Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Pamenu, kad tokio amžiaus buvau išdykęs, bet tikrai nepamenu, kad būčiau kankinęs dvigubai už save jaunesnes mergaites.

– Tu neturėjai seserų, – priminė Misė, pasinerdama į juslinį rūką, kuris užgoždavo jos mintis kaskart, kai Sebastiano rankos imdavo žaisti jos kūnu.

– Kodėl užsisegei šitą?

Jis atsegė liemenėlę ir petnešėlės nuslydo Misės rankomis žemyn. Norėdama prilaikyti ploną medžiagą, kad išsaugotų bent menkus sveikos nuovokos likučius, ji prispaudė prie krūtinės rankas.

– Ketinau grįžti į savo kambarį.

– Bet naktis dar tik prasidėjo.

Įtikinęs ją atsisakyti liemenėlės Sebastianas delnais apėmė krūtis ir ėmė maigyti jų minkštą švelnumą, suko tarp pirštų spenelius, kol Misė pritrūkusi oro užmerkė akis. Atgijo visi iki vieno pojūčiai.

Jai nespėjus susivokti, apatiniai jau gulėjo ant žemės. Sebastianas iškėlė jos rankas virš galvos ir spausdamasis prie jos ėmė lenkti atgalios. Jo delnai glamonėjo krūtis, pilvą ir pamažu leidosi link tamsaus trikampio tarp šlaunų. Misė panardino pirštus jam į plaukus ir praskėtė kojas; kai Sebastianas prispaudė delną prie jos kalvos, jai iš lūpų išsprūdo aimana.

Užčiuopęs Misės pumpurą jis rodomuoju pirštu pradėjo sukti ratus.

– Na štai ir viskas, atsipalaiduok.

Kai Sebastianas ėmė ją myluoti, Misė suvirpėjo ir atsiduodama meistriškai glamonei iškvėpė jo vardą. Pro praviras lūpas ėmė lietis drąsinančios beprasmybės, o Sebastianui įstūmus į ją pirštus, ji ėmė skleistis tarsi gėlė. Jis ištęstais bučiniais glostė Misei kaklą, dantimis kandžiojo odą. Jos kūnas atsiliepdamas sutrūkčiojo, kol galiausiai stip­riomis bangomis išsiveržė sprogimas.

Keliai linko ir ji džiaugėsi galėdama atsiremti į tvirtą, kietą Sebastiano kūną. Tą akimirką būdama jo glėbyje žinojo pajėgi įveikti didžiausias baimes.

Išsinarpliojusi iš Sebastiano rankų, Misė sugavo jo plaštaką ir ėmė atatupsta trauktis link langų.

– Ką darai? – laisva ranka apimdamas jai skruostą paklausė jis.

– Mėginu įveikti savo baimę. – Periferinį matymo lauką užpildė ryškios šviesos ir tuščia erdvė. Krūtinę ir vėl tarsi replėmis suspaudė pažįstama baimė. Nuvijusi nerimą į šalį ji delnu perbraukė Sebastianui per bicepsą. Pirštams ėmus brėžti linijas per ištreniruotus kontūrus, jo krūtinės raumenys išsipūtė. Misė dėkingai sumurkė.

– Gal nori man padėti?

– Ką turi galvoje?

– Vyliausi, kad galėtum pagelbėti neigiamus mano aukščio prisiminimus pakeisti teigiamais. – Misė vis dar traukėsi atatupsta, kol eiti nebeliko kur. Suvokusi, kad ją ir penkiolikos aukštų erdvę teskiria colio storio stiklas, ji pritrūko kvapo.

Sebastianas ją apkabino, jo raumenys įsitempė, tarsi jis būtų pasiruošęs vos pajutęs pavojų atitraukti ją saugiu atstumu nuo langų.

Priešindamasi baimei Misė mintimis susitelkė į Sebastiano jėgą ir rūpestį. Nugara juto vėsų stiklą, krūtimis ir pilvu – karštą vyro kūną ir tai užgožė fobiją.

– Ar tai gera mintis?

– Bus gera, jeigu padėsi sukurti juslinį prisiminimą.

Ją bučiavusios lūpos nusišypsojo.

– Manau, galėčiau.

Liežuviu perbraukęs per apatinę Misės lūpą, Sebastianas ryžtingai spustelėjo jai klubus ir grybštelėjo už sėdmenų. Misė įsikirto jam į plaukus ir pasistiebusi pasitiko lūpas, kurios išsiurbė iš plaučių orą ir su kaupu grąžino atgal.

Kai Sebastianas pakėlė Misę nuo žemės, jai iš gerklės išsprūdo skubrios, bežadės aimanos. Įsitvėrusi jam į pečius ji plačiai praskėtė kojas ir šlaunimis apsivijo jo klubus, o Sebastianas užsikėlė ją ant savo išpampusios varpos. Ir vėl, pajutę, kaip puikiai dera vienas kitam, abu kartu sudejavo.

