Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Tai kokteilių vakaras, – nuo įtampos virpančiu balsu pareiškė ji ir nulenkė galvą.

– O tu esi mano padėjėja, ne pora.

Nuo jo griežto tono Misės akys išsiplėtė.

– Puikiai tai suprantu.

– Ar tikrai?

– Žinoma. – Ji atrodė įskaudinta tokio Sebastiano klausimo. – Jau anksčiau aiškiai išsakei savo poziciją.

– Kokią poziciją?

– Kad aš ne tavo tipo moteris ir ši trauka neturi ateities.

– Iš kur tai ištraukei?

Misė pavartė akis.

– Liaukis, ir pats žinai, su kokiomis moterimis susitikinėji, kai išeini pasižmonėti. Visos jos išsilavinusios, gražios, turtingos ir ištroškusios įsinerti į modeliuotojų drabužius.

Visgi nė viena jų nekaitino Sebastiano taip kaip Misė.

– Viskas gerai, – tęsė ji. – Aš neatitinku tavo sluoksnio standartų. Niekada į tai ir nepretendavau. – Kadangi Sebastianas Misės žodžių nepaneigė, jos lūpų kampučiai virptelėję pakilo į nedrąsią šypseną. – Nieko daugiau iš tavęs ir nesitikėjau, išskyrus praeitą naktį.

Kaip tik taip viskas ir turi likti. Kodėl tuomet nuo Misės žodžių jis taip paniuro?

– Atleisk, jeigu man sunku tuo patikėti, ypač kai ryte užtikau tave vaikštinėjančią po apartamentus su savo marškiniais. Gal tikėjaisi, kad visą dieną praleisiu su tavimi lovoje? Mes susitarėme tik dėl vienos nakties.

Jos akys iš nuostabos išsiplėtė, tačiau sugniaužti kumščiai rodė, kad ji nesileis įbauginama jo blogos nuotaikos.

– Tik vieną naktį ir gausi.

– Aš gausiu? – Jis palinko į priekį ir aštrus Misės oro gurkšnis jį paveikė tarsi smūgis į saulės rezginį. Prasivėrusios lūpos varė iš proto. Jos bučinių prisiminimai buvo spėję įsispausti jo smegenų žievėje. – Lažybos, kaip ir jų sąlygos, – tavo sprendimas, ne mano.

– Tu visai mielai su jomis sutikai, – atšovė Misė.

Kodėl jie pykstasi, kai jis tenori prispausti ją prie krūtinės ir įsisiurbti į lūpas?

– Tikrai nemaniau, kad pralaimėsiu.

– Bet pralaimėjai.

– Ir nepamyniau savo lažybų įsipareigojimo.

Misės akys kone iššoko iš akiduobių. Jos burna prasivėrė ir susičiaupė kaip į krantą išmestos žuvies. Pirštai susigniaužė į kumščius.

– Na, prašau man atleisti, kad priverčiau tave su manimi pasimylėti.

Matydamas, kokia Misė susierzinusi, Sebastianas išsitraukė iš kišenės jos telefoną ir ištiesė.

– Palikai pas mane. – Misė čiupo telefoną, bet Sebastianas jo nepaleido. Ginčas su ja kančios nepalengvino. Jis jos geidė netgi labiau nei pirma. Poreikis nusitempti ją į miegamąjį ir patikrinti, ką apsivilkusi po suknele, grasino visai sujaukti protą. – Tau skambino asmuo vardu Timas.

– Timas skambino? – Misė aiškiai vylėsi, kad jų santykiai dar nebaigti. Blakstienos pridengė akis, bet Sebastianas spėjo pamatyti jose blykstelint džiaugsmą.

Susierzinimas jame ėmė urgzti kaip į kampą užspeistas barsukas.

– Man regis, jis nori tave susigrąžinti.

Misė suėmė save į rankas, kad veide nebeliktų jokių emocijų.

– Abejoju. Jis su manimi išsiskyrė, nes internete rado sielos draugę. – Misė pažiūrėjo į telefono ekraną. – Nėra garsinės žinutės. Galiu lažintis jį skambinus vien tam, kad susigrąžintų savo anime kolekciją.

– Gal prisiminė, kad nepasveikino tavęs su gimtadieniu?

– Gal. – Misės žvilgsnis įsmigo į Sebastianą. – Ar klauseisi mano žinučių? Klauseisi. – Ji spustelėjo mygtuką ir pridėjo telefoną prie ausies. – Ir ištrynei žinutę nuo Timo.

Sebastianas žvelgė į ją bejausme veido išraiška.

– Kodėl?

– Esi verta geresnio.

– O tau niekada neatėjo į galvą mintis, kad geresnio nesusirasčiau?

Ar ji tikrai taip galvoja? Iš nusvirusių lūpų kampučių Sebastianas suprato, kad Misė tiki tuo, ką pasakė. Kvaila mergiotė. Ji verta šimto Timų kartu sudėjus.

– Bet kuris vyras didžiuotųsi galėdamas tave pavadinti savo mergina.

