Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Ką nori veikti tu?

– Ne aš šį vakarą vadovauju paradui. O tu.

Automobilis ėmė važiuoti dar lėčiau.

– Nemėgstu vadovauti.

– Tikrai? O aš dievinu tokią padėtį.

Automobilis sustojo. Misė jį apsuko ir vėl leidosi miesto link. Sebastianas nuslėpė palengvėjimą.

– Kodėl?

– Todėl, kad apsikeitimas vaidmenimis padeda suprasti kito žmogaus poziciją.

– O mes kaip tik tai ir darome? – ramiai paklausė ji. – Stengiamės suprasti vienas kito poziciją?

– Pati atsakyk į šį klausimą. Koks jausmas laikyti vadžias savo rankose?

– Varginantis. Kaip tau tai pavyksta?

Sebastianas nusijuokė.

– Kai pripranti, ne taip ir sunku. Be to, vienas sprendimų visą laiką nepriimu. Kodėl, tavo manymu, perleidau tau namo įrengimo darbus?

– Ir kada gi įvyko toji nušvitimo akimirka?

– Tikriausiai tada, kai pavadinai mane tironu.

Misė papurtė galvą.

– Niekada nevadinau tavęs tironu.

– Sakei, kad dėl mano reiklumo daug darbuotojų išėjo iš darbo. Jeigu tai tiesa, nesu geras vadovas. O ši savaitė kaip tik ir skirta pagerinti vadovavimo įgūdžiams.

– Pamiršau paklausti, kaip šiandien sekėsi? Ar tavo tėvas gražiai elgėsi?

Kol juodu lėkė atgal į viešbutį, Sebastianas linksmino ją papasakojimais apie tėvo žaidimą mobiliuoju.

– Esu nustebinta, – artėjant Vegaso šviesoms pasakė Misė. – Jis atrodė be galo susidomėjęs tavo kalba.

– Kada su juo apie tai kalbėjaisi?

– Šį rytą, tikrindama, ar viskas paruošta konferencijai.

Sebastianas ėmė pirštais barbenti į automobilio dureles.

– Apie ką dar kalbėjaisi?

Tikriausiai išgirdusi jo balse įtampą Misė vyptelėjo.

– Nesikalbėjome apie tai, ką jis vakar matė tavo apartamentuose, jeigu tave domina.

– Visai ne, – sumelavo jis.

Jie prašneko paviršutiniškesnėmis temomis ir visą kelią iki viešbučio stengėsi nuo jų nenukrypti. Uždėjęs ranką Misei ant juosmens Sebastianas nusivedė ją link lifto, kuris kilo į fojė. Iš ten jie galės keliauti arba į kazino, arba į jo apartamentus. Jam buvo įdomu, kurį gi variantą pasirinks ji.

– Automobilio laimėjimas – maloni staigmena, –

jiedviem išlipus iš lifto ir į veidą tvokstelėjus kazino energijai pasakė Misė. – Bet nežinau, kaip parsigabenti jį namo.

Misė pasuko į kambarius kylančių liftų kryptimi, Sebastianas nusekė iš paskos. Su kiekvienu žingsniu iš jo kūno sunkėsi įtampa. Nakties praleidimas lošiant jos nemasina. Bet gal yra sugalvojusi dar ką nors?

– Maksas nuolat siunčiasi automobilius, – pasakė jis. – Ryte jam paskambinsiu ir paklausiu, ar galėtų rekomenduoti kokį nors vežėją.

– Tiesą sakant, namo parsisiųsti jo neketinau. Pamaniau, kad arba važiuosiu juo į Teksasą, arba prieš išvykdama parduosiu.

Lifto durys atsivėrė į jų aukštą. Kol juodu ėjo koridoriumi, Sebastianas prie Misės neprisilietė. Nebuvo tikras, kad palietęs galėtų atitraukti rankas. Be to, šio vakaro vaidinimą patikėjo jai. Tai Misė vadovavo vakaro eigai.

– O kodėl nori parduoti?

– Nesu turėjusi tokių nepraktiškų daiktų.

– Gal metas keisti senus įpročius?

Jie sustojo priešais Misės kambario duris. Stebėdama Sebastianą su atviru smalsumu ji laukė, ką jis darys. Sebastianas nužvelgė jos lūpas.

– Labanakt, Mise, – jis atsisveikino ir užgniaužė pasitenkinimą dėl nusivylimo persunktos jos veido išraiškos. Tik nuo jos priklausė, naktį jie praleis kartu ar atskirai. Sebastianas pasviro į priekį, pakštelėjo Misei į skruostą ir šiek tiek uždelsė mėgaudamasis odos aromatu. – Saldžių sapnų.