Skraidindamas Misę į dar vieną viršūnę Sebastianas ėmė siūbuoti galinga amplitude. Ji laikėsi jo įsikibusi, kiek tik leido jėgos, ir stebėjosi juos siejančios aistros galia. Kaip tokiomis menkomis pastangomis jis sugeba priversti ją prarasti sveiką nuovoką?

Nustebusi, kad joje kyla dar viena galinga orgazmo banga, Misė sušuko jo vardą ir išgirdo, kaip Sebastianas su vyrišku dėkingumu sudejuoja. Pajutęs, kad ir pats artėja prie viršūnės, ėmė karštligiškai siūbuoti klubais ir stumtis į priekį. Kol Misės kūnu banga po bangos ritosi juslinis pasitenkinimas, Sebastianas pasiekė orgazmą ir stipriai suspaudė jos klubus.

Praradęs pusiausvyrą jis susmuko ant Misės ir prispaudė ją prie lango. Aukštis, kuris dar prieš kelias akimirkas ją baugino, dabar teikė džiaugsmą. Gal ji ir nepasirengusi šokti žemyn su guma ar su parašiutu, bet su Sebastianu dangoraižyje pasimylėtų bet kada.

Nubraukęs Misei nuo veido plaukus, jis pabučiavo ją į skruostą.

– Na ir kaip?

– Nuostabu, – silpnu balsu atsakė ji, atlošdama galvą į stiklą. – Tavo dėka dabar esu aukštumų aistruolė.

– Džiaugiuosi, kad galėjau pasitarnauti, – linksmai tarė Sebastianas ir pabučiavo į smilkinį. – Palūkėk, tuoj tave nuleisiu.

– Dėl manęs gali neskubėti. Jaučiuosi visai patogiai. – Ji įtempė jį glėbiančius vidinius raumenis ir Sebastianas suvirpėjo. Misė buvo tikra, kad tą akimirką išvydusi jo veido išraišką tikrai nusišypsotų.

Kai Sebastianas ją vėl pastatė ant kojų, jos širdis plakė jau ramiau.

– Atsigulkime, – pakvietė jis.

– Man tikrai metas eiti. – Misė šaižiai klyktelėjo, kai Sebastianas pakėlė ją nuo žemės ir lyg koks gaisrininkas nusinešė į lovą.

– Pasilik dar truputį. Nepasigailėsi.

– Nepasigailėsiu? – Ji apsivertė ant pilvo, jausdama lengvai, bet maloniai skaudančius raumenis, ir panardino veidą į čiužinį. – Nemanau, kad galėčiau ištverti daugiau.

– O, pati nustebsi, – atsigulęs šalia pasakė Sebastianas. – Šiek tiek pailsėsime ir matysi, kaip jausiesi.

Sebastiano balsas skambėjo pasipūtėliškai, norėdama jį pabarti Misė pakėlė galvą.

– Esi nepasotinamas.

– Aš nepasotinamas? – Jis atsigulė greta jos ant nugaros, pasikišo rankas po galva ir kvailai išsiviepė. – Kuris iš mudviejų patyrė vieną orgazmą po kito?

Spirdama kojomis į orą Misė sugniaužė patalus.

– Na, gerai, esi puikus meilužis. Užteks girtis.

– Nemanau, kad tai turi ką nors bendro su mano įgūdžiais. – Jis pasviro į Misę ir greitai ją pabučiavo. – Man regis, kad mus sieja ypatinga trauka.

– Kurios užteks dar keturioms dienoms, – priminė ji. – Paskui grįšime į Hjustoną ir tai, kas nutiko Vegase...

– Liks Vegase. – Staiga surimtėjęs Sebastianas pakėlė jos plaštaką ir pabučiavo į delną. – O jeigu aš nenoriu, kad viskas baigtųsi?

Misė sustingo. Kūną perliejo karščio, paskui šalčio banga. Oda pašiurpo.

– Kitos išeities nėra.

– Nėra? Dar prieš dvi dienas tavo dėka mano gyvenimas tekėjo įprasta ramia vaga.

– O dabar?

– Varai mane iš proto. Ir man tai nesvarbu. – Vienas jo lūpų kamputis pakilo. – Nesu pasirengęs su tavimi atsisveikinti.

Grobuoniškas pilkų jo akių blykstelėjimas rodė, kad tarp jųdviejų kažkas pasikeitė.

– Nelabai suprantu, ką nori pasakyti.

– Tada leisk paaiškinti. – Jo žvilgsnis sušvelnėjo. – Vienos nakties man per mažai. Vienos savaitės nepakanka. Noriu dar.

Jos širdis nustojo plakusi. Lažindamasi iš nakties su Sebastianu Misė nieko daugiau nesitikėjo. Tačiau tarp jų užsimezgė ryšys. Girdėdama, kad ir jis tai jaučia, norėjo iš džiaugsmo dainuoti.

– Dar? – Dar vienos savaitės? Mėnesio? – Kiek dar?

– Ar privalome apibrėžti?