Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Iš ko?

– Konkrečiai dar niekas nenuspręsta. Bet kai tik bus aišku, sužinosi pirmas.

Nenorėdama susitikti su Sebastianu Misė, vilkėdama slyvinės spalvos suknele, pusę septynių ryto išsmuko iš viešbučio kambario. Po vakar dienos jai reikėjo puodelio ar dviejų kavos, prieš su juo ir vėl susitinkant.

Ji patraukė į banketų salę, kur turėjo vykti dauguma konferencijos susirinkimų. Patikrino, ar padengti stalai, ar veikia garso ir vaizdo aparatūra, įsitikino, kad pakyla, ant kurios Sebastianas sakys atidarymo kalbą, jau pastatyta. Viskas turėjo būti be priekaištų.

– Kaip matau, sūnus visai sujaukė tavo gyvenimą. – Salės gale stovėjo Brendonas, apsirengęs golfui, o ne verslui skirtais drabužiais. – Ar apmąstei mano pasiūlymą perimti Ryšių skyriaus vadovo vietą? Maksui ši mintis patiko, jis norėtų apie tai su tavimi pasišnekėti iš karto po konferencijos.

– Nesu tikra, ar turiu reikiamos patirties, – ėmė išsisukinėti Misė, klausdama savęs, ar apskritai turėtų kalbėtis apie darbo pakeitimą, prieš tai nepasitarusi su Sebastianu. Galimybė ją viliojo, tačiau būtų teikusi kur kas daugiau džiaugsmo, jeigu mintį būtų iškėlęs dabartinis viršininkas.

Darbas šeimos valdomoje bendrovėje, nesvarbu, kokio dydžio, – nemenkas iššūkis. Eidama Sebastiano padėjėjos pareigas ji neretai jausdavosi įkliuvusi į jėgos žaidimą tarp tiesioginio viršininko ir aukščiausio bendrovės vadovo. Nuo to laiko, kai Brendonas išėjo į pensiją, jos darbas tapo mažiau komplikuotas, tačiau šeimos galvai vis dar priklausė nemenkas bendrovės akcijų paketas, o pastaruoju metu jis ir vėl buvo pradėjęs dažnai lankytis biure ir kištis į verslo valdymo reikalus, nuolat reikšdamas savo nuomonę darbo klausimais.

Pakviesdamas Luką Smitą žaisti golfo jis įsikišo netgi labai tiesiogiai. Misė, žinoma, nemanė, kad Brendonas tiesiai šviesiai lieptų Smitui neparduoti bendrovės Keisų holdingui. Vis dėlto tai, kad jau kalbėjosi su Maksu apie Ryšių skyriaus vadovo vietą, rodė akivaizdų siekį valdyti. Gal Sebastianas teisus? Gal jo tėvas vėl nori viskam vadovauti?

Brendonas į jos nerimą numojo ranka.

– Nenuvertink savęs. Stebėjau tave visus ketverius metus. Dirbdama pas mano sūnų tik švaistai talentus.

– Nemanau, kad Sebastianas su tuo sutiktų. – Iš tik­rųjų Misė neturėjo nė menkiausio supratimo, ar jos šefas ją vertina, ar tik priima jos gebėjimus kaip savaime suprantamą dalyką.

– Sebastianu leisk pasirūpinti mudviem su Maksu. – Brendonas palaikė atidaręs duris, kad Misė galėtų išeiti iš banketų salės. – Taptum nepakartojama Ryšių skyriaus vadove.

Misė jautėsi pamaloninta, kad bent vienas žmogus pagyrė jos įgūdžius. Prieš dvejus metus buvo įgijusi laipsnį verslo srityje ir neprofiliuotą žurnalistės specialybę. Toks išsilavinimas puikiai atitiko Ryšių skyriaus vadovo pareigas. Nelaimei, Sebastianui ji buvo reikalinga tik kaip padėjėja.

– Vertinu jūsų tikėjimą manimi, – pasakė ji, drauge su Brendonu eidama koridoriumi link viešbučio atrijaus ir kazino.

– Jau seniai turėjai būti paaukštinta. Žinau, kad susitvarkysi kuo puikiausiai.

Ji tikrai susitvarkytų. Daug geriau už vaikiną, kuris tas pareigas ėjo jau trejus metus. Tačiau likdama bendrovėje pasirašytų nuosprendį ir toliau matyti Sebastianą. Kaip jai reikės jį pamiršti ir gyventi savo gyvenimą, jeigu būdamas šalia jis nuolat primins apie nuostabią jųdviejų naktį?

Misė pakėlė ranką pridengdama žiovulį. Praeitą vakarą ji ilgai neužmigo. Sebastiano apsilankymas sukėlė įtampą ir išblaškė apsnūdimą. Po velnių, tas vyras toks įkyrus ir toks žavus. Permainingi jausmai Misę varė į neviltį.

– Šį rytą vėl žaisite golfą?

– Ne. Pamaniau, liksiu ir pasiklausysiu Sebastiano atidarymo kalbos.

