Кэт Шилд - Išlošta naktis

Misės pasąmonė neramiai subruzdo.

– Norėčiau, kad bent šiek tiek užsimintum, ką turi galvoje.

– Pradėkime neskubėdami ir pažiūrėsime, kur viskas pakryps.

Pradėjusi iš lėto, ji neilgai trukus ims kurpti planus. Nesąmoningai. Tiesiog taip veikė jos psichika. Misė dvejus metus taupė pinigus, kad galėtų įsigyti vestuvinę suknelę. Ji norėjo ištekėti. O giliai širdyje buvo beveik įsitikinusi, kad nori ištekėti už Sebastiano.

Misė papurtė galvą. Juos sieja vien aistra. Sebastianas, kaip ir jos mokyklos laikų vaikinas, kažką joje įžvelgė ir progai pasitaikius pasiėmė. Jųdviejų skirtumai, kaip ir su vidurinės laikų vaikinu, galiausiai privers išsiskirti.

– O kur norėtum, kad kryptų? – Nors sveikas protas įspėjo, viltis kėlė norą iš džiaugsmo šokti. Misė tą jausmą negailestingai užgniaužė. Sebastianas nenorėjo su ja susitikinėti. Tai prieštaravo viskam, ko ji save įtikinėjo galinti iš jo tikėtis.

– Nepuoselėju jokių lūkesčių, – pasakė jis. – Kam mėginti numatyti rezultatą. Pažiūrėkime, kur mus nuplukdys srovė.

– O kaip dėl mano darbo?

– Ar galiu įtikinti tave likti?

– Ne.

Jis linktelėjo, tarsi tokio atsakymo ir būtų tikėjęsis.

– Jau ketverius metus esi mano gyvenimo dalis. Dar nesu pasirengęs leisti tau išeiti.

Gal Sebastiano aistra Misei ir buvo tikra, bet ji žinojo, kad jiems grįžus namo kerai išsisklaidys. Nelaimei, ji jau buvo jį pusiau įsimylėjusi. Dar šiek tiek laiko jo glėbyje, ir nebegalės išeiti.

– O kai aš tau atsibosiu? Kas bus tada?

– Ar nesielgi per daug dramatiškai? – Jis tvirtai sučiaupė lūpas. – Tikriausiai turėčiau įspėti, kad Šandra viską pernelyg dramatizuodavo. Man tai nepatinka.

Apie buvusią žmoną Sebastianas kalbėdavo retai, bet iš jo motinos Misė žinojo, kad toji moteris buvo gyva bėda.

– Nedramatizuoju, tik mėginu susivokti, ko turėčiau tikėtis.

– Man regis, po šios nakties turėjo tapti aišku.

Jeigu Sebastianas būtų pasiūlęs ką nors daugiau nei vien nuostabų seksą, ji būtų ištirpusi kaip sviestas karštoje keptuvėje. Susierzinusi dėl tiesmuko jo požiūrio ji piktai tarė:

– Kaip suprantu, manai, jog tokio pasiūlymo nė už ką neatsisakyčiau.

– O kokio pasiūlymo nori?

Sebastiano klausimas ją išgąsdino. Jis išpildė visas Misės fantazijas ir netgi pridėjo keletą savų.

– Jokio.

– Netiesa. Kiekvienas ko nors nori.

– Išskyrus mane. – Ji neketino jam prisipažinti.

– Aš tavo rankose. – Jis atvertė Misės plaštaką delnu į viršų ir ėmė nykščiu trinti gyvenimo liniją, kol visas jos kūnas pradėjo dilgsėti. – Dabar puiki akimirka prisipažinti, kas tave padarytų laimingą.

Išdžiūvusia burna ji papurtė galva.

– Tikrai esi niekam tikęs derybininkas.

– Mieliau manau esąs tiesmukas.

– Nenoriu nieko, išskyrus tai, ką turiu šiuo metu. – Tikėtis ko nors daugiau reikštų, kad anksčiau ar vėliau teks sielvartauti. – Likusią savaitę praleisime drauge, o paskui eisime kiekvienas savo keliu.

– Nepriimtina.

Misei nespėjus paprieštarauti, suskambo jos mobilusis rankinuke. Į pažįstamą garsą ji reaguodavo kaip Pavlovo šuo, tik užuot pradėjusi seilėtis, atsisėdo.

– Tegu skamba, – įsakmiai tarė Sebastianas, vėl guldydamas ją ant nugaros.

Misė išsprūdo iš jo glėbio.

– Kadangi skambini ne tu, veikiausiai kažkas svarbaus.

– Labai juokinga. – Sebastianas pasivertė ant šono ir stebėjo, kaip Misė eina per kambarį prie tualetinio stalelio.

Kol ji išžvejojo iš rankinuko telefoną, skambėjimas liovėsi.

– Kad ir kas skambino, skambutį praleidau.

– Grįžk į lovą.

