Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Puikiai ją suprantu, – pasakė Alicija. – Pati auginu du sūnus, kurie mėgsta medžioti, žvejoti, žaisti golfą ir daryti viską, kas patinka jų tėvui. – Norėdama sušvelninti aštrius žodžius, ji nusišypsojo vyrui. – Vis dėlto mano sūnūs – mano džiaugsmas ir pasididžiavimas. Norėčiau tik vieno – kad jie greičiau vestų ir padovanotų anūkių.

Sebastiano dėmesys vėl nukrypo į Misę. Ji buvo užspaudusi į kampą Luką Smitą. Iš senojo vyriškio veido buvo nesunku atspėti, kad Misė ir jį mėgina apkvailinti ta pačia neįtikėtina istorija, kurią išklojo jo motinai. Nejaugi taip sunku nesikišti?

Sebastianas skubiai baigė pokalbį su Darbiais, bet jam kelią iš karto pastojo Chemijos skyriaus prezidentas. Kai pagaliau pavyko atsikratyti ir juo, Misė buvo dingusi. Daugiau vakarėlyje ji nebepasirodė. Kai aptarnaujantysis personalas viską sutvarkęs pasišalino, Sebastianas iš dalies tikėjosi, jog ji grįš ir jie vėl galės...

Ką? Pyktis? Mylėtis?

Jis urgztelėjęs atsilaisvino kaklaraištį.

Apsivilkusi mėgstamą pižamą, susirišusi plaukus į uodegą ir pasibalnojusi nosį akiniais juodais rėmeliais Misė stebeilijo į duris, kurios vedė į Sebastiano apartamentus, ir svarstė, ar galėtų ignoruoti savo šefo paliepimą.

– Mise, atrakink duris. Privalau su tavimi pasikalbėti.

Ji nusispardė užklotą ir nužingsniavo per kambarį.

– Apie ką? – paklausė ji iš už durų. Sebastianas visą vakarą elgėsi kaip mulkis, o dabar jos apranga netiko priimti svečius.

– Anksti išėjai. Ar gerai jautiesi?

Plienas jos nugaroje šiek tiek sulinko.

– Gerai. Tik jaučiuosi pavargusi. – Ji priglaudė skruostą prie durų. – Praeitą naktį ne kažin kiek miegojau.

Šie žodžiai neturėjo nuskambėti kaip flirtas, bet vien juos ištarusi Misė pajuto nervų galiukais nusrovenant kibirkštėlių lietų.

– Būk gera, atidaryk duris. – Šį kartą jo žodžiai labiau panėšėjo į prašymą negu į įsakymą.

– Nesu tikra, kad tai gera mintis.

– Kodėl?

– Nes vilkiu pižamą.

Tyla kitoje durų pusėje užsitęsė ir Misė beveik patikėjo, kad Sebastianas nuėjo. Apsaugines jos sienas ėmė šturmuoti nusivylimas. Kaip įmanoma vaidinti, kad praeita naktis nieko nereiškia, jeigu ji tik ir alsuoja kiekvieno jo ištarto žodžio ir žvilgsnio prisiminimu.

– Parodyk.

Iš pradžių ji pagalvojo, kad bus negerai išgirdusi.

– Ką?

– Parodyk.

Kokį žaidimą jis vėl pradėjo?

– Netiki, kad esu pasiruošusi miegui?

– Tikiu. Tik smalsu, ką vilki.

Net jam nespėjus baigti sakinio, Misė jau buvo įsijaudrinusi ir virpėjo. Po paraliais. Ji su niekuo neflirtavo nuo pat mokyklos laikų. Santykiai su Timu buvo tiesmuki ir nuobodūs. Nuo jo artumo jos širdis nesidaužydavo, ji nesudrėkdavo vien nuo jo žvilgsnio.

Misė atrakino ir atlapojo duris.

– Štai ir aš.

Sebastianas stovėjo petimi atsirėmęs į sieną. Kaklaraištis kabėjo pakrypęs į šoną, plaukai buvo užkritę ant akių ir slėpė žvilgsnį, o atrodė jis ne ką mažiau pavargęs, negu jautėsi ji pati. Globėjiškumas kaipmat paėmė viršų. Jam prieš akis – visa savaitė, todėl užuot stovėjęs už jos durų, jis privalėjo miegoti. Vis dėlto Misė užgniaužė poreikį nuvaryti jį į lovą. Ji nėra nei jo motina, nei mergina.

– Instinktyviai žinojau, kad vilkėsi raudonais drabužiais. – Pavargęs Sebastiano balsas kontrastavo su liepsnojančiu pilkų akių žvilgsniu, kuriuo jis varstė ją nuo smakro iki kojų pirštų galų. – Ar čia palmės?

– Ir banglentės. Brolis parvežė iš Havajų.

Net ir vilkėdama nuobodžia pižama Misė jautėsi nesaugi ir pažeidžiama. Ji net neabejojo, kad jeigu Sebastianas ją paliestų, būtų žuvusi. Bet kodėl turėtų ją paliesti? Juk jau kelis kartus sakė, kad tarp jų viskas baigta. Tai kodėl taip vėlai stovi prie jos durų?

