeimos. Jis mokėsi paskutinėje klasėje ir buvo pora metų už mane vyresnis; baigęs vidurinę ketino gauti futbolo komandos stipendiją ir tęsti mokslus koledže. Valandų valandas kalbėdavomės apie ateitį. Dužius nekantravo išvykti iš Kruseido. Jo tėvui priklausė bankas. Iš jo buvo tikimasi, kad įgis verslo magistro laipsnį ir grįš namo.

– Dužius? – pakartojo išgirstą vardą Sebastianas.

– Robertas. Dužiumi – išduža iš seno namo – jį vadino tėvas, ir vardas prilipo. – Misė visada šypsodavosi prisiminusi mėnesius prieš skylant jos pasauliui. – Dužiaus svajos pranoko Kruseidą, dėl to jį ir mylėjau. Ne jo prabangų automobilį, kaip manė mano šeima, ir ne jo pinigus. Jis ketino kilti iki pat žvaigždžių, o aš tenorėjau būti šalia ir įgyvendinti savo svajones.

Misė nutilo. Kaip keista, kad po penkiolikos metų ji visgi ryžosi praleisti dvejus metus taupydama vestuvinei svajonių suknelei vien tam, kad jos vaikinas ją pamestų dėl kitos, kurios beveik nepažinojo.

– Susitikinėjai su vaikinu, kuris turėjo didelių užmojų. Kas nutiko?

– Jo draugams nepatiko, kad esu jo mergina. Jie manė, kad susitikinėdamas su manimi jis menkina savo padėtį. Vienas jų paleido gandą, neva aš tyčia pastojusi, kad jis mane vestų.

Kodėl net dabar jai džiūva burna prisiminus, kaip jis ant jos šaukė, vadindamas kvaila kekše, sugriovusia jam gyvenimą? Tai įvyko prieš penkiolika metų, bet scena stovėjo jos akyse, tarsi būtų nutikę dar vakar.

– Galbūt aš pati įtikinau save jį įsimylėjusi. Ir, žinoma, pagalvodavau, kaip būtų, jeigu už jo ištekėčiau; tačiau niekada nemėginau pastoti. Pati vartojau kontraceptines tabletes, o jį versdavau naudotis apsauga. Tačiau jis supanikavo. Metė mane. Suteršė mano reputaciją. – Misė atleido rankinuką spaudžiančius pirštus. Prisivertė atpalaiduoti pečius. – Prišnekėjo visiems apie mane baisių dalykų. – Smulkiau ji nebeaiškino. Sebastianui beliko pasitelkti vaizduotę. – Nereikia nė sakyti, kad mano šeima pasibaisėjo. Prieš porą mėnesių mama buvo patyrusi širdies smūgį. Po skandalo tėtis manęs beveik metus neišleido pas draugus. Dėl to nepykau. Mano socialinis gyvenimas buvo baigtas.

– Apgailestauju, kad turėjai tai patirti. Tačiau šio vakaro renginys toli gražu – ne vidurinės laikai.

– Ne. Tačiau idėja ta pati. Dužius mane metė, nes jo draugai buvo įsitikinę, kad jam netinku, ir privertė jį patikėti siaubingais dalykais. Tokie buvo ir tavo šio vakaro draugai.

– Jie nėra mano draugai. Tik verslo partneriai ir pažįstami.

– Tačiau jie sudaro socialinį ratą, kuriame nuolat sukiesi. Jie nepriėmė manęs išskėstomis rankomis.

– Lygini mane su kažkokiu silpnavaliu berniuku. Tik­rai manai, kad šitaip atsukčiau tau nugarą?

– Niekada to nesakiau. – Tačiau tai susiję ne tik su jais abiem. Ji laukiasi. Kas bus, jeigu Sebastianas panorės ją vesti? Galiausiai vis tiek ja nusivils. O jeigu nutiks dar blogiau – jeigu jis įsius ir niekada nebenorės jos matyti? – Bet negali kaltinti moters už tai, kad ji nori apsisaugoti nuo širdies skausmo.

Atsisveikinęs su Mise bučiniu, kuris turėjo praskinti kelią į jos namus – bučiniu, kuris tikslo taip ir nepasiekė, – ir palikęs ją prie buto durų, Sebastianas nudūmė pas Nataną ir Emą. Jo brolio žmona kūrė juvelyrinius dirbinius. Nepakartojamus vienetinius meno kūrinius, kurie atnešė jai nemenką šlovę ir kurių paklausa tebeaugo.