– Sekundėlę, tik patikrinsiu žinutes. – Skambutis buvo vėlyvas ir nuojauta kuždėjo, kad kažkas negerai. Tokią valandą jai skambindavo tik Sebastianas. Vadinasi, kažkas nutiko. Kai ausyje pasigirdo brolio balsas, Misė suprato neklydusi.

– Mise, kai gausi šią žinutę, paskambink. Tėtis sužeistas. Vykstame į ligoninę. – Misės širdis nusirito į kulnis, ji spustelėjo išjungimo mygtuką ir svaigstančia galva pasisuko į Sebastianą.

Šis išlipo iš lovos ir priėjo pačiu laiku, kad ją prilaikytų.

– Kas nutiko?

– Semas paliko žinutę. Sako, kad tėtis sužeistas. Jie vyksta į ligoninę.

– Paskambink jam ir sužinok, kas nutiko.

Jos rankos taip drebėjo, kad tik trečiu bandymu pavyko atidaryti adresų knygą ir susirasti brolio numerį. Tik pasigirdus kvietimo signalui ji pagalvojo galėjusi susirasti praleistą jo skambutį ir spustelėti skambinimo mygtuką. Kol Misė laukė, kada brolis atsilieps, Sebastianas ją įsupo į chalatą ir ėmė trinti rankas.

– Mise, jis prastos būklės, – pasakė Semas.

– Kas nutiko?

– Jį padūrė.

– Padūrė? – Jos žvilgsnis įsmigo į Sebastianą. Šio akyse atsispindėjo rūpestis. Rankas trynę pirštai įsitempė. – Kaip tai nutiko?

– Ne kažin ką žinau. Tikriausiai ligoninėje, kai pasikalbėsime su policija, bus aiškiau.

– Ar jis išsikapstys?

– Jis stiprus kaip meškinas.

Misė tvirtai užmerkė akis ir suskaičiavo iki penkių.

– Sėsiu į pirmą pasitaikiusį lėktuvą.

– Argi tu ne Vegase, toje savo holdingo organizuotoje konferencijoje?

– Taip, Sebastianas leis išvykti.

Jis palinko į priekį ir pabučiavo ją į smilkinį. Nuo švelnios glamonės jai gerklėje užstrigo gumulas. Ji suglebo jo tvirtame glėbyje ir leido jam sugerti dalį savo virpulio.

– Paskambinsiu tau, vos ką nors sužinosime.

Telefoną prie ausies spaudusi Misės ranka nusviro prie šono.

– Mano tėtis sužeistas, privalau vykti namo.

– Leisk man viskuo pasirūpinti. Pati eik ir susikrauk daiktus.

Nutirpusiu kūnu ir linkstančiomis kojomis Misė išėjo iš kambario. Sumetusi drabužius ir kosmetikos reikmenis į lagaminą, ji apsimovė džinsus ir apsivilko marškinėlius. Paskui užtraukė lagamino užtrauktuką ir apsiavė sandalus.

Į kambarį įėjo Sebastianas. Jis vilkėjo kelnėmis ir marškiniais.

– Lėktuvas paruoštas nuskraidinti mus atgal į Teksasą.

– Mus? – Ji tikriausiai neteisingai suprato.

– Juk nemanai, kad leisiu tau vykti vienai? – Sebastianas paėmė jos lagaminą ir tvirtai suspaudęs Misės alkūnę išvedė ją į koridorių.

– O kaip konferencija? Ir tavo rytdienos susitikimas su Smitu? Negali dingti tokiu kritiniu metu.

– Argi ne puiku, kad atvyko mano tėvas?

Jie žengė į liftą ir Sebastianas spustelėjo fojė mygtuką. Pagaliau iki galo suvokusi padėtį, Misė pradėjo virpėti. Sebastianas prisitraukė ją artyn ir apglėbė savo šiluma.

– Tau šalta. Gal turi paltą?

Ji papurtė galvą.

– Viską išmečiau. Pameni?

Viešbučio dovanų parduotuvėje jis nupirko jai megztinį ir aprengė kaip mažą vaiką. Panirusi vidinėje tamsoje Misė leidosi vedama per fojė ir įsodinama į taksi. Susmukusi Sebastiano rankos linkyje ji prisispaudė jam prie šono ir stebėjo pro šalį lekiantį Las Vegasą.

Kai privatus lėktuvas ėmė įsibėgėti kilimo taku, dangus virš miesto jau švito. Las Vegaso šviesoms likus toli už nugaros, Misė pamažu pradėjo atitokti iš kelių pastarųjų dienų fantazijos.

Gal porą kartų permiegodama su Sebastianu ji ir nepadarė klaidos, bet leisdama sau įsimylėti vyrą, kuris net neketino jos vesti, sulaužė savo pasižadėjimą niekada nešokti aukščiau bambos. Jeigu nebūtų leidusi širdžiai paimti viršaus, niekada nebūtų pradėjusi žaidimo, kurį ištverti, o juo labiau laimėti, nėra vilčių.