– Dar ką nors nori pasakyti? – paklausė Misė nekantraudama, kad jis greičiau pasišalintų. Jos raumenys nuo tramdomų impulsų net virpėjo. Kuo ilgiau jis čia stovės, tuo sunkiau jai bus atsispirti pagundai stverti jį už kaklaraiščio ir įsitraukti į lovą. – Tikrai jaučiuosi labai pavargusi.

Kaltindamas ją neva norėjusi praleisti su juo dieną, Sebastianas neklydo. Ketverius metus tramdyto alkio negalėjo numalšinti vos dešimt valandų trukęs pasimylėjimas. Atvirkščiai, jos apetitas tik dar labiau išaugo.

– Mise...

– Nedrįsk, – nutraukė ji Sebastianą. Kažkas jo balse privertė ją veikti. Poreikis smogti kilo iš niekur. Ir Misės kumštis trenkėsi jam į krūtinę.

– Už ką šitai, po galais? – Sebastiano akys užsiliepsnojo, tačiau veide atsispindėjo nuostaba, o ne pyktis.

– Nežinau.

Ji jautė, jog tai, ką Sebastianas ketina pasakyti, įtikintų ją apsinuoginti. To negali nutikti. Praleisdama su juo vieną naktį tenorėjo įgyvendinti susikaupusias erotines fantazijas. Praleidusi savaitę jau taptų tos pačios nerealios svajonės, kuri sukėlė daug sielvarto mokyklos laikais, auka.

Prie Sebastiano pasaulio ji derėjo ne ką labiau nei prie Dužiaus. Kartoti tą patį klaidingą modelį būtų idiotizmas. Misė norėjo tikėti, kad nuo šešioliktojo gimtadienio tapo šiek tiek išmintingesnė. Šį rytą su Sebastianu ji suprato, kaip pavojingai priartėjo prie tos pačios klaidos.

Sebastianas pirštais pačiupinėjo vietą, į kurią ką tik smogė Misės kumštis.

– Norėjau pagirti tave, kad puikiai suorganizavai kokteilių vakarą. Be tavęs ši savaitė nebūtų ėjusi taip sklandžiai.

Misė sumišo. Ar jis tikrai šitai ir ketino pasakyti? Jeigu taip, ji vėl apsikvailino. Jeigu ne...

Ne. Apie alternatyvą galvoti nevalia. Sebastianas aiškiai išsakė savo poreikius. Jam reikia padėjėjos. Tik tokio vaid­mens jis iš jos ir pageidauja.

– Ačiū.

– Kas galėtų priversti tave pasilikti? Didesnis atlyginimas? Bendrovės automobilis? Papildoma atostogų savaitė? Suteiksiu viską, ko pageidauji.

Ji norėjo, kad jis priverstų ją jaustis geidžiama moterimi, o ne vertingu reikmeniu, pasižyminčiu organizuotumu ir atidumu detalėms.

– Viską? – Misę intrigavo į kompromisus neinančio Sebastiano pasiūlymas priimti čekį su neįrašyta suma.

– Viską. – Tylus jo balsas nuslydo Misės oda tarsi šiltas šilkas. Ji prisiminė, kaip jis veikė ją praeitą naktį. Tas balsas įtikinėjo daryti dalykus, kurie dar ir dabar šiurpino odą.

Slėpdama sumišimą Misė prakalbo tyliu balsu:

– Gerai, kad už pirkimus atsakingas Natanas, nes tavo derybiniai gebėjimai ne kažin ko verti.

– Paprastai darbuojuosi geriau, bet tu skatini pasireikšti blogiausias mano savybes.

– Anksčiau buvau kitokia, – tyliai nusiskundė ji.

– Ir į darbą neateidavai apsirengusi taip, kaip šį vakarą. – Sebastiano žvilgsnis skrodė ją kiaurai. – Kas priverstų tave likti mano padėjėja?

Misė prisiminė ilgas darbo valandas ir kaip tai paveikė asmeninį gyvenimą. Išeiti iš darbo buvo nusprendusi dar prieš permiegodama su Sebastianu. Niekas nepasikeitė. Tiesą sakant, judėti į priekį dabar buvo netgi svarbiau nei prima.

– Nėra prasmės. Gali pažadėti, kad daugiau taip nenutiks, bet aš žinau, jog ir vėl bus tas pats. Kitaip tu nemoki.

Jo antakiai išsirietė.

– Manai, kad negaliu laikytis nuo tavęs atokiai?

Dėl klaidingai suprastų žodžių Misės kūnas ėmė lydytis tarsi asfaltas per rugpjūčio karščius.

– Kalbu ne apie seksą, o apie tavo pažadą netrukdyti manęs vakarais ir savaitgaliais. Vėl dirbtum kaip seniau. Noriu dirbti pas tokį žmogų, kuris suvokia, kad laisvas darbuotojų laikas yra šventas dalykas. – Ji krestelėjo galvą. – Tiesą sakant, iš vieno asmens jau gavau pasiūlymą. Iš tokio, kuris vertina asmeninį gyvenimą.