Кэт Шилд - Išlošta naktis

Nieko nuostabaus, kad jos vaikinas nuklydo į šalį. Beveik kaskart, kai Timas norėdavo susitikti, ji neturėdavo laiko. Tam tikra prasme Misė jo net nekaltino, kad ją paliko. Tiesiog norėjo, kad būtų pasirinkęs geresnį laiką, o ne dieną prieš jos gimtadienį, ir kad būtų užtrukęs ne mėnesį susirasti santuokos vertą merginą.

Kadangi telefonas nesiliovė skambėjęs, Misė čiupo ragelį.

– Mise? Čia Zuzana. – Regis, nesvetingas Misės pasisveikinimas Sebastiano motinos neišgąsdino.

Per ketverius metus abi moterys buvo spėjusios suartėti. Brendonas Misei taip pat nebebuvo svetimas. Jie elgėsi su ja kaip su šeimos nare, o ne kaip su Sebastiano darbuotoja.

– Kadangi šiandien mano vyras nori žaisti golfą, – tęsė Zuzana, – pagalvojau, gal tu esi laisva.

– Sebastianas nori, kad dirbčiau.

Zuzana paniekinamai prunkštelėjo.

– Pasakyk jam, kad privalai pabūti su manimi prie baseino. Jis tikrai skirs tau laisvo laiko.

Misė pamėgino mintyse surepetuoti pokalbį su Sebastianu ir prie Zuzanos išvados nepriėjo.

– Jis primygtinai reikalauja, kad pasirūpinčiau sklandžia konferencijos eiga.

– Kai tu užkulisiuose, kitaip ir būti negali. Ir taip jau daug padarei. Čiupk kremą nuo saulės ir lėk prie baseino. Atsisakymo nepriimu.

Žmonės, kurie mano, kad Keisų broliai ryžtą paveldėjo iš tėvo, niekada nebuvo sutikę Zuzanos.

– Gerai. Būsiu po dešimties minučių.

– Puiku.

Jausdamasi įstrigusi tarp kūjo ir priekalo, Misė padėjo ragelį ir iš drabužių krūvos išžvejojo maudymosi kostiumėlį. Jeigu pasakys Sebastianui apie jo motinos pageidavimą, pasirašys sau dar vieno ginčo nuosprendį. Nusijuosusi rankšluostį ji apsivilko maudymosi kostiumą. Sebastianas jau turėjo laiko apsiprasti su jos keistu elgesiu. Be to, juk ji ir taip buvo nusprendusi šiek tiek pasilinksminti. Zuzana ją tik stumtelėjo pageidaujama kryptimi.

Užsikėlusi ant pečių petnešėles Misė metė paskutinį žvilgsnį į Sebastiano apartamentų duris. Palikdama šefą likimo valiai jį dar labiau įsiutins.

Nieko nepadarysi.

Nuo to laiko, kai Misė pradėjo dirbti Sebastiano padėjėja, ji tik kartą buvo pasiėmusi atostogas – kad aplankytų savo šeimą. Tačiau šito atsipalaidavimu toli gražu nepavadinsi. Sebastianas jai buvo skolingas keturias savaites atostogų. Ji buvo verta mažų mažiausiai laisvo ryto.

Pasiėmusi lengvą drabužį ir skrybėlę Misė smuko iš savo kambario.

O kai jis ją pričiups?

Šitą klausimą spręs tada, kai tai nutiks.

Be to, ką baisiausio jis gali padaryti?

Ją atleisti?

Ketvirtas skyrius

Vieta?

Sebastianas paspaudė mygtuką siųsti ir tekstas iškeliavo Misei tą pačią akimirką, kai atsivėrė lifto durys. Jis tik po pusvalandžio suprato, kad ji ir vėl nuo jo paspruko. Pats buvo suplanavęs ryte repetuoti atidarymo kalbą, peržiūrėti elektroninius laiškus ir susiekti su Maksu bei Natanu. Bet štai ir vėl naršė kazino ieškodamas neklusniosios padėjėjos.

Jo telefonas suvibravo.

Baseinas.

Viešbučio bokštų paunksmėje užsiglaudęs baseinas su kriokliais, priplaukiamu baru ir įvairiarūšėmis vazonuose augančiomis palmėmis labiau panėšėjo į atogrąžų rojų nei į dykumos oazę. Du trečdaliai gultų buvo užimti, bet Sebastiano žvilgsnis, kaip ir praėjusį vakarą, iš karto nukrypo į Misę.

Ji vilkėjo vientisą žydrą maudymosi kostiumėlį su balta juosta aplink liemenį, kuri akimirksniu traukė dėmesį į smėlio laikrodžio formos figūrą. Virš lygios iškirptės matėsi tarpelis tarp krūtų. Tiek spalva, tiek stiliumi kostiumėlis atrodė kuo paprasčiausias. Sebastianas abejojo, ar kas nors atkreiptų į juo vilkinčią Misę dėmesį, kai aplinkui tiek daug ne taip kukliai apsirengusių moterų.

