Кэт Шилд - Išlošta naktis

Kaip ir buvo sakiusi Glorija, kiemelyje Misė pastebėjo du moterų apsėstus stalelius. Diena žadėjo būti karšta, bet dabar, ankstyvą ryto valandą, norėjosi megztinio ar lengvo švarkelio. Misę, vilkinčią berankovę suknelę, nukrėtė šaltis.

Pora moterų ją pastebėjo ir abu staleliai kaipmat nuščiuvo. Į ją pasisuko ir visos likusios.

– Girdėjome, kad laimėjai automobilį! – pasakė Zuzana Keis. – Sveikiname.

– Ačiū. Ar pasirengusios keliauti prie Huverio užtvankos? – žvelgdama į kiekvieną paeiliui paklausė Misė. Keletas jų žvilgsnį nusuko. Kai kurios nusišypsojo. Trys susiraukė.

– Nusprendėme į ją nevažiuoti, – pasakė moteris sušiauštais juodais plaukais ir didžiuliais akiniais.

– Tiesą sakant, nevyksime į nė vieną suplanuotą ekskursiją, – pridūrė Alicija Darbi. – Tačiau nesijausk suvaržyta ir vyk, jeigu tik nori.

Misė papurtė galvą.

– Nesuprantu. Planuodami jūsų dienotvarkę sugaišome daug laiko.

– Ir mes tai tikrai vertiname, – padėkojo Glorija. – Bet daugumos mūsų gyvenimai labai intensyvūs, neturime nė minutės atokvėpio.

Alicija linktelėjo.

– Mažiausiai norime išvykusios atostogų važinėti po ekskursijas.

Misė jau vaizdavosi, kaip susierzins Sebastianas išgirdęs apie tokį įvykių posūkį. Jis buvo ją įpareigojęs užtikrinti, kad vadovų žmonos gerai praleistų laiką.

– Tai ką pageidautumėte veikti?

– Eiti apsipirkti.

– Praleisti dieną grožio centre.

– Pagulėti prie baseino.

– Išgerti.

– Palošti.

Atsakymai ją atakavo tarsi kulkosvaidžio kulkos.

Misė nekaltino moterų už tai, kad jos troško atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką. Argi ne todėl ir ji pati vakar metė darbą?

– Gal tada galiu suderinti grožio centro procedūrų laiką ar pasirūpinti transportu į prekybos centrus?

Zuzana papurtė galvą.

– Mes jau viskuo pasirūpinome. Geriau prisidėk prie mūsų.

Pasiūlymas Misę viliojo, bet dar šį rytą ji buvo sau priminusi, kad čia atvyko ne atostogauti. Todėl privalėjo suimti save į rankas.

– Privalau dirbti.

– Tavo pareiga – rūpintis, kad gerai praleistume laiką, – paprieštaravo Glorija. – Kodėl kartu ir nepasilinksminus?

Tiesa. Sebastianas vis viena paniurs sužinojęs, kad į ekskursijas jos neišvyko. Šiaip ar taip, Misė neturi ko prarasti.

Ji plačiai nusišypsojo.

– Žinoma. Būtų smagu. Ar norite ir šiek tiek nuotykių?

Keletas žmonų nukreipė į Misę smalsius žvilgsnius.

Sebastiano motina, turbūt išrinkta atstovauti grupei, prakalbo pirmoji:

– Kodėl gi ne? Ką gali pasiūlyti?

Šeštas skyrius

Po pirmos konferencijos dienos parsiradęs į apartamentus Sebastianas iš karto prisipylė didelį stiklą škotiško viskio ir atsistojęs priešais langą pažvelgė į Las Vegaso neriją. Penktą valandą vakaro vaizdas atrodė blankokas.

Atidarymo kalbą pasakė puikiai, nors pirmoje eilėje sėdėjęs tėvas visą laiką telefonu rašė žinutes. Visgi baigęs kalbėti Sebastianas jautėsi taip, kaip ir turėtų jaustis dvi naktis iš eilės po tris valandas miegojęs žmogus.

Per priešpiečius jis pasikalbėjo su visais vadovais, su kuriais nebuvo spėjęs pabendrauti kokteilių vakare. Visi be išimties žavėjosi tuo, kaip puikiai buvo surengta konferencija. Dienotvarkę sudarė Misė. Ar jis jai padėkojo už puikiai atliktą darbą?

O gal ir vėl kaip savaime suprantamą dalyką priėmė jos ypatingus organizacinius gebėjimus, jos mokėjimą atspėti jo poreikius, jos nepaliaujamą drąsinimą? Misė tvarkė jo kalendorių, sekė kasdienes smulkmenas ir atstodavo pirmąją gynybinę liniją, kai jam pačiam reikėdavo susitelkti į svarbesnius dalykus. Jis buvo jai patikėjęs kontroliuoti visus verslo aspektus ir kai kurias asmeninio gyvenimo sritis, tokias kaip namo statybos reikalai. Sebastianas pasitikėjo ir tikėjo ja. Tačiau dabar suabejojo, ar bent kartą dėkingumą išreiškė žodžiais.

