Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Sebastianai, pasielgei be galo protingai leisdamas Misei atsipūsti. Ji pernelyg sunkiai dirba.

– Aš neleidau jai atsipūsti, – suurzgė Sebastianas. – Ji pati sau leido.

Zuzana kilstelėjo antakius.

– Na, tai ji tikra šaunuolė. Turėtum pasekti jos pavyzdžiu. Vien žiūrint į tave viskas manyje įsitempia.

Su juo taip kalbėti ir likti nenubausta galėjo tik Sebastiano motina. Kad neimtų šypsotis, Misė pradėjo kramsnoti vidinę skruosto pusę.

– Veikiausiai turėčiau judvi palikti mėgautis saule, o pats grįžti prie darbo.

– Leidi man likti? – nustebo Misė.

Sebastianas metė į motiną griežtą žvilgsnį.

– Neatrodo, kad turėčiau iš ko rinktis.

Zuzana susidomėjusi klausėsi jųdviejų pokalbio. Kai sūnus jau buvo gerokai nutolęs, ji pasisuko į Misę.

– Maniau, kad jis niekada nepasišalins. Užsisakykime po kokteilį. O tada galėsi papasakoti, kas tarp judviejų vyksta.

Sebastianas buvo ką tik baigęs susirinkimą telefonu su Maksu ir finansinių problemų turinčiu jų užsienio tiekėju, kai į apartamentus įžengė Zuzana. Ji atėjo tiesiai nuo baseino ir dvelkė saule bei chloru. Zuzana dievino vandenį ir stengdamasi išlaikyti gerą figūrą kasdien nuplaukdavo dvi mylias.

– Gal rastum laiko nusivesti savo motiną užkąsti?

Sebastianas pažvelgė jai per petį, beveik tikėdamasis išvysti Misę – besislepiančią Zuzanai už nugaros kaip už apsauginio skydo.

– Tik tave?

Pamatęs mamos akyse įsižiebiant smalsumą jis nusikeikė. Kartais jos romantiškoji prigimtis imdavo dominuoti. Tai puikiai tiko Natanui, kuris buvo laimingai vedęs. Arba Maksui, kuris buvo garsiai ir ne kartą prisiekęs niekada nesumegzti mazgo. Sebastianas nebuvo nusistatęs prieš santuoką ir vaikus. Tik nepageidavo, kad mama trukdytų jo paieškoms pati siūlydama kandidates.

– Tik mane, – puse lūpų nusišypsojusi atsakė Zuzana. – Norėjau kai ką su tavimi aptarti.

Sebastianas kilstelėjo antakius.

– Pavyzdžiui?

– Misė man pasakė, kas nutiko praeitą naktį.

Susierzinusio Sebastiano skrandis tapo kietas kaip akmuo, tačiau jis nusprendė apsimesti kvailiu ir išsiaiškinti, ką Misė jai papasakojo.

– Ji sakė, kad išeina iš darbo?

– Ji sakė, kad švęsdama gimtadienį pernelyg daug išgėrė ir mėgino su tavimi permiegoti, bet tu buvai tikras džentelmenas ir padėtimi nepasinaudojai. – Zuzana primerkė akis. – Juk tai nesąmonė, tiesa?

– Neketinu šito aptarinėti.

– Ar dėl to ji išeina iš darbo?

– Ne.

– Sebastianai, nežinau, ką pasakyti. – Bet kalbėti ji nesiliovė. – Tau tai nebūdinga.

Šiuo klausimu abu buvo vienos nuomonės.

– Vis dar neketinu su tavimi aptarinėti šios temos.

Zuzana tarsi negirdėjo jo žodžių.

– Ji turi vaikiną. Ar bent akimirką susimąstei, kiek daug bėdų jiems dėl to kils?

– Jie išsiskyrė.

– Vadinasi, jai tereikėjo paguodos. – Jo motina mėgino atrodyti griežta, bet akyse žaidė ugnelės. – Ak, Sebastianai, kaip galėjai ja pasinaudoti tokiu skaudžiu jai gyvenimo metu?

Jis galėjo nusiplauti kaltę pasakydamas, kad tai buvo Misės mintis, tačiau atsisakė gindamasis nenoru suteršti savo padėjėjos garbę.

Sebastianui nespėjus praverti burnos, Zuzana pakeitė temą.

– Ką ketini daryti su Keitlina?

Su Keitlina apskritai nėra ką daryti. Zuzana buvo įsitikinusi, kad Sebastianas užmezgęs su ja santykius. Tačiau tai netiesa. Jie tik retkarčiais susitinka. Retkarčiais.

Žinoma, santuoka su Keitlina daugybe atžvilgių turėtų pranašumų. Jie lankydavosi tuose pačiuose labdaringuose renginiuose, kilę iš panašių šeimų. Jo gyvenime ji derėtų kuo puikiausiai. Visų svarbiausia tai, kad Sebastianui reikėjo sielą raminančio, o ne ramybę trikdančio žmogaus. Keitlina, kaip reta tarp moterų, – tikras ramybės įsikūnijimas. Ji būtų ideali žmona. Tai vertė Sebastianą klausti savęs, kodėl įsivaizduodamas savo namuose gyvenančią moterį mato rudaplaukę.