Susigūžusi iš užuojautos šefui Misė prisivertė plačiai nusišypsoti.

– Kalba puiki. Liksite sužavėtas.

– Esu tikras, kad ji bus nuostabi. Ar padėjai jam ją parašyti?

– Tik daviau porą pasiūlymų. – Iš tiesų, pirminį variantą parašė nuo pradžios iki galo, o Sebastianas jį tik pataisė savo stiliumi.

– Net neabejoju. – Brendonas apkabino ją viena ranka per pečius ir spustelėjo.

– Pasilinksmink šiandien su poniomis.

Misės pareiga buvo ne tik rūpintis sklandžia konferencijos eiga, bet ir užimti vadovų žmonas. Šiandien visos turėjo vykti prie Huverio užtvankos. O po priešpiečių buvo numatyta aplankyti Vaiduoklių miestą.

Brendonas pamerkė akį.

– Neleisk joms tavęs įtraukti į bėdą.

Ausyse tebeskambant šiai paslaptingai frazei, Misė stebėjo, kaip Sebastiano tėvas tolsta kazino kryptimi. Iki pusryčių su žmonomis buvo likusi valanda. Vakar ji laimėjo dar du tūkstančius dolerių. Nelaukta sėkmė baigė pradeginti piniginėje skylę. Užteks vieno statymo, ir Sebastiano jai sukeltas skausmas apmalš.

Sekasi kortose, nesiseka meilėje.

Misė buvo tapusi vaikštančiu ir kalbančiu šio idiomatinio posakio pavyzdžiu. Išsitraukusi iš piniginės dvidešimtinę ji ėmė vaikštinėti tarp lošimo automatų ir ieškoti tinkamo kandidato . Pirmasis prarijo jos pinigus kaip pobūvių mėgėja užsieninį šampaną. Po pusvalandžio Misės piniginė jau buvo penkiais šimtais lengvesnė. Atsidususi dėl nesėkmės, ji pažiūrėjo į laikrodį. Iki susitikimo su žmonomis liko penkiolika minučių. Užtektinai laiko sumaitinti lošimo aparatui dar vieną naujutėlaitę dvidešimtinę.

Salės viduryje, aplink ryškiai mėlyną fordą mustangą nudengiamu stogu, stovėjo maždaug dvidešimt keturi lošimo aparatai. Pasirinkusi pirmą pasitaikiusį ji įkišo bank­notą. Po keturių apsisukimų jau buvo beeinanti sau, kai į vieną liniją išsirikiavo penkios auksinės monetos ir aparatas ėmė ūbauti tarsi gauja galvą pametusių futbolo aistruolių, kurių komanda tuoj tuoj įmuš lemiamą įvartį.

– Laimėjai automobilį. – Plačiai šypsodamasi šalia stovėjo Glorija Smit.

Misė su ja susipažino kokteilių vakare ir akimirksniu pajuto simpatiją. Gyvybingoji blondinė buvo dvidešimčia metų jaunesnė už savo vyrą ir šypsojosi ne ką mažiau, nei jos vyras raukėsi.

– Tikrai?

– Bent jau man taip atrodo.

Žiūrėdama, su kokiu karštligišku entuziazmu pulsuoja švieselės ir skimbčioja varpeliai, Misė ir pati buvo bepradedanti tuo patikėti. Ji ką tik laimėjo automobilį. Tai kodėl nešokinėja apimta ekstazės?

Nes niekas negalėjo prilygti ekstazei, kurią išgyveno Sebastiano glėbyje.

Norėdama pažadinti save iš nerealių svajonių rezginio, Misė papurtė galvą. Ilgėtis žmogaus, kurio negali turėti, – visiškas idiotizmas.

– Ką turiu daryti?

– Man regis, tas jaunuolis jau atneša reikiamus užpildyti dokumentus.

– Bet aš neturiu laiko. – Misė pastebėjo jos link einantį liesą maždaug dvidešimties metų vaikiną nuskusta galva. – Po dešimties minučių privalau su jumis visomis susitikti.

– Dėl to nesijaudink. – Glorija nusišypsojo.

– Tačiau kelionė suplanuota lygiai devintą, o aš privalau būti autobuse ir užtikrinti, kad smagiai praleistumėte laiką.

– Dėl to nesirūpink. Užpildyk dokumentus ir ateik pas mus į restoraną. Mes sėdime vidiniame kiemelyje.

Misė žiūrėjo į tolstančios Glorijos nugarą. Jos turėjo susitikti ne kiemelyje. Kas čia vyksta?

Po trisdešimties minučių, kai dokumentai buvo užpildyti, ji jau lakstė tarp vieno iš trijų brangiausių pusryčius tiekiančių restoranų stalelių. Iš dviejų galų į restoraną vedė dvivėrės durys, vienos kurių atsivėrė į lauke sustatytus stalelius; rotango baldai, vazonuose augančios palmės ir raminanti žalios bei baltos spalvų gama kūrė patogumo ir atsipalaidavimo atmosferą.