Nieko nuostabaus, kad ji išeina iš darbo.

– Sebastianai?

Švelnus Misės balsas perskrodė dvidešimties pėdų atstumą nuo jos kambario durų iki jo ir sugrąžino į realybę. Sebastianas metė žvilgsnį į duris.

Misė buvo iškišusi galvą pro siaurą plyšį. Aplink galvą apsuktas pūpsojo baltas rankšluostis. Ar ji ką tik iš dušo ir kitoje durų pusėje stovi prisidengusi vien rankšluosčiu? Kai Misė paskutinį kartą pasirodė taip apsirengusi, jis beprotiškai susijaudino. Po trisdešimt šešių valandų celibato Sebastianas nebesijautė tikras, ar šį kartą jai pavyktų nuo jo išsigelbėti.

Paniuręs ir toli gražu nedžiūgaudamas dėl kūno reakcijos į tokias mintis jis baigė tuštinti stiklą su škotišku viskiu ir šis išdegino taką iki pat skrandžio.

– Ko nors laukei?

Jos akys išsiplėtė.

– Laukiau maloniojo dvynio Sebastiano, o ne piktojo dvynio Keiso. Kai jis pasirodys, paskambink, gerai?

Jis nustebo, kai Misė uždarė duris ir ryžtingai pasuko užraktą.

– Kad ją kur, – subambėjo Sebastianas ir neišvėręs nusišypsojo. Per kelias sekundes ji sugebėjo ištraukti jį iš tamsaus paniurimo liūno į kai ką kur kas šviesesnio. Kaip jai beveik be jokių pastangų tai pavyko?

Jis pasibeldė į užrakintas duris. Laukdamas, kol Misė atsilieps, vis svarstė, ar pirmiau ją pabučiuoti, ar nutraukti rankšluostį ir paskui pabučiuoti.

– Kas ten?

– Didelis piktas vilkas, – atsiliepė jis.

– Trijų paršelių nėra namuose. Gal galėtum palikti žinutę?

– Perduok jiems, kad pūsiu į namelį tol, kol durys atsivers.

– Niekuo negaliu padėti. Bijau, kad mane suvalgysi.

– Jeigu bent nutuoktum, kaip arti esi tiesos, sėdėtum ten užsirakinusi amžinai, – sumurmėjo Sebastianas ir įrėmė kaktą į duris.

Pauzė užsitęsė ir jis ėmė spėlioti, ar Misė jį girdėjo. Besidaužančia širdimi ir visas įsitempęs Sebastianas laukė. Išgirdęs, kaip užraktas pasisuka, atitraukė kaktą.

Didžiam jo nusivylimui, Misė buvo apsivilkusi rafinuotą tamsios aukso spalvos suknelę, kuri nedengė rankų, išryškino laibą liemenį ir išplatėjančius klubus. Suknelė pabrėžė auksine spalva padažytas cinamoninių garbanų sruogas.

– Atrodai gražiai.

– Tave tikrai sunku perprasti, – pasakė Misė. – Vieną akimirką elgiesi kaip aukštos moralės niurzga šefas, o kitą – jau flirtuoji. Kas tau darosi?

Jis trūktelėjo Misę pro duris ir prirėmė prie sienos.

– Varai mane iš proto, štai kas.

– Varau tave iš proto? – Misė pakėlė į jį staiga išsiplėtusias akis. – Kaip tiksliai?

Šiek tiek atleidęs gniaužtus Sebastianas delnu apėmė jos klubą. Glamonę sustiprino dėvimos suknelės šilkas. Tačiau net švelniausia medžiaga neprilygo įkaitusiai prabangiai jos odai.

– Atvykusi į Las Vegasą pasikeitei – ir išvaizda, ir požiūriu, – pasakė jis.

– O tai blogai?

– Taip, jeigu ant ruletės stalo statai penkis tūkstančius dolerių ir naktį su manimi.

– Galėjai atsisakyti.

– Nesu iš tų, kurie bėga nuo iššūkių. – Sebastiano pirštų galiukai ėmė slysti jos raktikauliu. – Bet tai ir pati žinai, ar ne? Tiesą sakant, tuo veikiausiai net pasinaudojai.

– Ar mane kuo nors kaltini?

Jo pirštai nukeliavo Misės iškirpte iki tarpo tarp krūtų. Aptikę medalioną, kurį jis dažnai matydavo ją segint, ėmė čiupinėti. Ant drabužio kabėdavęs juvelyrinis dirbinys nė karto nepadarė jam įspūdžio. Tačiau dabar, liesdamasis prie odos... atrodė visai kitaip.

– Tu manimi sužaidei.

– Stambiai.

– Vos man pasirodžius bare, supratai, kad tavęs geidžiu, ir tuo pasinaudojai.