Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Jeigu aš tave atstūmiau, kaip galėjai atsidurti mano apartamentuose vilkėdama mano marškiniais?

– Nes įsiropščiau pas tave į lovą nuoga.

Sebastiano galvoje iškilo ryškūs Misės nupasakotos versijos vaizdai. Jaudrinantys prisiminimai kankino jį net atmerktomis akimis.

– Liepiau tau nesikišti. – Jis stipriai sugniaužė kėdės atkaltę, kad nepultų jos smaugti.

– Jeigu būčiau tylėjusi, Lukas Smitas nesužinotų, kad niekada nesi pasinaudojęs jokia darbuotoja – blaivia ar girta. – Paskui pridūrė: – Tavo mama pažadėjo padėti užglaistyti nesusipratimą.

– Nėra jokio nesusipratimo. – Sebastianas žinojo, kad Lukas Smitas tokiu absurdišku pasakojimu nė už ką nepatikės. Koks sveiko proto žmogus galėtų atsispirti nuogai Misei? – Bet dabar atrodys, lyg teisinčiausi dėl savo elgesio.

Šiurkštus Sebastiano tonas sutrikdė Misę. Ji įsisprendė rankomis į klubus. Antakiai susimetė į raukšlę.

– Negali patikėti, kad viską sutvarkysiu?

– Ne.

– Sebastianui Keisui tai būdinga.

Niekada anksčiau ji nedrįsdavo jo kritikuoti. Akivaizdu, kad Misė nuo jo slėpė ne tik seksualias kūno linijas.

– Ką tai reiškia?

– Jeigu padėtį valdai ne tu, o kas nors kitas, negali pripažinti, kad ji sprendžiama teisingai.

Kaltinimas liko neišgirstas. Jeigu ji ketino išmušti Sebastianą iš pusiausvyros, pasirinko klaidingą taktiką. Visa tai jis jau buvo girdėjęs. Tik jo vadovaujamas Keisų holdingas pasiekė didesnio pelno, o jo asmeninis gyvenimas buvo pastovus ir ramus. Sebastianas neketino perleisti valdžios be kraujo praliejimo.

– Štai kodėl man sekasi.

– Versle galbūt ir sekasi.

Jis primerkė akis.

– Ką dar nori pasakyti?

– Kad yra ir asmeninis gyvenimas, – atšovė Misė, jos skruostai užkaito. – Jeigu išmoktum kartkartėmis atsipalaiduoti, galbūt tavo gyvenime nutiktų nuostabių dalykų.

– Ar turi galvoje praeitą naktį, kai leidau tau nustatyti tų absurdiškų lažybų sąlygas?

Aukštai iškėlusi galvą Misė paniekinamai iškvėpė orą, tačiau jos nusvirę pečiai išdavė vidinę sumaištį.

– Galiu prisiekti, sutikai lažintis dėl vienintelės priežasties – buvai įsitikinęs, kad pralaimėsiu.

– Nejaugi dar nesupratai, jog lažybos tarp mudviejų neveikia?

– Galbūt tau ir neveikia, – slopstančiu balsu atsakė Misė. – Bet aš nesigailiu to, kas tarp mūsų nutiko.

– Aš to paties pasakyti negaliu.

– O jeigu atsuktum laiką atgal? – iš lėto paklausė ji, tarsi sunkūs žodžiai spaustų liežuvį.

– Parvesčiau tave į tavo kambarį. – Kam neigti? Jeigu Misė nebūtų su juo atvykusi į Las Vegasą, jis nebūtų įsitraukęs į jos maištingą sūkurį. Nebūtų su ja mylėjęsis. Ir tik­rai nesijaustų kaip iš paskutinių žaliųjų pokerį žaidžiantis lošėjas.

– Apgailestauju, jeigu taip jautiesi, – pasakė ji perdėtai energingu balsu, kuris tik vargiai paslėpė gerkle kylančią raudą. – O aš džiaugiuosi, kad atvažiavau. Džiaugiuosi praleidusi su tavimi naktį. Ji padėjo man suprasti, jog Timas buvo teisus. Nuo pat tos dienos, kai pradėjau pas tave dirbti, mano gyvenime užimi pernelyg daug vietos. Be šių dviejų dienų nebūčiau buvusi tikra, ar pasielgiau teisingai. Dabar esu įsitikinusi, kad mano sprendimas kuo teisingiausias.

– Klysti. Mes – puiki komanda. – Misė neklydo kalbėdama apie jo poreikį viską kontroliuoti. Jam patiko sklandus ir neblaškomas gyvenimas. Iki vakardienos ji tai suprato. – Vis dar neatsisakau vilties įtikinti tave likti.

Ji atrodė nustebusi.

– Mes juk nuolat pykstamės.

– Mes nesipykstame. Tik turime skirtingas nuomones apie svarbius dalykus.

– O argi tai ne pykimasis?

