Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Palauk. Ar mėgini pasakyti, kad aš pasinaudojau tavimi? – Kimus juokas Sebastiano geismą sustiprino iki beprotybės. – Ar tai apskritai įmanoma?

– Įmanoma.

Jos akyse nušvito aiškumas.

– Tu manęs geidi.

Sebastianas nuleido ranką žemiau ir, apėmęs krūtį, ėmė glamonėti minkštus kontūrus.

– Man regis, tai mes jau nustatėme. – Prisispaudęs prie Misės dubens, jis leido jai pajusti, kaip smarkiai jos geidžia.

Misės blakstienos suplazdėjo, kvėpavimas sutrūkčiojo. Jis jau žinojo, kas nutiktų, jeigu ją pabučiuotų. Vakarienės jie taip ir nenueitų, bet tuo metu prie restorano kaip tik turėjo būriuotis geros dvi dešimtys žmonių. Turėjo vykti vadovų susitikimas. Jis privalėjo atlikti šeimininko vaidmenį.

– Tavo manymu, tai blogai, nes būdama padėjėja verčiu tavo pasaulį suktis sklandžiai ir tvarkingai. – Misės balsas darėsi vis garsesnis. – Tačiau tu taip pat laikai mane seksualia.

– Mise.

Į perspėjamą urzgesį ji numojo ranka.

– Ir vėl nori su manimi pasimylėti.

– Mums užsakyta vakarienė.

– Tačiau žinodamas, kad to sau neleisi, kraustaisi iš proto. – Vėduokle išskleidusi ant Sebastiano pilvo pirštus Misė nagais įsikirto jam į raumenis. – Tai ne aš varau tave iš proto. Tu pats varai save iš proto, – pasistiebdama ant pirštų galiukų sušnabždėjo jam į ausį Misė. – Sebastianai, atsipalaiduok.

Vakar prie baseino ji aiškiai leido jam suprasti jo geidžianti. O jis neabejotinai geidė jos. Įtikinėdamas save, jog laikosi atstumo, kad atkurtų profesinius jųdviejų santykius, Sebastianas neleido sau pasiduoti geismui. Tačiau Misė dar praeitą vakarą užsiminė gavusi kitą darbo pasiūlymą.

Kai jo gyvenime jos nebeliks, kažin kiek turės praeiti laiko, kol liausis ilgėtis prisilietimo prie jos odos ir trokšti valandų valandas praleisti bučiuodamas ją nuo galvos iki kojų?

– Negaliu. – Atitraukęs Misės rankas jis prispaudė jas prie sienos. – Mūsų laukia žmonės.

– Kaip visada.

– Ką tai reiškia?

– Visada elgiesi korektiškai. Darai tai, ko iš tavęs tikimasi.

– O kodėl tai blogai?

– Nes liga įsisenėja. Pasiūliau tau nemokamą nevaržomo sekso naktį – sekso be jokių lūkesčių, ir tavo pasaulis kaipmat ėmė byrėti. Privalai išmokti atsipalaiduoti ir skirti laiko malonumams, antraip taip ir nepatirsi gyvenimo grožio. – Giliai įtraukusi į plaučius oro Misė tęsė: – Visi Keisų holdingo darbuotojai nuolat baiminasi, kad nėra tobuli. Ar bent kartą susimąstei, kodėl pastaraisiais metais pasikeitė tiek daug darbuotojų? Pas tave dirbantys žmonės palūžta.

Ar ji ką tik pavadino jį tironu?

– Tu sugebėjai išgyventi ketverius metus. Negali būti taip blogai.

– Išgyventi? – Ji žvelgė į jį pro nosies galiuką, o tai jau buvo didelis žygdarbis, turint galvoje, kad ūgiu jis lenkė ją gerais aštuoniais coliais. – Ar manai, kad išgyvenimas darbe yra vertas dėkingumo?

Veikiausiai ne.

– Ir ką, tavo manymu, turėčiau daryti?

– Na, iš pradžių galėtum šiek tiek atleisti vadžias. Pasilinksminti. Liaukis stengęsis suvaldyti kiekvieną reiškinį.

– Aš nevaldau visko .

– Konferenciją suplanavai minutės tikslumu.

– Turime daug ką nuveikti.

– Bet ne vakarais.

– Konferencijos vyksta sėkmingai iš dalies todėl, kad visi vadovai leidžia laiką kartu.

Misė pavartė akis.

– Taip, bet jie visą dieną kartu.

Sebastianas dirbo su Mise gana ilgai ir suprasdavo, kada ji norėdavo pasakyti ką nors svarbaus.

– Ką nori pasakyti?

– Atšauk bendras vakarienes ir leisk kiekvienam daryti tai, ką nori.

– Šio vakaro vakarienės jau nebeatšauksiu.

