Кэт Шилд - Išlošta naktis

Dvi dienas ji tik ir svajojo apie jo glėbį. Sebastiano erzinimas prilygo žaidimui su ugnimi, tačiau nudegti ji nebijojo. Šefas aiškiai pasakė: net jeigu ji ir traukia jį, jų santykiai neperžengs profesinio lygmens. Gal kas pasikeitė?

Misė neturėjo supratimo, kiek ilgai skendėjo mintyse, kol netikėtai pastebėjo nuo stalų jau kylančias poras. Jai ant peties nusileido šilta ranka. Iš to, kaip į prisilietimą sureagavo nervų galiukai, Misė suprato, kad už nugaros stovi Sebastianas.

Patalpa sparčiai tuštėjo. Visi nekantravo atsidurti teatre, kur turėjo būti pasirodyti Cirque du Soleil . Misei nespėjus susivokti, prie stalo jau buvo likę tik ji su Sebastianu ir jo tėvai.

– Tėti, imkite mudviejų šio vakaro bilietus.

Mudviejų bilietus? Misė sutrikusį atsigręžė į Sebastianą. Ką jis nori pasakyti?

– Ar esi tuo tikras? – akimis šokčiodama nuo Sebastiano prie Misės paklausė Zuzana.

– Visiškai. – Sebastiano nykštys nuslydo Misės sprandu žemyn. – Turiu sutvarkyti vieną nebaigtą reikalą.

Nuo jo žodžių potekstės Misės skrandis apsivertė kūliu. Ar tas nebaigtas reikalas yra ji?

– Eime, Mise. Noriu baigti svarstyti tą klausimą.

Ji ėmė stotis, skruostai užsiplieskė raudoniu. Į ką ji įsivėlė? Ar Sebastianas tikrai ketina dirbti ar tegalvojo apie kūniškus dalykus, kurie ir jai per visą vakarienę nedavė ramybės?

– Kokį klausimą? – sumurmėjo ji, jiedviem einant paskui Sebastiano tėvus iš restorano.

– Dėl tavo laisvalaikio.

Nuo šių žodžių aiškiau netapo. Apstulbinta vienareikšmio Sebastiano akių blizgesio ji kandžiodama apatinę lūpą žengė paskui jo tėvus į liftą.

Kol Zuzana džiūgavo dėl būsimos pramogos, Misė slapčiomis žvilgčiojo į Sebastiano profilį. Kai trečią kartą pakėlė akis, sutiko skvarbų jo žvilgsnį. Jis truktelėjo vieną tamsų antakį išsiduodamas, jog žino varantis iš proto savo dviprasmišku atsakymu.

Misė nukreipė dėmesį į sieną už Sebastiano ir laukė, kada atsivers lifto durys. Ant juosmens besiilsinčios jo rankos skleidžiama šiluma dar labiau jaukė emocijas ir pulsas ėmė nervingai šokčioti; galiausiai, atsisveikinę su vadovais ir jų žmonomis, jie sėdo į taksi ir pasuko viešbučio link.

Misė stebeilijo pro langą į milijonus šviesų, nuo kurių visa nerija, regis, liepsnote liepsnojo, ir spėliojo, kas dedasi Sebastiano galvoje.

Kai taksi ėmė artėti prie viešbučio, Misė pagaliau išdrįso užduoti tiesų klausimą:

– Tikrai ketini dirbti?

Šešėliai salono viduje slėpė jo veido išraišką.

– Ne.

– Ką tada veiksime?

Taksi sustojo po viešbučio teritorijos lapija. Sebastianas sumokėjo vairuotojui ir išlipo. Paėmusi jo ištiestą ranką Misė leidosi ištempiama iš automobilio.

– Pamaniau, kad leisiu nuspręsti tau.

Nuo kimaus Sebastiano balso ji suvirpėjo. Kadangi pobūvis žadėjo vykti jos menėje, kelių būsimų valandų įvykiai – tik jos vienos rankose. Misė puikiai žinojo, ko nori. Dar vienos nakties Sebastiano glėbyje. Argi ne ta kryptimi ir stengėsi jį paveikti. Jis veikiausiai tikėjosi, kad ji pasiūlys lėkti į apartamentus ir šokti į lovą.

Nebloga mintis.

– Kodėl leidi spręsti man?

– Sakei, jog esu pernelyg linkęs viską kontroliuoti, todėl valdžią perduodu tau. – Jis paleido Misės ranką ir susikišo rankas į kišenes. Nuo tiriančio Sebastiano žvilgsnio jos nugara nuėjo pagaugais. – Tai ką gi veiksime, Mise?

Laukdamas jos atsakymo, Sebastianas įsitempė. Aplinkui pasiuntinukai ir viešbučio svečiai susiliejo į išsklidusią dėmę. Visa esybe jis buvo susitelkęs į Misę ir į emocijų paradą jos gražiame veide.

