Кэт Шилд - Išlošta naktis

Bent jau tuo ji įtikino pati save. Iš tiesų, be to, kad Sebastianas nori susigrąžinti ją kaip padėjėją – arba praleisti neribotas valandas su ja lovoje, ji neturėjo nė menkiausio supratimo, ko jis iš jos tikisi. Las Vegase abejojo, kad jie galėtų susikurti bendrą ateitį už Las Vegaso ribų. Dabar, kai Sebastianas pamatė, kur ji užaugo, tokia galimybe abejojo dar labiau.

Kad tik kaip nors pavyktų išmesti iš galvos tą atsisveikinimo bučinį. Ją globiančių alkanų rankų jėgą. Tai, kaip sunku jam buvo nuo jos atsiplėšti. Ji liepė sau neieškoti paslėptos prasmės jo kasdieniuose skambučiuose ar švelniame tone, kai klausdavo, kaip laikosi.

Misės oda pašiurpo ir ji pasitrynė rankas virš alkūnių. Akylai stebima tėvo baigė valgyti pyragą ir nuėjo plauti indų.

– Ačiū už vakarienę, – padėkojo Vordas ir apkabino ją iš už nugaros. Tada pakštelėjo į skruostą. – Manau, kad tau metas grįžti į Hjustoną. Juk negali čia visą laiką slapstytis.

Pasiruošusi protestuoti Misė staigiai atsisuko, bet tėvas jau ėjo pro duris, judėdamas kur kas mikliau, nei ji matė jį vaikštantį po operacijos. Jis tyčia taip pasielgė – tėškė tiesmukai ir pasišalino jai nespėjus apsiginti.

Ar ji tikrai slapstosi? Dar ir kaip, po galais.

Beveik prieš keturias savaites Misė išėjo iš darbo ir permiegojo su šefu. Grįžus į Hjustoną teks prisiminti ir viena, ir kita. Ji dar nepasiruošusi priimti sudėtingesnių nei pyrago kepimas sprendimų.

– Važiuoju į parduotuvę! – šūktelėjo ji, griebdama rankinę ir pikapo raktelius.

– Gal galėtum paimti ir mano vaistus? – iš svetainės atsiliepė tėvas.

Misė pirmiausia užsuko į vaistinę. Tūbelė pastos irgi pravers. Skrisdama į Las Vegasą ji buvo įsimetusi tik kelioninio dydžio reikmenis. Prieš savaitę baigėsi jos pasta ir ji pradėjo naudoti tėvo, bet ši jai visai nepatiko. Tai dar vienas ženklas, kad metas vykti namo.

Vaikščiodama tarp eilių, Misė įsidėjo į pirkinių krepšelį buteliuką šampūno, losjono ir dėžutę dantų siūlų. Tik praėjusi moteriškus reikmenis sustojo kaip įbesta. Miestelyje ji jau beveik keturios savaitės, Las Vegase praleido tris dienas, ir dar nesusirgo mėnesinėmis. Išsitraukusi mobilųjį Misė įsijungė kalendorių ir pradėjo skaičiuoti.

Mėnesinės turėjo prasidėti prieš dvi savaites. Galimos tik dvi vėlavimo priežastys – stresas arba nėštumas. Neįmanoma. Juk juodu su Sebastianu saugojosi.

Jai ėmė suktis galva. Išskyrus tą pirmąjį kartą. Kai abu buvo pametę galvas ir nė vienas jų nepagalvojo apie apsaugą. Tačiau pastoti vos po vienos klaidos? Tai paprasčiausiai nerealu.

Misė privalėjo išsiaiškinti, ir dar šį vakarą. Tačiau čia pirkti testo nevalia. Sužinotų visas miestelis. Taip pat ir tėvas. Ji pervažiuos porą miestelių ir užeis į parduotuvę, kur jos niekas nepažįsta.

Aptemusiu protu Misė sumokėjo už pirkinius ir nuėjo į pikapą. Po keturiasdešimt penkių minučių sėdėjo pakelės užeigos tualete ir jau penkioliktą kartą per trisdešimt sekundžių žvalgėsi į laikrodį.

Ji laukė mėlynos juostelės, nors iš tiesų jos net nereikėjo. Misė buvo įsitikinusi, jog nešioja Sebastiano kūdikį. Laikas smogė į ją kaip įnirtęs bulius. Apgailestavimas užspaudė akis. Viskas vėl kaip mokykloje. Išskyrus tai, kad tada ji nepastojo, tik buvo tapusi piktų apkalbų auka. Kai pasklido kalbos, jos vaikinas ją metė.

Dėl vieno ji neabejojo: Sebastianas už nėštumą jos tik­rai nepagirs. Jis pagalvos, kad ji taip pasielgė tyčia. Tos jos kalbos apie vestuves ir vaikus. Manys, kad ji tyčia įviliojo jį į spąstus, o ir kas galėtų jį kaltinti? Juk taip pasielgė jo buvusi žmona.

Tačiau jis ją vestų. Ir praleistų likusį gyvenimą jos šalindamasis, kaip šalinosi žmonos. Šito Misė nepakeltų. Pernelyg stipriai jį mylėjo, kad priverstų taip dėl jos aukotis. Todėl jam nesakys.