Kol Misė stebėjo tolstantį ir už savo apartamentų durų pradingstantį Sebastianą, nusivylimas dėl skubaus atsisveikinimo bučinio nelyginant kūju mušė į galvą; tuščiame koridoriuje ji jautėsi vieniša ir apleista. Skruostai degte degė. Rankos taip drebėjo, kad net kortelę sunkiai sekėsi įkišti į plyšį. Kai durys pagaliau atsivėrė, ji linkstančiomis kojomis puolė į vidų. Lova atrodė saugiausia vieta prigulti ir palaukti, kol liausis svaigusi galva. Užuot taip ir pasielgusi, Misė nužingsniavo prie jungiančių durų.

Staigiai jas atlapojusi kitoje pusėje jau rado jos laukiantį Sebastianą. Misei net nespėjus iš palengvėjimo atsidusti, jis stvėrė ją į glėbį ir pasuko į miegamąjį.

– Ei, – užprotestavo ji. – Regis, buvome susitarę, kad šį vakarą vadovausiu aš.

– Kai tik tave nurengsiu, vėl galėsi perimti vadovavimą.

Suknelę jis nekantriai nuplėšė, toli gražu ne subtiliai. Kadangi Misė buvo be pėdkelnių, beliko greitai nusegti liemenėlę ir numauti kelnaites.

– Nuostabu, – sumurmėjo Sebastianas, lūpomis keliaudamas jos kaklu žemyn. Paskui, nepaisydamas pasižadėjimo perleisti Misei kontrolę, paguldė ją ant lovos.

O jai jau buvo nesvarbu. Ji nutraukė Sebastiano švarką nuo plačių pečių ir atsagstė marškinius.

– Padėk man, – paprašė ji nesėkmingai grabaliodama diržą.

Atitraukęs Misės rankas Sebastianas nusirito nuo lovos ir nusivilko likusius darbužius. Nuostabiai nuogas ir įsiaudrinęs jis grįžo pas ją.

– Greitai ar lėtai? – paklausė liežuviu nirdamas jai į bambą.

Kai Sebastiano pirštai ėmė slysti Misės šlaunimi, ji kilstelėjo nuo čiužinio klubus.

– Taip.

Jis sukikeno.

– Negali būti ir vienaip, ir kitaip. Klausimas buvo arba, arba.

– Užsičiaupk ir pabučiuok mane.

– Tiek tikrai galiu.

Ir jos džiaugsmui Sebastianas pabučiavo. Ilgu, lėtu ir giliu bučiniu. Švelniu ir kupinu susižavėjimo. Bučiniais ir glamonėmis ištyrinėjęs visą Misės kūną jis pagaliau įsitaisė jai tarp šlaunų.

– Galėčiau prie to priprasti, – atsiduso ji, Sebastiano erekcijai įsirėmus į jos centrą. Kai stumtelėjęs klubus jis įsibrovė į vidų, Misė suspaudė jam pečius.

– Prie ko priprasti?

Sebastianui pradėjus judėti, ji išrietė nugarą įsileisdama dar giliau, jausdama, kaip jis užpildo ją. Ji priklausė jam. O jis – jai. Jie buvo darni pora. Nieko nuostabaus, kad ji ištvėrė ilgiau nei visos ankstesnės jo padėjėjos. Ji suprato jį geriau nei kas kitas.

Ji galėtų priprasti būti jo glėbyje kiekvieną mielą dieną. Priprasti ginčytis taip pat dažnai, kaip ir mylėtis. Priprasti būti moterimi, pas kurią jis kas vakarą grįžtų namo.

– Galėčiau priprasti prie nurodinėjimo, ką turiu daryti.

Septintas skyrius

Nuo stiklinės Sebastiano apartamentų sienos ją skyrė geros trys pėdos, o nuo ryškių Vegaso nerijos šviesų – visi penkiolika aukštų. Nors vaizdas žavėjo, nuo aukščio svaigo galva. Regis, atvykus į šį tviskantį miestą jos galva svaigo nuo daug ko. Pagrindinė to priežastis – už nugaros miegantis vyras.

– Ką čia veiki? – Platus delnas apėmė jos ranką virš alkūnės, o kita plaštaka nubraukė į šalį plaukus ir jis pabučiavo į kaklo linkį.

Misė atsilošė į šiltus raumenis ir atsiduso.

– Grožiuosi vaizdu. Nuostabu.

– Kodėl stovi taip toli nuo langų?

– Gal ir kvaila, bet šiek tiek bijau aukščio dar nuo tada, kai brolis Matas prigąsdino mane išmesiąs iš bažnyčios varpinės.

Seksualios ir įtikinamos Sebastiano lūpos ėmė skintis kelią jos nuogu petimi.

– Kodėl gi jis taip pasielgė?

– Jam tebuvo dvylika ir tokia mintis atrodė juokinga.

– O kiek buvo tau? – Sebastiano pirštai nuslydo jos liemenėlės kraštu ir brūkštelėjo per spenelį. Misės kūną nusmelkė geismas, spenelis po medžiaga sukietėjo.

– Šešeri.