Кэт Шилд - Išlošta naktis

Kaip ir visuose mažuose miesteliuose, pagrindinė gatvė penktą valandą ryto buvo tuštutėlė. Sebastianui nespėjus net mirktelėti, Deividas prašvilpė pro penkis parduotuvių kvartalus. Kažin kaip Misė jautėsi augdama tokioje vietoje? Jis nutuokė, kad jos gimtasis miestelis mažas, tačiau net neįsivaizdavo, koks nuošalus. Būdama kunigo dukra ji veikiausiai neturėjo itin daug galimybių perprasti gyvenimo įmantrybių. Dabar visgi Sebastianas atpažino po nuovokios ir darbščios moters, kuri pas jį ketverius metus dirbo padėjėja, fasadu slypinčią maištingą paauglę.

Pikapas pravažiavo ženklą, nurodantį kelią į ligoninę, ir Deividas prie šviesoforo pasuko į dešinę. Automobiliui įsukus į įvažiuojamąjį keliuką, vedantį link durų, pokalbis nutrūko.

– Išleisiu jus čia, o pats pastatysiu automobilį. Tėtis tik­riausiai vis dar stebimas, todėl visi turėtų būti laukiamajame.

Sebastianas iššoko iš pikapo ir norėdamas padėti Misei išlipti, ištiesė ranką. Nors naktis buvo šilta, o ji vilkėjo megztinį, jos rankos buvo kaip ledas. Šokas. Jis atpažino ženklus. Taip atrodė ir jo mama, kai susmuko Brendonas. Sebastianas žinojo, ką turi daryti: pasiūlyti tvirtą petį ir nesibaigiančias popierinių nosinaičių atsargas. Jo mama sunaudojo jų visą dėžę, iki baigėsi triguba jos vyro širdies šuntavimo operacija.

Privertęs Misę paimti jį už parankės Sebastianas prisitraukė ją artyn, norėdamas sušildyti. Ji tarsi zombis prisigretino prie šono ir svirduliuodama, lyg raumenys būtų suglėbę, pajudėjo durų link.

– Viskas bus gerai, – sumurmėjo jis, kai priešais juos atsivėrė ligoninės durys.

Jie abu žengė per slenkstį. Misė pasitempė ir atitraukė ranką. Kad ir kaip Sebastianui buvo sunku ją paleisti, jis pasitraukė į šalį, kad ji galėtų pasisveikinti su šeima. Trys aukšti vyrai, veidrodiniai Deivido atspindžiai, ją tvirtai apglėbė ir ji pratrūko ašaromis. Už vyrų stovėjo keturios moterys, kurios taip pat paeiliui priėjo jos apkabinti, o paskui grįžo kiekviena prie savo vyro.

Su visais pasisveikinusi Misė apsidairė ieškodama Sebastiano. Kai skausmo kupinos akys pagaliau jį susirado, jo širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Norėdamas ją apkabinti Sebastianas priėjo artyn, tačiau pajutusi jo ketinimą Misė maldaujamai papurtė galvą.

Ji pasisuko į šeimos narius ir tarė:

– Prašau visų dėmesio. Čia mano viršininkas Sebastianas Keisas.

Spausdamas Misės broliams ranką Sebastianas negalėjo susilaikyti nepalyginęs glaudaus brolių ir žmonų būrelio su savo paties šeima. Nors juodu su Maksu amžiumi buvo artimi, nors augdami buvo geriausi draugai, užaugę išvyko mokytis į skirtingus universitetus, o vėliau pasuko skirtingais karjeros keliais. Galiausiai tie keliai vėl susiėjo Keisų holdinge, tačiau išsiskyrimo metai broliškiems santykiams atsiliepė. Jie buvo tapę labiau bendradarbiais nei šeimos nariais.

Kiek Sebastianas spėjo suprasti, Misės šeimos nariai gyveno vieni nuo kitų vos poros mylių atstumu. Per kelias trumpas minutes jis sužinojo, kad visi broliai vedę ir turi nuo vienos iki penkių atžalų, kurių amžius įvairuoja tarp keturių mėnesių ir keturiolikos metų. Jam prieš akis stojo triukšmingos kassavaitinės šeimos vakarienės su gausybe aplinkui siaučiančių vaikų ir anksčiau kilęs klausimas, kodėl trisdešimtasis gimtadienis Misei sustiprino santuokos ir vaikų ilgesį, tapo aiškus.

Praėjus dviem valandoms nuo jų atvykimo, kunigas Vordas buvo išgabentas į Intensyviosios terapijos skyrių, kur turėjo būti stebimas ir prižiūrimas. Visi jo vaikai gavo teisę kiekvienas atskirai jį aplankyti. Pirmoji į vidų užėjo Misė, o išėjusi atsisėdo ant plastikinės kėdės greta Sebastiano ir paslėpė rankas tarp šlaunų, kad šeima nieko neįtartų apie pakitusius jųdviejų santykius.

Sebastianas buvo nepratęs matyti savo itin stropią padėjėją nusiminusią. Toks vaizdas jį liūdino. Kaip ji ir pati keletą pastarųjų dienų mėgdavo sakyti, jis – ne iš tų, kurie gali sėdėti nieko neveikdami. Sebastianas jautė poreikį padėti.

