Кэт Шилд - Išlošta naktis

Veriamai jausdama viliojantį Sebastiano peties artumą Misė paslėpė rankas tarp šlaunų. Tai, kad jis rūpinosi jos gerove, kėlė be galo nuostabų jausmą. Kad suorganizavo skrydį į Kruseidą. Kad visą kelią sėdėjo šalia. Toks elgesys bet kokią moterį verstų pasitikėti. Užsimiršti stipriame glėbyje ir leisti jam ištirpdyti baimes.

O paskui? Kai jie grįš į Hjustoną, ji nebebus nei jo darbuotoja, nei meilužė. Ji taps niekuo. Verčiau jau atitokti dabar. Kol dar nėra gyvybiškai priklausoma nuo svajonės.

Sebastiano plaštaka globėjiškai gaubė jos ranką virš alkūnės, o nuo tvirto jo suspaudimo gerklėje niekaip netirpo tas kietas gumulas. Misė įtikinėjo save, kad tai tėra užuojautos gestas, taip ją guostų kiekvienas. Net jos mama panašiai drąsindavo.

Jai suspaudė širdį. Ko ji tikėjosi? Kad Sebastianas vos per kelias dienas pames dėl jos galvą? Ji tvirtai sučiaupė lūpas ir priverstinai jam nusišypsojo.

– Tavo tėtis pasveiks.

– Tikiuosi. – Tik visiška savanaudė gali rūpintis savo meilės reikalais, kai tėvo gyvybė kaba ant plauko. – Dėkoju už viską.

– Neprivalai man dėkoti.

Tačiau ji jautėsi dėkinga. Sebastianas paliko net vadovų susitikimą Las Vegase, kad galėtų būti su ja. Jis gerokai viršijo savo įsipareigojimus. Misei jo elgesyje norėjosi įžvelgti daugiau, nei patarė sveikas protas.

– Sebastianai. – Ji mėgino tinkamai suformuluoti mintį. – Norėčiau, kad mano šeima nesužinotų apie tai, kas tarp mudviejų nutiko Las Vegase. Dar nesakiau jiems, kad išsiskyriau su Timu, ir...

– Neapsunkink sau ir taip sunkios dienos.

– Teisingai. – Nors ji džiaugėsi, kad Sebastianas supranta, negalėjo liautis spėliojusi, ar jam palengvėjo, kad ji nieko iš jo nesitiki.

Po valandos lėktuvas nusileido siaurame oro uosto take už jos gimto miesto ribų. Dar būdama ore ji susisiekė su Deividu ir pranešė, kada lėktuvas nusileis. Rytuose pradėjus švisti, Deividas jų jau laukė. Ji apkabino jauniausiąjį iš savo vyresnėlių brolių ir nieko neklausdama – kad neišgirstų, jog per pastarąsias dvi valandas padėtis pablogėjo – tvirtai laikė jį glėbyje.

– Sebastianai, čia mano brolis Deividas.

Vyrai paspaudė vienas kitam ranką. Deividas primerktomis akimis įvertino sesers viršininką. Misė apie jį pasakodavo gana dažnai, neretai skųsdamasi. Ji niekada nesitikėjo, kad jam gali tekti stoti prieš jos šeimą.

– Ačiū, kad atskraidinote seserį. Tėtį ką tik operavo, jo būklė tebėra kritinė.

Juodu nusekė paskui Deividą į pikapą. Šis nusviedė lagaminą į galą. Misė atsisėdo tarp abiejų vyriškių ir važiavo žvelgdama tiesiai prieš save į kelią.

– Kaip viskas nutiko? – paklausė ji.

– Tiksliai nežinome. Manome, kad jam paskambino Andželos Ramires sūnus. Jos buvęs vaikinas pasirodė prie namų girtas ir ėmė siautėti. Tėtis nuėjo pas ją, pamėgino jį nuraminti. Tada ir buvo padurtas.

– Kodėl jis neiškvietė policijos? – automobiliui lekiant per bundantį miestą, paklausė Misė mintyse fiksuodama pažįstamas vietas.

– Man atrodo, kad Andžela Ramires čia gyvena nelegaliai.

– O tėtis apie savo paties saugumą, aišku, nepagalvojo, – subambėjo Misė. – Jam terūpėjo, kad jo parapijietė pateko į bėdą.

Sebastianas greta jos įsitempė.

– Parapijietė?

Misė niekada nebuvo pasakojusi Sebastianui nei apie savo šeimą, nei apie vaikystę, o jis jos niekada ir neklausė. Beliko viltis, kad dabar jo reakcija neprilygs atominiam sprogimui.

– Misė jums nepasakojo? – įsiterpė Deividas. – Mūsų tėtis kunigas.

Aštuntas skyrius

Sebastianą retai kada ištikdavo šokas.

Misė – kunigo dukra? Kaip ji, išdirbusi pas jį ketverius metus, galėjo šito nepasakyti? Ar jis apskritai ją pažįsta?