– Bet kuris, išskyrus tave, – pasakė ji klausiama intonacija.

Sebastianas užgniaužė troškimą ją nuraminti, kad savęs iš vyrų tarpo jis neišskyręs. Taip jis tik sužadintų tuščias viltis, o su ja taip pasielgti negalėjo. Jam reikėjo padėjėjos, o ne meilužės ar merginos.

– Norėčiau, kad persirengtum, – pasakė jis.

– O aš norėčiau, kad pasaulyje įsivyrautų taika. Regis, šį vakarą nė vienas mūsų negausime to, ko norime. – Jos lūpas iškreipė šypsena, bet akys liko šaltos kaip ledas. – Atsiprašysiu. Turiu pasirūpinti, kad viskas vyktų sklandžiai.

Jos įžūlus elgesys ir vėl nesuteikė jam galimybės atsikirsti. Prasispraudusi pro jį Misė nužingsniavo link užkandžių stalo. Sebastianas žiūrėjo jai pavymui ir nuo malonaus akiai klubų lingavimo burna visiškai išdžiūvo. Jis prisiminė, kaip pirštų galiukais braukė jai nuo sprando iki juosmens. Kaip ji suvirpėjo. Jos kūno reakcija buvo nepaprastai, trapiai tobula.

Nekantriai šniurkštelėjęs nosimi Sebastianas patraukė prie baro ir užsisakė škotiško viskio. Po valandos stovėjo priešingame nei Misė svetainės gale ir šnekučiavosi su bendrovės Hidroterapinio skyriaus prezidentu ir jo žmona. Misė nuo pat ginčo pabaigos nė karto nepažvelgė jo pusėn. Maloniai užimdama svečius, kartkartėmis nusijuokdama, žavėdama kiekvieną pasitiktąjį, ji vaikščiojo po salę taip, tarsi Sebastianas būtų paprasčiausias baldas. Jos panieka žeidė jo išdidumą. Jis apgailestavo leidęs jai suprasti, kad gailisi su ja miegojęs, tačiau Misė privalėjo žinoti, kad daugiau nieko panašaus nenutiks.

Išgirdęs pašnekovą atsikrenkščiant Sebastianas mintimis grįžo į realybę. Pasukęs galvą pamatė į jį stebeilijančias dvi poras akių.

– Atleiskite, ar ką nors sakėte?

Ovenas Darbis metė į žmoną kreivą žvilgsnį.

– Aš tik sakiau, kad nepažinau Misės. Ji atrodo nuostabiai.

– Ji pakeitė šukuoseną, – pasakė Sebastianas.

– Ir atsikratė akinių, – pridūrė Ovenas.

– Jos suknelė nepakartojama, – įsiterpė Alicija Darbi. – O skonis nuostabus.

Sebastiano dėmesys nukrypo į jų pokalbio objektą.

– Taip, manau kad jūs teisūs.

– Girdėjau, greitai tapsite dėde, – pasakė Alicija. – Jūsų mama labai džiaugiasi būsimu šeimos pagausėjimu.

Natano žmona Ema laukėsi. Norėdamas nuslėpti sumišimą Sebastianas nusišypsojo. Būsimoji jo dukterėčia ar būsimasis sūnėnas kraujo ryšiais su motina nebus susiję, bet tai netrukdė jai džiaugtis būsimu įvykiu. Zuzana Keis jau ilgai laukė anūkų. Nors motina puikiai slėpė liūdesį, jo šešėlį akyse Sebastianas pastebėdavo kaskart, kai tik Šandra imdavo vaidinti nėštumo dramas, jam prakalbus apie skyrybas.

Po dvejų metų Sebastianas nutraukė santuoką ne tik dėl šventos savo, bet ir dėl motinos ramybės. Dar daugiau nusivylimo jai būtų buvę per daug. Ji troško tapti senele. Štai kodėl taip džiaugėsi dėl Natano kūdikio. Ketino jį mylėti ne mažiau, nei mylėjo Nataną, kai šis atsikraustė gyventi pas juos.

Sebastianas nuvijo šalin įsisenėjusį kartėlį. Nenorėti, kad jo mama būtų mylintis ir dosnus žmogus, būtų neteisinga.

– Ji jau įrenginėja vaikų kambarį, kad galėtų padėti prižiūrėti kūdikį.

Alicija ilgesingai atsiduso.

– Ar jau žinote, kas gims?

– Dar ne. – Kalbėtis apie kūdikį Sebastianui buvo ne ką lengviau, nei aptarinėti pasikeitusią Misės išvaizdą. Kaskart, kai motina pasakodavo apie savo planus kūdikio atžvilgiu, jis mėgindavo apskaičiuoti, kokio amžiaus būtų jo paties vaikas, jeigu Šandra iš tiesų būtų laukusis, kaip teigė, kai jis ją vedė. Arba būtų pastojusi kuriuo nors metu per dvejus jų santuokos metus. – Man rodos, mama viliasi gimsiant mergaitę. Ji nuolat skundžiasi, kad jai trūko mergaitiškų dalykų, nes namuose buvo vieni vyrai.