Tačiau jam taip pat reikėjo grįžti į Las Vegase vykstančią konferenciją. Palikdamas tėvą vadovauti ilgiau nei dieną, galėjo prisišaukti bėdos.

Aštuntą valandą, jei norėjo spėti užregistruoti skrydį, Sebastianas ilgiau delsti negalėjo. Nusprendęs netrikdyti Misės šeimos jis pakilo. Ji sėdėjo atlošusi į sieną galvą ir užmerktomis akimis. Sebastianui sujudėjus atsimerkė ir sumirksėjo. Pasitrynė akis, apsidairė. Brolienės buvo išėjusios namo pas vaikus. Tebuvo likę broliai.

– Skrendu atgal pažiūrėti, kaip vyksta konferencija, – spustelėdamas jai ranką pasakė Sebastianas.

Ligoninėje jis negalėjo atsiliepti į skambučius. Tačiau jo jau laukė dvi žinutės. Išklausęs pirmąją nusikeikė.

Po galais. Kas čia vyksta?

Sebastianas surinko Makso numerį ir vos broliui atsiliepus išgirdo jo balse neviltį.

– Sebastianai, jau valandų valandas mėginu su tavimi susisiekti. Kur esi?

– Kruseide su Mise. Jos tėvas sužeistas. – Nebuvo reikalo aiškinti plačiau. – Lukas Smitas sako, kad išvyksta iš konferencijos. Kas vyksta?

– Jis nusprendė nebeparduoti mums įmonės. – Nors Maksas skambino iš užsienio, įtampa balse buvo girdėti kuo puikiausiai.

Sebastianas mintyse paleido seriją keiksmų.

– Kodėl?

– Sakė, kad persigalvojo.

– Tačiau prieš savaitę buvo nusiteikęs kuo palankiausiai. – Ką per golfo raundą pasakė Brendonas, kad Lukas nusprendė pasilaikyti bendrovę sau? O gal apsigalvoti privertė jo apartamentuose užtikta pusnuogė Misė? – Ar jis sakė, ką ketina daryti toliau?

– Ne. Šį rytą jis skrenda namo. Privalai priversti jį persigalvoti. Šiuo metu esu Amsterdame. Kitas skrydis tik po dvylikos valandų.

– Siųsk Nataną.

– Natanas šiose derybose nedalyvauja.

– Dalyvauja, – pasakė Sebastianas.

– Nesu tikras, ar jis sugebėtų įtikinti Smitą parduoti mums bendrovę. – Maksas netikram broliui vis dar jautė priešiškumą. Sebastianas įtarė, kad toks nusiteikimas susijęs ne tiek su pykčiu Natanui, kiek su negebėjimu atleisti tėvui neištikimybę.

Sebastianas atsiduso. Iš pradžių jis ir pats abejojo galimybe dirbti drauge su Natanu; tačiau nors jų jaunėlis brolis ir nepritarė naujai Keisų holdingo strategijai, pastaruoju metu gana akivaizdžiai pademonstravo visgi sutinkąs dirbti Sebastiano ir Makso siūloma linkme.

– Nespėsiu grįžti į Vegasą iki Smitui išvykstant. – Jo žvilgsnis nukrypo į laukiamajame šalia brolio sėdinčią Misę.

– Skrisk į Rolį ir pamėgink pasikalbėti su juo ten.

Matant, kaip Misė padeda Deividui ant peties galvą, Sebastianui nudiegė širdį. Iš jo paguodos ji nepriėmė.

– Gerai. Skrendu. – Nelaukdamas brolio atsakymo Sebastianas baigė pokalbį. Užgniaužęs įsiūtį dėl nepageidaujamo įvykių posūkio jis patraukė Misės link.

Ji visą laiką jį stebėjo, o jam priėjus nusišypsojo.

– Paprastai tai aš tokiu laiku tau padedu tvarkyti reikalus. – Ji pažvelgė į laikrodį. – Beveik aštuonios. Kas nutiko?

– Privalau skristi į Rolį. Lukas atsisako mūsų susitarimo.

– Skrisk, – linktelėjo ji. – Tai svarbu.

Svarbiau už ją. Jis kuo aiškiausiai suprato jos žodžius.

– Nenoriu tavęs palikti.

Misė dėkingai nusišypsojo.

– Man viskas gerai. Tėčio būklė vis dar nestabili, bet gydytojai sako, kad jis turėtų atsigauti. Smito pramonė tau svarbi. – Ji pakilo ir timptelėjo Sebastianą už rankos. – Pirmyn. Deividas nuveš tave į oro uostą.

Sebastianą išgąsdino jo paties nenoras ją palikti. Pirmą kartą gyvenime jis nejautė noro grįžti prie darbų. Turėtų kas nors jį pavaduoti, kad pats dar bent šiek tiek galėtų pabūti su Mise. Tačiau Keisų holdingas veikė kitokiu principu. Jo poreikis kontroliuoti visus verslo aspektus kaip tik ir reikalavo, kad iškilus nesklandumams tik jis vienas įstengtų viską sutvarkyti.