Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Ar tikrai susitvarkysi?

Misė nusipurtė išsigandusios ir pasimetusios mergaitės būsenos, kuri kelias pastarąsias valandas ją buvo užvaldžiusi. Ji išsitiesė. Lūpos tvirtai susičiaupė ir bejėgiškumą pakeitė įprastas profesionalumas.

Toks jos pokytis Sebastianą užklupo netikėtai.

Kaip dažnai ji nuo jo slėpė nuoskaudas, baimę ar liūdesį? Jos darbštumą priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau Misė nėra iškalta iš granito. Toli gražu.

Sebastianas delnais apėmė jai veidą.

– Pasakyk, kad esu tau reikalingas, ir niekur iš čia nepasijudinsiu.

Jos akyse sužibo ašaros. Kvėpavimas sutrūkčiojo. Kelis kartus sumirksėjusi Misė sunkiai nurijo seiles.

– Visai nebūtina. Mano šeima čia. Viskas bus gerai.

– Net neabejoju. Visi vienas kitą nuostabiai palaikote. Man tiesiog keista tave palikus išskristi.

Sebastianas buvo pripratęs ją nuolat matyti šalia. Staiga toptelėjo, kad, išskyrus tris ar keturias su darbu susijusias keliones, kurių kiekviena trukdavo apie savaitę, jie nebuvo išsiskyrę ilgiau nei tris dienas.

– Keista? – akimis šypsodamasi paklausė ji.

Tik tiek jam ir trūko. Jis palinko į priekį ir negalvodamas, ar į juos kas nors žiūri, pabučiavo Misę į lūpas.

Sebastianas pajuto, kaip jos kūnu nusirita nuostabos banga, bet jau kitą akimirką užsimiršo švelnių jos lūpų lytėjime. Ir apglėbė ją. Kol Misės pirštai kedeno Sebastianui plaukus, jis mėgavosi jos lūpomis ir minkšto kūno saldumu.

Jam už nugaros kažkas atsikrenkštė.

– Mums jau metas, – pasigirdo Deivido balsas.

Paleisti ją buvo nelengva. Kada vėl galės apkabinti? Sebastianas suprato, kad Misė privalo likti su tėvu ir šeima. Tačiau taip ilgai elgėsi kaip savanaudis niekšas, kad net dabar negalėjo atsispirti vilčiai, jog nepraėjus nė dviem savaitėms ji ir vėl bus Hjustone.

Užkaitusiais skruostais Misė žvelgė į jį iš po blakstienų.

– Jeigu tu nieko prieš, kurį laiką pasiliksiu su šeima.

Nuojauta jam šaukė, kad palikdamas ją čia elgiasi klaidingai, bet ką galėjo padaryti? Ji reikalinga šeimai. Jis reikalingas holdingui.

– Lik, kiek tik reikės.

Tik grįžk pas mane.

– Jaučiuosi puikiai, – pasakė Malkolmas Vordas, stumdamas į šalį mėginančios jį pavalgydinti Misės ranką. – Ar nemanai, kad tau laikas grįžti į Hjustoną? Praėjo jau trys savaitės.

Misė liovėsi kabinusi stambiai trintą bulvių košę ir pažiūrėjo tėvui į akis. Ji dar nespėjo jam pasakyti, kad išėjo iš darbo. Tėvas turėjo galvoti tik apie sveikimą. Jeigu sužinotų, kad laikas grįžti į Hjustoną jos nespaudžia, pradėtų nerimauti, o tai gaišintų sveikimo procesą. Kita vertus, tėvas savimi rūpintis niekada nemokėjo. Parapija jam visada būdavo svarbiausia. Paskui šeima. Paskui visas pasaulis. Ir tik galiausiai jis pats.

Turėti į šventąjį panašų tėvą nelengva.

– Turiu daugiau nei mėnesį nepanaudotų atostogų. Sebastianas neprieštarauja, kad kurį laiką slaugyčiau tave.

– Kiek liko?

– Trys dienos.

– Su kaupu.

Misė nunešė lėkštę į kriauklę ir išmetė susvilusį kepsnį ir pervirtas daržoves į šiukšlių dėžę. Dažniausiai tėvas neleisdavo išmesti maisto, bet tokios vakarienės net jis niekam nelinkėtų.

– Kas tave pavaduoja?

– Priimta laikina darbuotoja. Taip elgiamasi visada. Nesijaudink. Kai grįšiu, tikrai neliksiu be darbo. – Kas nors ją pasamdys. Arba ji galės likti Keisų holdinge ir užimti ryšių vadovės postą. Jeigu tos vietos niekas dar neužėmė.

– Tavo broliams jis patiko.

– Kas? – Įdėjusi į lėkštę didelį gabalą šokoladinio pyrago, Misė pastatė ją priešais tėvą. Šokoladas buvo vienintelis dalykas, kuriam jis negalėdavo atsispirti.

– Tavo šefas.