Sebastianas prabilo jau tylesniu balsu:

– Nenoriu su tavimi pyktis. – Kam? Jis troško ją laikyti glėbyje, tirpdyti bučiniais. Ši mintis jį įsiutino. Norėdamas save suturėti Sebastianas susikišo rankas į kišenes.

Misės kūnas suglebo.

– Aš irgi nenoriu su tavimi pyktis.

– Kaip galėtume prieiti prie kompromiso?

– Galėtum leisti man eiti daryti karjerą kur nors kitur ir parašyti tobulą rekomendacinį laišką.

– Arba?

– Jokio arba nėra. – Ji be galo liūdnai nusišypsojo. – Abu puikiai suvokiame, kad po to, kas nutiko, kelio atgal nėra.

Kol Sebastianas galvojo, kaip įtikinti ją likti, Misė išžygiavo iš kambario. Sėkmingai tarusi paskutinį žodį.

Suzvimbė ant stalo paliktas jos mobilusis. Sebastianas prisitraukė telefoną ir pažiūrėjo į ekraną. Skambino ne kas nors iš biuro, taip pat ir ne iš viešbučio personalo pasitarti dėl būsimo susitikimo, numeris priklausė asmeniui vardu Timas. Jos vaikinui. Argi jis dar netapo praeities dalimi? Skambutis nukeliavo į balso paštą. Sebastianas nedvejodamas spustelėjo mygtuką ir išklausė žinutę.

– Sveika, mažute.

Mažute?

Jam sunkiai sekėsi įsivaizduoti ką nors besikreipiantį į Misę šiuo mažybiniu žodžiu.

– Ką tik susizgribau, kad praleidau tavo gimtadienį. Žinau, veikiausiai ant manęs labai pyksti, bet vis tiek tebesi man svarbi.

Taip galėjo kalbėti tik vyras, kuris nebuvo padėjęs taško santykiuose su buvusia mergina ir kuris mėgino apsidrausti, jeigu su naująja nieko neišeitų. Sebastianas žinutę ištrynė. Buvęs vaikinas, kuris nesugeba gražiai išsiskirti, ją tik blaškys. O jam svarbu, kad Misė susitelktų į vadovų susitikimą – ir į jį.

Penktas skyrius

Septintą valandą Sebastianas apžvelgė vakarui skirtus apartamentus. Svečiams buvo paruošti du maksimaliai gėrimų pripildyti barai. Stalai su šalia jau laukiančiais padavėjais buvo nukloti skaniausiais užkandžiais. Viduje tvyrojo atsipalaidavimo ir elegancijos atmosfera.

Vis dar nepasirodžiusi Misė jo nenuvylė. Jis neabejojo, kad ji ateis.

Net jeigu šnervių nebūtų pakutenęs jos kvepalų aromatas, Sebastianas būtų supratęs ją esant šalia vien iš to, kaip pradėjo dūgzti jo nervai. Švelnumas ir nuodėmė. Ši svaiginanti sintezė varė iš proto.

– Viskas tiksliai taip, kaip ir buvome suplanavę, – už nugaros pasigirdo aiškus balsas, kuris Sebastianą patikino, kad jo padėjėja grįžo į vėžes.

– Puiku.

Jis pažvelgė per petį ir išvydo deivę. Misė buvo apsivilkusi juostuotą juodų ir baltų žvynelių suknelę be pet­nešėlių, išryškinančią jos linijas ir pabrėžiančią ugningą plaukų spindesį. Plaukus ji buvo susikėlusi į viršų. Aukšta glotni šukuosena atskleidė ilgą elegantišką kaklą ir trapias įdubas žemiau raktikaulių.

Misė ramia ir savimi pasitikinčio žmogaus poza stebėjo šefą akimis, kurios šį vakarą atrodė labiau rudos nei žalios. Buvo sunku patikėti, kad ši šaltakraujė gražuolė dar vakar vakarą jam akiplėšiškai įsipiršo. Sebastiano pojūčiai godžiai traukė į save kiekvieną jos geidulingo kūno dalelę, nors protas bambėjo, kad yra be reikalo blaškomas.

Kur dingo jo praktiškoji padėjėja? Senoji Misė priimdavo paliepimus be jokių atsikalbinėjimų. Ji niekada neatitraukdavo jo nuo darbo svaigiais kvepalais ar provokuojančiomis formomis.

– Ar taip ketini šį vakarą atrodyti? – sugniužęs nuo jos skleidžiamos traukos tiesmukai paklausė Sebastianas.

– Taip. – Atžarus atsakymas išdavė, kad Misei jo tonas nepatiko. – Kodėl klausi?

– Ši apranga ne itin pridera verslo vakarui.

Ginčytis su Mise jį skatino paprasčiausias savisaugos instinktas. Jam buvo svarbu ją suerzinti ne mažiau, nei ji traukė jį. Antraip durys, kurios skyrė jųdviejų kambarius viešbutyje, vėliau nebus kliūtis.