Į širdį ėmė smelktis nekviestos dvejonės. Leisdamasis užvaldomas aistros Šandrai, jis beveik nieko apie ją nežinojo, ir štai kuo viskas baigėsi. Tariamu nėštumu. Santuoka. Kol galiausiai suprato, kad ji jam melavo ir juo manipuliavo.

Dabar viskas kartojasi su Mise. Jos seksuali figūra vertė jį pamesti galvą, ji uždegė jame geismą ir privertė prarasti savitvardą, o jis ir vėl pernelyg greitai metėsi į tą pačią ugnį.

Trindamasis smakrą Sebastianas girdėjo, kaip šiugžda neskusti barzdaplaukiai. Jis išvyko nesusikrovęs daiktų, pamanęs, kad palydės Misę į ligoninę, sužinos, kaip laikosi jos tėvas, ir paliks ją saugioje šeimos globoje. Dabar gailėjosi apskritai sėdęs į lėktuvą ir išsiaiškinęs jos praeitį.

– Ne, – išgirdo pats save sakant, – ji niekada šito neminėjo.

Iš to, kaip Misė žiūrėjo tiesiai priešais save į kelią, Sebastianas nesunkiai suprato, jog ji puikiai įsivaizduoja jo neviltį. Jis nekantravo likti su ja vienudu ir iškvosti priežastis, dėl kurių ji laikė jį nežinioje.

O gal jis pats kaltas?

Kodėl niekada nepasidomėjo jos šeima? Neiškamantinėjo apie vaikystę Teksase? Jis tik ėmė. Jos laisvą laiką. Lojalumą. Patirtį. Nors net jos gimtadienio negalėdavo prisiminti. Misė verta geresnio viršininko.

Sebastianas nukreipė į ją akis. Sustingęs žvilgsnis ir veido išraiška bylojo, kad ji nesijaučia laiminga. Jis pasitrynė kaktą.

– Nesistebiu, – pasakė Deividas, regimai nejausdamas pikapo viduje tvinkstančios įtampos. – Ji niekada nenorėjo suaugti.

– Nekantrauju sužinoti apie ją daugiau, – pasakė Sebastianas.

– Laukinė. – Deividas paplojo per vairą. – Štai geriausias mano sesers apibūdinimas.

– Netiesa, – paprieštaravo Misė. – Nesielgiau kitaip nei mano klasės draugės.

– Ak, nepasakyčiau. Visada mėginai mūsų kantrybę.

– Esu nustebęs, – pasakė Sebastianas. – Misė tikrai nepanaši į moterį, turėjusią margą praeitį.

– Margą? – Ji nukreipė į Sebastianą perspėjamą žvilgsnį. – Vargu ar negrįžimą laiku namo ir išgėrimus su draugais galima vadinti marga praeitimi. Dariau tą patį, ką daro visi paaugliai.

– Nevogei automobilių, kad galėtum nutrūktgalviškai pasivažinėti?

– Ne.

– Buvo vienas kartas, kai tave su Džimiu Makrėjumi sustabdė grįžtančius nuo ežero.

– Automobilis priklausė jo mamai. Džimis jo nevogė. Tik pasiskolino nieko nesakęs, o ji pagalvojo, kad įvyko vagystė.

– Ne be pagrindo. Nė vienas judviejų neturėjote trečią valandą nakties bastytis po apylinkes. O tu tikrai neturėjai daryti to, ką su juo darei prie ežero. – Deivido lūpas iškreipė piktdžiugiška šypsena. – Bet argi įmanoma sutramdyti jaunus įsimylėjėlius? Ei! – iškvėpė Deividas, kai Misė alkūne smogė jam į šonkaulius.

– Užsičiaupk, Deividai. Ir pats nebuvai tobulo auklėjimo pavyzdys – nei vaikystėje, nei paauglystėje. Už penkių mėnesių Četui sukaks vienuolika. Galbūt pats laikas jam papasakoti, kaip į negyvą voverę sukišai fejerverkus ir susprogdinai sodo verandoje? Gerą savaitę negalėjai atsisėsti ant sėdynės, kai apie tai sužinojo tėtis. – Misė trumpam nutilo, bet ir vėl netrukus tęsė: – O kaip tas kartas, kai tu ir mūsų pavyzdingasis broliukas Metas...

Deivido balsas užgožė Misės:

– Na gerai jau, užuomina suprasta. Užsičiaupiu.

– Ačiū. – Misė pasipūtėliškai nusišypsojo, tačiau savimi patenkinta šypsena truko neilgai.

Sebastianas palinko jai prie ausies.

– Kaip matau, grįžę į Hjustoną turėsime daug ką aptarti, – tyliai pasakė jis.

Net nepasukdama galvos Misė metė į jį kreivą žvilgsnį.

– Tai buvo seniai.

– Tačiau tai dalis tavęs, todėl nekantrauju išgirsti viską iki smulkmenų.