– Sebastianas – puikus vadovas. – Vien nuo minties apie jį Misės nugara nuvilnijo maloniai skausmingas virpulys. Kol stengdamasis pasveikti ir įveikti infekciją, dėl kurios nuolat kliedėjo, tėvas tris dienas gulėjo ligoninėje, Misė neturėjo laiko mąstyti apie tai, kas nutiko Las Vegase, ar spėlioti, kas bus ateityje

– Jis tavimi rūpinasi, tiesa?

Misė atsisėdo su savuoju gabalu trigubo šokolado skanėsto. Ruošti valgio ji nemokėjo, bet pyragus kepė puikiai.

– Jau ilgai pas jį dirbu.

– Kiek man teko girdėti, jus sieja daugiau nei darbas.

Nuo visažinio tėvo žvilgsnio jos skruostai užkaito. Kas jam papasakojo? Deividas? Ji buvo išgavusi iš jo pasižadėjimą tylėti. Neišpasakotų vien iš baimės, jog Misė gali atskleisti jo žmonai, kiek iš tiesų kainavęs naujasis jo revolveris.

– Nesuprantu, apie ką kalbi.

– Jis skambina kiekvieną dieną, o kartais net du kartus per dieną.

– Tai dėl darbo.

Nuo tėvo klausimų Misei trūko oro.

– Jie neseniai įsigijo naują bendrovę. – Jai nesant Sebastianui pavyko išgelbėti sandorį su Smito pramone . – Integruojant jos darbuotojus į Keisų holdingą kyla daug klausimų, todėl jis prašo padėti laikinai pavaduojančiai darbuotojai gauti reikiamą kontaktinę informaciją ir panašiai.

– O tas bučinys ligoninėje? – kasdienišku tonu paklausė tėvas. – Kaip ketini paaiškinti jį? Pagerintais darbdavio ir darbuotojo santykiais?

– Kas tau pasakė? – Misė pliaukštelėjo sau per degančius skruostus. Šitaip nesmagiai ji nesijautė nuo penkiolikos metų, kai tėvas užtiko ją ir Veiną Stoudmejerį besibučiuojančius įrankių stoginėje. – Jeigu Deividas, aš jam... – Grasinimo ji nebaigė, nes pabūgo savo tėvo kunigo akivaizdoje sulaužyti vieną iš dešimties Dievo įsakymų.

– Nesijaudink, brolis tavęs neišdavė. Man pasakė viena iš seselių.

– Puiku. Tiesiog nuostabu.

– Ar dėl to išsiskyrei su Timu? – toliau klausinėjo tėvas, aiškiai leisdamas suprasti: tai, kad prieš tris savaites buvo atsidūręs ant mirties slenksčio, nepanaikino jo gebėjimo susižinoti, kas vyksta aplinkui.

Misė nuvijo siaubingą mintį į šalį ir pasiryžo užvesti tėvą ant teisingo kelio.

– Ne. Timas išsiskyrė su manimi, nes dirbau daug valandų, o jis jautėsi vienišas. Jis rado kitą merginą. Sebastianas su tuo visai nesusijęs.

Bent jau ne tiesiogiai. Visgi pastarąsias savaites apmąstydama santykius su Timu, Misė suprato, kad savo jausmų Sebastianui nebuvo visiškai užgniaužusi, kaip pati manė. Ir jie gerokai jaukė prioritetus.

– Suprantu. Ar tai reiškia, kad dabar judu pora?

– Sebastianas ir aš? – Žodžiai išsprūdo drauge su skeptiško juoko protrūkiu. – Žinoma, kad ne. Aš ne jo tipo moteris. Jeigu jis kada nors vėl ves, išsirinks gražią, turtingą ir išsilavinusią merginą. Šiomis savybėmis aš nepasižymiu.

– Nepagalvojai, kad gali klysti?

Neįmanoma. Ji matė, kaip Sebastianas žvalgėsi po jos gimtąjį miestelį. Su šeima elgėsi mandagiai, bet į viską žiūrėjo vertinančiomis akimis. Nors savo brolių, brolienių, sūnėnų ir dukterėčių ji nė už ką neiškeistų nė į vieną Sebastiano aukštuomenės rato narį, visgi nėra akla jų trūkumams ir ydoms.

Nė vienas jos brolių nepasižymėjo principingumu, kuris skatintų dirbti šešiasdešimt valandų per savaitę. Džeikobas tik būdamas trisdešimt penkerių pagaliau suprato, ko nori iš gyvenimo. Visi buvo baigę koledžus ir sėkmingai kopė karjeros laiptais, tačiau po lygiai laiko skyrė darbui ir šeimai.

Sebastianui pusiausvyra – jokia vertybė. Verslas jam svarbiau už šeimą.

– Ar ką nors jam jauti? – nutraukdamas Misės minčių srautą tęsė pokalbį tėvas.

– Žinoma. Jis taip pat man neabejingas. Tačiau mūsų jausmai skirtingi.