– Mes su Keitlina tesame draugai, mama. Nieko daugiau. – Pavargęs gintis jis pakeitė temą. – Kodėl judu su tėčiu čia?

Prieš atsakydama Zuzana ilgai žiūrėjo Sebastianui į akis.

– Jis gailisi išėjęs į pensiją ir nori grįžti į darbą.

Sebastiano smilkinyje sutvinksėjo kraujagyslė. Galva ėmė skaudžiai pulsuoti.

– Kaip vadovas?

– Ne. Sako norįs grįžti į darbą puse etato, kad, be golfo, turėtų ką veikti.

Grįžęs į bendrovę Brendonas imtų abejoti kiekvienu Sebastiano sprendimu, kol galiausiai jam įgristų priešintis ir jis nusileistų tėvui. Sebastianas pajuto gerklėje tulžies skonį. O juk turėjo nuspėti, kad tėvas iškrės ką nors panašaus.

– Privalai jį nuo tokio sumanymo atkalbėti. – Zuzana palietė sūnui ranką. Žydros akys neramiai išsiplėtė. – Prieš metus jo vos nepraradau. Jis pažadėjo, kad keliausime ir atsigriebsime už visus metus, kai jo nebuvo šalia.

Dvylika metų trukęs Brendono romanas su Natano motina Zuzanai skaudžiai atsiliepė. Neretai Sebastianas savęs klausdavo, koks sandoris padėjo tėvams likti drauge ir įtikino mamą auginti pavainikį vyro sūnų.

– Kad ir kaip mums abiem būtų naudinga neleisti tėčiui kištis į Keisų holdingo valdymą, – pradėjo Sebastianas, – nesu tikras, kad yra būdas neleisti jam grįžti į darbą.

– Pasikalbėk su juo. Priversk patikėti, kad puikiai vadovauji holdingui.

Sebastianas papurtė galvą. Tėvas retai kada galvodavo apie kitų žmonių poreikius, nebent nelikdavo kitos išeities.

– Kadangi jau atvyko į vadovų susitikimą, esu tikras, jog ketina pasirodyti kaip realus bendrovės vadovas. Jis nusivedė Luką Smitą žaisti golfo ir veikiausiai visą raundą praleido peikdamas mano vadovavimo gebėjimus. Juk netiki mane turint galios jį atkalbėti, tiesa?

Sebastianas nenorėjo šią savaitę visų vadovų akivaizdoje kovoti su tėvu.

– Daryk viską, kas tavo galioje.

Tai pasakiusi mama išėjo nusiprausti ir persirengti priešpiečiams. Sebastianui bežiūrint į Vegaso neriją, iš kambario išniro Misė.

Išvydus susirūpinusį Sebastiano veidą jos linksmumas išgaravo.

– Kas nutiko?

– Ar gerai praleidai laiką su mano mama?

– Tiesą sakant, gerai. – Ji priėjo prie stalo, prie kurio Sebastianas visą rytą dirbo. – Pyksti, kad gerai praleidau laiką ar kad jį praleidau su tavo mama?

Padėjusi mobilųjį ant stalo Misė pradėjo jį sukti ratu. Mūvėdama džinsus ir vilkėdama apgludusiais baltais marškinėliais ji veikė Sebastiano libido panašiai, kaip praeitą vakarą vilkėdama juodą suknelę. Ant pečių krito rudų plaukų bangelės, kurios nuo maudymosi duše dar buvo drėgnos, o marškinėliai kur ne kur tapę permatomi.

Sebastianas įžiūrėjo paprastos baltos liemenėlės petnešėles. Į neviltį varė tai, kad viskas joje jį audrino. Kaip jiems pavyks išlaikyti profesinius santykius, jei galvoje tik ir sukasi mintys, kaip pasiguldyti ją ant konferencijų stalo?

– Ji mane išbarė, kad blogai pasielgiau tavimi pasinaudodamas, – žengdamas artyn subambėjo Sebastianas. Jos nepaliesti buvo sunku, bet galiausiai valia paėmė viršų. – Regis, prašiau tavęs nesikišti.

– Tu liepei nieko nesakyti tėvui ir Lukui Smitui.

Misės jis beveik negirdėjo. Ji tyčia paraidžiui išsiaiškino jo žodžius, kad galėtų nepaklusti. Sebastiano nepasitenkinimas savo padėjėja sparčiai didėjo.

– Tačiau tu nepasakei, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Sukurpei savo istoriją. Ir dar tokią neįtikėtiną.

– Ne tokią ir neįtikėtiną, – paprieštaravo Misė ir tvirtai sučiaupė lūpas. Karingai pakreipusi įžūlų smakrą tęsė: – Buvau ką tik išsiskyrusi su vaikinu. Ne taip ir sunku patikėti, kad švęsdama gimtadienį šiek tiek padauginau ir pamėginau nusitempti tave į lovą, tačiau tu elgeisi džentelmeniškai ir mane atstūmei.