Кэт Шилд - Išlošta naktis

Sebastiano automobilis sustojo prie kelkraščio, priešais Hjustono užmiesčio viešbutį. Prie keleivio durelių priėjo viešbučio patarnautojas. Misė rankomis perbraukė per rugiagėlių mėlynumo vakarinę suknelę. Šilkinė medžiaga elegantiškai gaubė klubus. Vėsi spalva nuostabiai kontrastavo su rudais plaukais.

– Nesuprantu, kodėl prašei čia su tavimi važiuoti, – nusiskundė ji, jau dešimtą kartą klausdama apie jo motyvus. Uždaroje erdvėje įtampa buvo kone apčiuopiama. Nuo pat namų Misė rankose stipriai gniaužė vakarinį rankinuką.

– Esi mūsų Ryšių skyriaus vadovė ir privalai susipažinti su daugeliu čia dalyvausiančių svečių. – Pastarąsias dvi savaites jis įdėmiai sekė Misės darbą. Naujas pareigas ji perėmė niekieno nepadedama. Turėjo būti nelengva. Sebastianas nepažinojo kito žmogaus, kuris taip puikiai susitvarkytų su tokia sunkia užduotimi. – Nusiramink. – Skatinamas nenugalimo poreikio ją nuraminti Sebastianas paėmė Misę už rankos.

– Lengva tau šnekėti – darai tai kone kasdien.

– Nieko čia sudėtinga. – Jis išlipo iš automobilio ir apėjo aplinkui. – Įsivaizduok, kad visi yra tik su apatiniais.

Jo pasiūlymas Misę sutrikdė. Ji kurį laiką nustebusi žiūrėjo jam į akis, paskui kreivai nusišypsojo.

– Maniau, kad tai veikia tik viešai sakant kalbą, – tarė ji pasikišdama po pažastimi rankinuką ir leisdamasi jo vedama į elegantišką fojė.

– Veikia tada, kada reikia.

Labdaros renginio, skirto paremti vietiniams alkstantiesiems, organizatoriai buvo sumanę kazino vakarą, kuris garantavo ir smagų laiko praleidimą, ir nemenką sumelę labdaros fondui. Kai juodu įėjo į pokylių salę, Sebastianas patyrė déjà vu .

Misė džiugiai patrynė delnais, ankstesnio jos nervingumo neliko nė ženklo.

– Laikas prisikimšti kišenes grynųjų.

– Renginys skirtas labdarai, – pralinksmintas Misės atvirumo sumurmėjo Sebastianas. – Jis sumanytas surinkti, o ne prarasti kuo daugiau pinigų.

– Tai pamėginsiu laimėti ne daugiau, nei tu praloši.

Sebastianas sugriebė ją už alkūnės ir nukreipė į ruletės stalą.

– Kodėl manai, kad laimėsi?

– Juk tu esi mano sėkmės talismanas. – Ji iš padilbų metė į jį valiūkišką žvilgsnį.

– Ar tik tiek tau reiškiu?

Misei nespėjus atsakyti, jiems kelią pastojo vyras. Meilikaujamai šypsodamasis, kairėje rankoje laikydamas gėrimą, jis dešinę ištiesė Sebastianui. Bobas Stouksas, vieno iš didesnių Hjustono bankų vadovas, labdaros renginiuose dalyvaudavo tik todėl, kad turtinga jo žmona su išvaizdžiu ir už ją jaunesniu vyru rodytis viešumoje mėgo ne ką mažiau, nei švaistyti savo šeimos pinigus.

– Malonu ir vėl tave matyti, Sebastianai.

– Bobai, – greitu linktelėjimu pasisveikino Sebastianas, stipriai spausdamas pašnekovui ranką. – Čia – Misė Vord, – pridūrė jis. – Bobas Stouksas.

Misė sumurmėjo mandagų pasisveikinimą, į kurį Bobas beveik nekreipė dėmesio. Jos žvilgsnis iš karto nukrypo už gaišintojo nugaros į ruletę. Kai Bobas leidosi smulkiai pasakoti apie savo naują golfo lazdą ir tai, kaip ji pagerinusi jo žaidimą, Sebastianas išgirdo ją atsidūstant.

– Atleisk, golfo nežaidžiu, – pasakė Sebastianas, atmesdamas bankininko pasiūlymą prisidėti prie jo žaidėjų klubo. – Jeigu nori kalbėtis apie golfo lazdas, tokiam pašnekesiui puikiausiai tiktų mano tėvas. Jis tikras entuziastas.

– Nežaidi golfo?

Sebastianas buvo pernelyg užsiėmęs multimilijoninės korporacijos valdymu, kad dykinėtų žaisdamas laisvalaikio žaidimus kaip daugelis jo kolegų. Jis visuomet laikėsi nuomonės, kad vadovas turi dirbti sunkiau už savo darbuotojus. Jo tėvas visada galvojo priešingai. Brendonas darbe praleisdavo tik tiek laiko, kiek privalėjo. Tokiu tėvo darbo stiliumi iš dalies galima būtų paaiškinti ir permainingą bendrovės pelną jo vadovavimo metais.