Dėl Emos nėštumo, kuris lėtino jos darbą, ir vis didėjančios paklausos Sebastianui teko laukti ištisas tris savaites, kol buvo atliktas ypatingas jo užsakymas.

Duris atidarė Natanas, bet tokį vėlyvą metą išvydęs už jų brolį visai neapsidžiaugė. Jis jau buvo apsirengęs miegui, todėl užtvėrė duris ranka.

– Tai tu esi tas paslaptingasis užsakovas, dėl kurio ji dieną naktį dirbo?

– Tikrai ne dieną naktį, – pralįsdama po Natano ranka pataisė vyrą Ema. Ir nusišypsojo Sebastianui. – Jis pernelyg jaudinasi.

– Pati girdėjai, ką sakė gydytojas. Privalai daugiau ilsėtis.

– Mano kraujo spaudimas tik šiek tiek pakilęs.

– Tau preeklampsija. – Natano balsas nuskambėjo kaip mirties nuosprendis.

– Atleisk mano vyrui, – pasakė Ema. – Užeik. Tavo užsakymas gatavas.

– Užsakymas? – Atkartojo Natanas žengdamas atgal, kai žmona alkūne niuktelėjo jam į šonkaulius. Jis sekė paskui ją iki pat svetainės. Kai Ema pasuko į darbo kambarį, jis užsipuolė Sebastianą. – Kokį užsakymą pateikei mano žmonai, kad ji iki vėlumos sėdi darbo kambaryje?

Sebastianas susidomėjęs stebėjo brolyje įvykusius pokyčius. Darbe Natanas pasižymėdavo laisvumu ir nerūpestingumu. Neatrodydavo, jog kas nors kada nors jį jaudintų. Tiek į sėkmę, tiek į nesėkmę reaguodavo su tuo pačiu ramiu atsainumu. Tačiau žmonos nėštumas paaštrino jo užsidegimą ir savininkiškumą.

– Šiuo metu dar tikrai nenoriu nieko aptarinėti.

– Neleidi mano žmonai užtektinai ilsėtis. Manau turįs teisę žinoti kodėl.

– Apgailestauju, jeigu sukėliau rūpesčių. Neketinau kenkti jos sveikatai.

– Ir nepakenkei. – Ema grįžo ir bakstelėjo vyrui klubu.

Natano ranka nusileido ant apvalaus jos pilvo.

– Visą savaitę beveik nesiilsėjai.

– Esu nėščia, – paprieštaravo ji, uždėdama savo plaštaką ant jojo. – Ne neįgali.

– Ką jam sukūrei?

– Sebastianas prašė niekam nieko nesakyti. – Ji padavė Sebastianui dėželę ir rankomis apsivijo savo vyrą apie liemenį.

Atsidūręs žmonos glėbyje Natanas atsipalaidavo.

– Esu tavo vyras. Neturėtum nuo manęs nieko slėpti.

– Neblogas bandymas. – Ji pasistiebė ant pirštų galų ir pabučiavo Nataną į smakrą. – Gal paruoštum man užkandėlę, kol išlydėsiu Sebastianą? Šiandien nupirkau šviežių braškių.

– Neturime plaktos grietinėlės.

– Bet yra šokoladinio padažo. – Emos akyse, žvelgiančiose į vyrą, švietė begalinis švelnumas.

– Na, gerai. – Bambėdamas šis pasuko į virtuvę.

Stebėdamas Nataną ir Emą Sebastianas jautė sukylant pavydą. Po nepavykusios santuokos jis atsisakė leisti jausmams dar kartą nuvesti jį prie altoriaus. Į visus asmeninius santykius žvelgdavo labiau kaip į verslo sandorius – nagrinėdamas potencialias santuokas, sverdamas jų pranašumus ir trūkumus.

Iki tos nakties Las Vegase su Mise.

Misė buvo tikra ir nepaliaujamai jį žavėjo. Jis dievino jos gebėjimą ramiai stebėti, o paskui paleisti strėlę tiesiai į centrą. Kiek kartų jis buvo atsivedęs ją į biurą ir privertęs pasakyti nuomonę, kai viename ar kitame skyriuje kildavo problemų?

Akiplėšiškai rėždama, ką mananti apie jį patį, trykšdama nuotykių energija, Misė atpalaidavo ir jo varžtus. Sebastiano geismas stebino jį patį, o sustabdyti jį buvo tas pats, kaip mėginti sulaikyti sniego griūtį.