Tačiau jo dėmesį traukė tik ji viena.

Kai jis prisiartino prie Misės gulto, nuo baseino pamojo mama. Sebastiano šešėliui kritus ant Misės, ši pakėlė akis.

– Ar esi tikra, kad su tokia oda protinga sėdėti saulėje?

– Nesijaudink. – Ji parodė į kremo nuo saulės užrašą. – Jo apsauginis faktorius – 75.

Ryto saulė gausiai liejosi ant Sebastiano galvos ir pečių, šildydama vilnonį anglies juodumo kostiumą ir keldama kūno temperatūrą. Jis atsilaisvino kaklaraištį ir atsisegė viršutinę marškinių sagą.

– Gal vertėtų persikelti į šešėlį?

– Jaučiuosi puikiai.

– Su tokio tipo oda turėtum būti atsargi. – Jo žvilgsnis, sekantis losjoną ant kreminės odos tepančias Misės rankas, nuslydo kojomis. Sebastianui į galvą plūstelėjo praeitos nakties prisiminimai ir jis sugniaužė kumščius. Jos bučinių skonis. Tai, kaip ji dejavo jo vardą. Kaip jai užgniaužė kvapą, jam į ją įėjus. Kaip jos alkis atitiko jo poreikį.

– Sebastianai?

Jis prisivertė pakelti į Misę akis.

– Klausau.

– Sakiau, kad jeigu atėjai nusitempti manęs prie darbo, be kovos nepasiduosiu.

Akimirkai jo sveiką protą užgožė fantazija: jis persimeta Misę per petį ir nešasi į savo apartamentus.

– Moku tau ne tam, kad sėdėtum prie baseino.

– Tai manyk, kad šiandien mano atostogų diena. Atsargoje turiu jų nemažai.

– Savavališkai pasišalinti pasirinkai velniškai netinkamą laiką.

Misė atsiduso.

– Viskas suorganizuota. O iki vakaro dar daug laiko. Galiu šiek tiek ir pailsėti. Tu taip pat turėtum.

– Atvykau čia ne ilsėtis, – priminė jai Sebastianas.

Ji suraukė nosį.

– Žinau. Bet esi taip puikiai pasirengęs, kad visą susitikimą galėtum vesti net miegodamas. Kodėl šiandien truputį neatsipalaidavus?

– Ir kaip siūlytum tai padaryti?

Ji liovėsi tepusi ant rankos losjoną ir įsmeigė į jį akis. Iš jų sklindanti nežabota viltis pakuteno Sebastianui papilvę. Ar jis tikrai toks tironas?

– Pirmiausia galėtum nupirkti man gėrimą.

– Dabar dešimta ryto.

Ji spragtelėjimu uždarė losjono dangtelį ir pakėlė mėlynomis neužmirštuolėmis papuoštą kreminės spalvos skrybėlę. Platus kraštas slėpė veidą.

– Tebūnie apelsinų sultys.

Sebastianas ištiesė Misei ranką. Nusivaliusi nuo delnų losjono likučius ji padavė jam savąją. Kaip Sebastianas ir tikėjosi, vos rankoms susilietus, jo ranka nuvinguriavo ugninė gyvatė ir žemiau juostos įvyko sprogimas. Misė staigiai atitraukė ranką. Sebastianas uždėjo delną jai ant juosmens ir stumtelėjo link polinezietiško baro.

Jos žvilgsnis iš po rusvų blakstienų jį sekė.

– Atleisk, kad šį rytą dingau nieko nepranešusi.

– Atleisk, jeigu jauteisi privalanti pranešti.

– Ko gero, man vaidenasi, nes negali būti, kad neklystantis Sebastianas Keisas ką tik atsiprašė kukliosios padėjėjos. – Jos žalios akys nuo juoko tapo ryškesnės.

– Kartais klystu, nesu toks bukagalvis, kad to nepripažinčiau. – Negalėdamas atsispirti traukai Sebastianas pirštų galiukais pakilo Misės nugara ir prisilietė prie nuogos odos. – O tu toli gražu nesi kukli.

Lengvas odos virptelėjimas išdavė, kad šis sąlytis ją jaudina ne mažiau nei jį. Tarp jųdviejų atsiradusi trauka jį blaškė – negalėjo sau leisti tokios prabangos. Nuvedęs Misę prie vienintelės tuščios kėdės, Sebastianas padėjo jai atsisėsti, o pats atsistojo už nugaros. Palinkęs į priekį užsakyti gėrimo krūtine brūkštelėjo per saulės įkaitintą Misės petį ir dar labiau įkaito. Ji aiktelėjo ir atsitraukė atgal.

– Jeigu tavo kostiumas išsiteps losjonu nuo saulės, jo nebeišvalysi.

– Man tai nerūpi.

– Kaip gali nerūpėti? – papriekaištavo Misė. – Drabužiams išleidi daugybę pinigų.