Palikdami Bobą už nugaros Sebastianas ir Misė patraukė prie ruletės stalo. Tačiau vos spėję žengti penkis žingsnius ir vėl buvo sulaikyti.

– Tu čia, – sušuko smulkutė brunetė. Visiškai nekreipdama dėmesio į Misę ji pasistiebė ant pirštų galų ir pabučiavo Sebastianą į abu skruostus. – Pasakysiu Džinai, kad Sebastianas Keisas atėjo į mano labdaros renginį. Palauk, kol ją atsivesiu.

– Mes einame prie ruletės, – pasakė jai Sebastianas.

– Mes? – nieko nesuprasdama sumirksėjo mėlynakė brunetė.

Sebastianas pasisuko į Misę.

– Misė Vord. Keisų holdingo Ryšių skyriaus vadovė. Tania Hart.

Brunetė, mėgindama nuspėti tikrąjį Misės vaidmenį, suraukė antakius.

– Malonu susipažinti. – Staiga Tania pradėjo moti kažkam kitame salės gale. – Lik čia, – paliepė ji.

Ir nėrė atgal į minią.

– Primink, kodėl mes čia, – tarė Misė.

– Privalai susipažinti su šio miesto varomąja jėga.

– Na, akivaizdu, kad toji varomoji jėga ne itin suinteresuota susipažinti su manimi.

Girdėdamas tylų Misės balsą, Sebastianas galėjo pagalvoti, kad atstūmimai jos nepaveikė, tačiau tvirtai suspausti lūpų kampučiai išdavė vidinę kančią.

– Tuoj bus suinteresuota, – energingai paprieštaravo Sebastianas. – Eikime pralošti šiek tiek pinigų.

Misė entuziastingai nusišypsojo.

– Turėjai galvoje, laimėti.

Kol jie ėjo prie stalo, Sebastianas, vengdamas akių kontakto su susirinkusiaisiais, sutelkė dėmesį vien tik į Misę. Kodėl jis nepagalvojo, kad šis vakaras ją gali trikdyti? Gal todėl, kad nieko nesvarstydamas stvėrė pirmą pasitaikiusią progą praleisti su ja šiek tiek laiko už biuro ribų? Gal todėl, kad šių žmonių niekada nebuvo matęs kito žmogaus akimis?

Jis nupirko žetonų už penkis tūkstančius dolerių ir pastūmė krūvelę tiesiai priešais Misę.

– Laikas patikrinti, ar tave tebelydi sėkmė, – pasakė jis.

Vos prieš kelias minutes ji degė nekantrumu atsidurti prie stalo, bet dabar žengė žingsnį atgal.

– Tai didelė suma, – žiūrėdama į žetonus pasakė ji.

– Ne didesnė už tą, kurią pastatei ant rato Vegase.

– Tai buvo visai kas kita.

– Kas kita? – Jis pasirėmė ranka į stalą, kad galėtų pažvelgti Misei į akis.

– Pinigai buvo mano.

– Manyk, kad tai auka labdarai. – Sebastianas pastūmė penkis šimtinius žetonus ant juodos spalvos. – Gal norėtum lažintis?

Misė stumtelėjo vieną žetoną ant raudonos spalvos ir smalsiai pažvelgė į Sebastianą.

– Iš ko?

– Jeigu laimėsiu, naktį praleisi mano namuose.

Rutuliukas pradėjo ridentis. Ji sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip ratas lėtėja.

– To daryti negalime. Gal jau pamiršai, kad esu tavo darbuotoja?

Sebastianas palinko jai prie ausies.

– Ilgiuosi tavęs.

Nors juodu nesilietė, Sebastianas jautė iš jos raumenų sklindančią įtampą.

– Aš taip pat tavęs ilgiuosi, – sušnabždėjo ji. – Bet jeigu kamuoliukas sustos ant raudonos, iš šito daugiau nesilažinsime.

– Dvigubas nulis.

Abu pralaimėjo.

Misė ėmė juoktis.

– Galbūt likimas taip nori mums pranešti, kad šią temą paliktume ramybėje.

Sebastianui pranašiški ženklai buvo nė motais.

Dešimtas skyrius

Misei sekantis, Sebastianui nesisekant žetonų krūvelė daugiau mažiau liko nepakitusi, iki prie jų priėjo penktąją dešimtį įpusėjęs vyras ir paklausė Sebastiano nuomonės apie politinę atmosferą Ostine. Kadangi tema Misės nedomino, ji atsiprašė ir nuėjo į moterų tualetą.

Kai išėjo iš už pertvaros, priešais veidrodį pamatė lūpas besidažančią brunetę ilgais šilkiniais plaukais. Plaudamasi rankas Misė jautė į save įsmeigtą merginos žvilgsnį.