Blakstienos metė ant skruostų šešėlius, lūpų kampučiuose žaidė šypsena, o viršutiniai dantys nerimastingai kramsnojo apatinę lūpą. Virš jų spindintys tūkstančiai šviesų išryškino skaistų skruostų raudonį. Misės kūno kalba bylojo apie dvejonę. Jis juk perdavė vadžias į jos rankas, tad ko ji delsia?

– Gal norėtum pasivažinėti mano naujuoju automobiliu?

Ji išsitraukė iš rankinuko raktelius. Sebastianas žiūrėjo nieko nesuprasdamas. Kai jis jau džiaugėsi būsimu nuogų jų kūnų pasijodinėjimu, ji galvoje turėjo visai kitokią kelionę.

– Kokiu nauju automobiliu?

– Kurį šiandien laimėjau.

Džiugi nuostaba užgožė Sebastiano libido griausmą.

– Laimėjai automobilį? – Jis papurtė galvą. – Žinoma, kad laimėjai. Atrodo, kad į Vegasą atvykai išsilieti per kraštus visomis prasmėmis.

– O kurgi dar merginai gali pasisekti? – iš po blakstienų žvelgdama į Sebastianą pašaipiai paklausė Misė.

Sebastianas dviprasmišką atsakymą nuleido negirdomis.

– Rodyk kelią.

Po pusvalandžio Las Vegaso šviesos jau buvo likusios už nugaros, o naujasis automobilis lėkė į šiaurės vakaruose dunksančius kalnus. Vairavo Misė. Ją nustebino primygtinis Sebastiano prašymas sėsti prie vairo, bet, matydama jo veide plačią šypseną, džiaugėsi sutikusi vairuoti.

Misė buvo pasikėlusi suknelę iki šlaunų vidurio. Prisimindamas, kad vakar dieną prie baseino ji buvo apsinuoginusi kur kas labiau, Sebastianas lyg ir neturėjo gundytis tokiu vaizdu. Pora iš rankinuko iškrapštytų segtukų ji buvo pažabojusi garbanas, kad nesiblaškytų vėjyje, bet kelios sruogos vis viena išsprūdo iš kuodo ir dabar plazdeno palei skruostus.

– Atrodai ganėtinai atsipalaidavęs, – pasakė Misė.

– O kodėl neturėčiau toks būti?

– Važiuoju šimto dešimties mylių per valandą greičiu.

Nesaugus greitis jo negąsdino. Nerimą kėlė tik tai, kad važinėjantis veltui švaistoma naktis. Sebastianas norėjo kuo greičiau likti nuogas su Mise ir panaudoti jos linksmumą savanaudiškais tikslais.

– Gal nori, kad sulėtinčiau greitį?

– Šiandien viską sprendi tu. Esu tavo valioje.

Nors vėjas užgožė jai iš lūpų išsprūdusį menkinantį garsą, prieblandoje Sebastianas nesunkiai veide įžvelgė jos skeptišką nusiteikimą.

Kai juodu pasiekė Las Vegaso pakraščius, danguje nebebuvo nė lašelio rausvų vakaro gaisų. Sužibus žvaigždėms skliautas sušvito melsva, paskui tamsiai mėlyna spalva. Sebastianas atkragino galvą ir įsistebeilijo į juos supančią beribę erdvę. Palikęs už nugaros karštligišką Vegaso energiją jis jautėsi taip, tarsi dabar būtų įžengęs į atogrąžų mišką. Jį užliejo ramybė.

Automobilio vibracija nuslūgo ir Sebastianas suprato, kad Misė atleido akceleratorių. Pasaulis ir toliau vientisa juosta lėkė pro šalį, tačiau šešėliuotame gamtovaizdyje jau buvo galima išskirti daugiau detalių.

– Tikrai nenori vairuoti?

– Kuo tikriausiai. – Jis pasuko galvą į Misę. – Būdamas keleiviu galiu mėgautis vaizdu.

Jos žvilgsnis nukrypo nuo kelio į Sebastianą.

– Tik kad žiūri ne į gamtovaizdį. O į mane.

– Būtent.

Ji vėl sutelkė dėmesį į tuščią dviejų priešingų juostų kelią.

– Nesuprantu. – Tačiau kreiva jos šypsena sakė ką kita. Jai patiko Sebastiano dėmesys.

– Ko nesupranti?

– Kodėl šį vakarą rūpintis vadovais leidai tėvui?

– Ganėtinai keista, žinant, kad esu vadovauti mėgstantis maniakas, tiesa?

– Ar ketini man tai priminti visą naktį?

– Nežinau. Ar ketiname naktį praleisti kartu?

– Negalvojau apie tai. – Jos balsas atrodė pridusęs ir išdavė tikruosius jausmus.

Sebastianas išsiviepė.

– Jeigu klausi savęs, ar esu ką nors suplanavęs, galiu patikinti, kad ne. – Jis nukreipė žvilgsnį į jos laikrodį. Pusė dešimt. Jie važinėjasi jau valandą. – Galime važinėtis kad ir visą naktį, jeigu to pageidauji.