– Sutinku, – linktelėjo ji. – Bet labai paprasta atšaukti kitas. Manau, kad žmonos, gavusios daugiau laiko pabūti su savo vyrais, labai apsidžiaugs. Kadangi pavaldinius verti daug keliauti, jiems lieka mažai laiko pabūti su šeima. – Aukščiau Sebastiano smakro Misės žvilgsnis nepakilo. – Kalbant apie ekskursijas...

Sebastiano viduriuose degė neatmieštas nekantrumas.

– Kalbant apie ekskursijas?..

– Niekas nenorėjo vykti prie Huverio užtvankos.

– Nebuvote ekskursijoje? – Sebastianas negalėjo patikėti savo ausimis. Konferencija gali žlugti. Nuo to laiko, kai juodu su Mise išlipo iš lėktuvo, nė vienas punktas nevyksta pagal planą. – Gal galiu paklausti, ką tada veikėte?

– Pirmiausia aplankėme porą kazino, paskui pasiūliau joms šuolius su parašiutu, kuris išsiskleidžia ne iš karto.

– Šuolius su parašiutu?

– Ak, nesijaudink. Viskas vyko uždaroje patalpoje, – linksmai pasakė ji. – Neketinau ko nors užmušti. Moteris tai labiau pralinksmino, nei įbaugino.

– Pralinksmino, – sumurmėjo Sebastianas. – Tai tavo mintis?

Ji atrodė nustebusi, kad jis apskritai to paklausė.

– Žinoma.

– Ar dar ką nors turiu žinoti?

– Pavyzdžiui?

– Ak, neįsivaizduoju. Gal kad be mano žinios pertvarkei rytojaus susirinkimų dienotvarkę?

– Kad jau apie tai prakalbome... – pradėjo ji ir Sebastianas suurzgė. Jos juokas pripildė kambarį ir neutralizavo nemalonius pojūčius, kuriuos sukėlė išgirstos naujienos. – Juokauju. Nė už ką nedrįsčiau jaukti tavo brangios konferencijos.

– Kadangi, kaip suprantu, mano sutikimą pakeisti planus jau priėmei kaip savaime suprantamą dalyką, – tarė jis, – tiek to, darysime, kaip sakei.

– Tai pernelyg lengva. – Pirmą kartą jos balse pasigirdo susirūpinimas. – Ką nors praleidau?

– Tik tai, kad nuo šiol iki konferencijos pabaigos mano naktys laisvos.

– Ir?

– Tavo taip pat.

– Mums apsipirkinėjant ji kone apsiverkė, – pasigirdo Alicijos balsas ir stiklines sienas sudrebino juoko banga; visi konferencijos dalyviai buvo susirinkę vakarieniauti Efelio bokšto restorane.

– To, ką darėte, negalima vadinti apsipirkimu? – užprotestavo Misė.

– Taigi, susiradome ramų bariuką... – Zuzanos akys linksmai sublykčiojo.

– Mes vadiname ją vieno gėrimo stebuklu, – pasakė Alicija. – Ji tokia liesa.

– Jokios ištvermės, – įsiterpė Megė Hembli.

– Net neįsivaizduojate, kaip sunku priversti tas moteris pasijusti laimingomis, – pasakė Misė mostelėdama vadovų žmonų pusėn.

– Ak, dar ir kaip įsivaizduojame, – pasakė Ovenas Darbis, žiūrėdamas į vyrus. Jie visi linksėjo galvomis.

Padavėjui priėjus paimti tuščios Misės lėkštės ji atsilošė kėdėje ir atsiduso, lyg būtų nugalėta. Vakarienė, nuspalvinta entuziastingo moterų pasakojimo apie dienos įvykius, praėjo audringai. Misė kalbėjo tik paraginta įsiterpti, bet didesnę laiko dalį valgė tylėdama, įsitempusiais tarsi styga nervais.

Negalėdama atsispirti pagundai ji pažvelgė į kitame stalo gale sėdintį Sebastianą. Žiburėliai jo akyse priminė prislopintą kulkosvaidžio garsą. Tiriamai visą vakarą stebėdamas jis trikdė ją taip pat efektyviai, kaip rankomis braukdamas per odą.

Misė nuleido akis į priešais padavėjo padėtą elegantišką desertą. Patiekalas atrodė gražiai, tačiau skrandis nebegalėjo priimti šokoladinio suflė, kai ir taip sunkiai įveikė ešerį su šampano ir sviesto padažu.

Ar sakydamas, kad nuo šiol jųdviejų naktys laisvos, jis turėjo galvoje tai, ko ji ir tikėjosi? Kai Misė paprašė išsamiau paaiškinti, Sebastianas tapo labai paslaptingas. Ji nežinojo, kaip nuo šiol derėtų įvardyti jųdviejų santykius.

Ar jis ketina leisti su ja naktis? Kaip? Kaip šefas su darbuotoja? Ar kaip meilužis?

Misė virpėjo nuo laukimo.