Suskambėjo telefonas. Skambino kažkas iš Hjustono, bet ne Sebastianas.

– Mise, – sugriaudėjo Maksas Keisas. – Tikiuosi, kad tavo tėvas jaučiasi geriau.

– Taip, kur kas geriau. Ačiū. – Ji žvilgtelėjo į pagaliuką ir stebėjo, kaip išryškėja mėlyna juostelė.

Teigiamas. Nėščia.

– Džiaugiuosi girdėdamas. Ar vis dar nori užimti Ryšių skyriaus vadovo postą?

Ji negali būti nėščia. Ji neturi vyro. Be darbo nebus ir pinigų, nebus sveikatos draudimo. Ką daryti?

– Maksai, atleisk, trūkinėja ryšys. – Ką jis sakė? – Gal galėtum pakartoti?

– Klausiau, ar tave vis dar domina Dino vieta?

Tai išsprendė darbo klausimą, bet kaip bus su Sebastianu? Dar prieš sekundę ji buvo nusprendusi jam nesakyti, kad jis taps tėvu. Ar sugebėtų susilaukusi vaiko toliau dirbti jo pašonėje?

– Mise? Ar dar mane girdi?

– Taip.

– Tai ką pasakysi?

Ką ji gali pasakyti?

– Domina. Tik jaudinuosi dėl Sebastiano reakcijos.

– Neleisk nerimui sulaikyti tave nuo puikios karjeros galimybės.

– Tu teisus. Pasiūlymą priimu. Ačiū.

– Kada ketini grįžti?

Misė nusibraukė ašaras ir pasipurtė kaip šlapias šuo. Paskui pakilo ir kiek įmanydama tiesesne nugara išėjusi iš tualeto pasuko link automobilio.

– Trečiadienį, – atsakė ji apgailestaudama, kad negali saugiai pasilikti Kruseide ilgiau.

– Tai biure pasimatysime ketvirtadienį.

– Maksai, gal leisi man pačiai pranešti Sebastianui apie darbą?

– Jeigu tik to pageidauji.

– Pageidauju.

– Sutarta.

Baigusi pokalbį Misė atsiduso. Sebastianas nebus patenkintas, kad prieš priimdama darbo pasiūlymą ji nepasitarė su juo dėl pasilikimo Keisų holdinge . Beliko viltis, kad jis apsidžiaugs sužinojęs, jog ji toli neišeina. Jis aiškiai pasakė, kad jam ji reikalinga tik biure. Be to, kad ir koks nuostabus buvo jųdviejų seksas, abu žinojo, kad su laiku Sebastianas atitoks ir Vegase nutikusius įvykius įtrauks į didžiausių klaidų sąrašą.

Gal netgi jau taip ir padarė. Nors jis skambindavo jai beveik kas dieną, pokalbiai apsiribodavo išimtinai verslo reikalais. Misė negalėjo liautis spėliojusi, ar jis ir toliau nesusitikinėja su Keitlina. Zuzana troško, kad Sebastianas vestų tą turtingą aukštuomenės damą. Ir Misė suprato, kodėl. Jie būtų tobula aukštuomenės ir ekonomikos sintezė. Sebastianas praktiškas. Ar tikrai tėra laiko klausimas, kada jis pats supras tokios santuokos pranašumus?

Misė savęs klausė, ar dirbdama Keisų holdinge ir viena augindama Sebastiano vaiką, pajėgs stebėti, kaip jis veda kitą? Lūpos skausmingai persikreipė. Bus pragariškai sunku. Ji jau ir taip ne vienerius metus svajoja apie vyrą, kuris niekada jai nepriklausys.

Dangų virš galvos lanku perskrodė žaibas. Kol ji laukė nėštumo testo rezultatų, lauke tvenkėsi audra. Misei spėjus nuvažiuoti vos mylią, lietus jau plakė pikapo stogą tarsi pikti kumščiai. Matomumas sumažėjo iki dešimties pėdų. Važiuoti tokiomis sąlygomis buvo beprotiška. Tačiau ji privalėjo grįžti namo.

Nors priekinio stiklo valytuvai dirbo maksimaliu greičiu, nuvalytą paviršių kaipmat užliedavo dar daugiau vandens. Priešais išniro automobilio žibintai – pernelyg arti, kad Misė spėtų sustabdyti pikapą. Ji staigiai pasuko vairą ir nuspaudė stabdžius. Padangos susmego į minkštą, nuo gausaus lietaus purvyne virtusį žvyrą ir automobilis čiūžtelėjo tolyn nuo kelio. Kai jis pagaliau sustojo, Misės rankos buvo tvirtai įsikirtusios vairo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.

Ką tik išvengus susidūrimo, protas visiškai nuskaidrėjo. Kad ir kas vyksta tarp jos ir Sebastiano, svarbūs dabar jau ne tik juodu. Ji greitai taps motina. Gal anksčiau, nei manė, ir be vilties, kad vaiko tėvas patikės, jog mylėjosi su juo neturėdama slaptų motyvų. Tačiau dabar prieš akis – naujas gyvenimo tikslas. Stumtis į priekį ir priimti sprendimus, kurie atitiktų geriausius vaiko interesus.