Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Suprantu.

Ką gi jis supranta? Kad ji puikiai tam darbui tinka? Kad aptardama naują poziciją su jo tėvu ir broliu parodė nelojalumą ir nepagarbą? Kad ji taip myli jį, jog verčiau jau praleis kiekvieną savo gyvenimo dieną už trisdešimties pėdų nuo jo kabineto, nei niekada jo nebematydama?

– Ar neprieštarauji?

– Jeigu dirbsi Keisų holdinge, susitikinėti negalėsime.

– Tai irgi apsvarsčiau. – Argi neteisinga pasirinkti ką nors logiška, pavyzdžiui, nuostabų darbą, užuot leidusis į rizikingą nuotykį, tokį kaip pasimatymai su Sebastianu, kuris tęstųsi tik tol, kol jis to pageidautų? Senoji Misė, toji impulsyvi mergina, kuri buvo trumpam atgijusi Las Vegase, būtų pasirinkusi neaiškią ateitį su Sebastianu. Nelaimei, jau daugiau nei dešimtmetį ji priiminėjo sprendimus remdamasi galva, ne širdimi. – Bet mes jau buvome nusprendę, kad palikę Las Vegasą santykių netęsime.

– To norėjai tu. Aš buvau suplanavęs kitaip.

Misė atsisakė jaustis kalta jį nuvylusi. Juokinga net galvoti, kad sugebėtų ilgai išlaikyti jo dėmesį.

– Šiam darbui tinku idealiai.

– Tada, jeigu nori būtent darbo, pasirinkai teisingai.

Perdžiūvusia burna ji negalėjo ištarti nė žodžio, todėl tik linktelėjo galva. Sebastianui abejingai susitaikius su jos sprendimu, skrandis tapo kietas lyg akmuo. Kita vertus, ko ji tikėjosi? Aistringo maldavimo, kad pasirinktų jį, o ne karjerą? Galiausiai jis netgi džiaugsis, kad ji leido taip leng­vai išsisukti.

Vežama namo, prislėgta ir nelaiminga, Misė leido Sebastianui užpildyti tylą mandagiomis beprasmybėmis. Jis pasiteiravo apie jos šeimą ir papasakojo visas bendrovės verslo naujienas. Nerašytu susitarimu jie vengė kalbėtis apie tai, kas juos jaudino labiausiai: apie jos naują darbą, apie buvusių bendradarbių reakciją į paaukštinimą ir apie tai, kas dar prieš valandą tarp jųdviejų buvo.

– Ačiū, kad atsiuntei vairuotoją manęs paimti, – padėkojo Misė, Sebastianui nešant lagaminą į jos nuomojamą butą. Pirmą kartą gyvenime jo akivaizdoje jausdamasi nejaukiai, ji ėmė žaisti rankinės dirželiu ir svarstyti, ar neturėtų pakviesti jo ko nors išgerti.

– Nėra už ką. – Jis pasviro į Misę ir pabučiavo ją į lūpas.

Nors Sebastiano bučiniai iki gyvenimo pabaigos tirpdys ją lyg atogrąžų saulė sniegą, skrandis beviltiškai susitraukė. Šis trumpas bučinys buvo atsisveikinimas.

– Pasimatysime rytoj ryte, – tarė ji.

– Rytoj per pusryčius vyks susirinkimas. Kai tik būsiu biure, užsuksiu į tavo naująjį darbo kabinetą.

Sebastianas išėjo palikęs ją stovinčią svetainės viduryje, linksinčią galva kaip spyruoklinė lėlė. Jis taip greitai iš aistringo meilužio virto palaikančiu buvusiu darbdaviu, kad ji pasijuto lyg botagu perlieta. Misė džiaugėsi nusprendusi nieko jam nesakyti apie kūdikį.

Kai nėštumas taps akivaizdus, leis visiems patikėti, kad vaiko tėvas – Timas. Nebuvo prasmės dėl trumpo Vegaso romano versti Sebastianą mokėti visą likusį gyvenimą. Tai kas, kad instinktai kuždėjo ją elgiantis neteisingai? Penkiolika metų ji neleido sau eiti širdies keliu. Ir priprato rinktis logiškus sprendimus. Jos gyvenimui vadovavo protas.

Dar paauglystėje ji pamatė, kas nutinka, kai širdies norai paima viršų. Gaila, kad tos pamokos neprisiminė Las Vegase.

Sebastianas tarsi vėjas įlėkė į tėvų namus. Jis buvo įsiutęs, kad tėvas ir vėl įsikišo į verslo valdymą, ir piktas ant savęs, kad pats nepagalvojo paskirti Misės į ryšių vadovės vietą.

– Sebastianai, – savo darbo kabinete stodamasi nuo kompiuterio prabilo Zuzana, – ką čia veiki?

– Atėjau pasikalbėti su tėčiu.

Ji tiriamai nužvelgė sūnaus veidą.

– Ką vėl jis iškrėtė?

– Nepasitaręs su manimi pasiūlė Misei darbą.

– Esu tikra, kad taip pasielgė vedamas gerų ketinimų.

– Pernelyg dažnai jį teisini, – stengdamasis kalbėti ramiai papriekaištavo Sebastianas. Juk pyko jis ne ant mamos. – Kur jis?

Eidamas Zuzanos nurodyta kryptimi Sebastianas rado tėvą bibliotekoje.

– Pasiūlei Misei ryšių vadovės pareigas?

– Sveikas, Sebastianai. – Brendonas nusiėmė skaitymui skirtus akinius. – Taip.

– Kodėl taip pasielgei?

– Ji yra holdingo dalis. Be to, su darbu susitvarkys. Jau seniai privalėjai ją paaukštinti. Jeigu taip ir būtum pasielgęs, galbūt ji niekada nebūtų nusprendusi išeiti.

Sebastianas užgniaužė niurzgesį. Kad ir kaip nenorėdamas, turėjo pripažinti, kad tėvas teisus. Misė pernelyg išsilavinusi dirbti jo padėjėja. O jis, pasilaikydamas ją vien tik sau, elgėsi kaip savanaudis niekšas.

– Turėjai pirma pasikalbėti su manimi.

– Pasikalbėjau su Maksu. Ji dirbs pas jį. Mintis jam patiko.

Kaip Sebastianas galėjo ginčytis? Tėvo logika nepriekaištinga. Tik jo metodai vertė Sebastianą griežti dantimis. Ir Misės jis negalėtų sulaikyti nuo darbo, kuris jai akivaizdžiai svarbesnis už santykius su juo.

Jis net neketino sau prisipažinti, kad suvokė džiaugęsis, jog ji atsistatydino. Džiaugęsis, kad ji miegos jo lovoje, užuot dirbusi jo holdinge. Leisdamas aistrai užgožti protą pats prieštaravo viskam, kuo tikėjo. Kodėl tada jam norisi į ką nors spirti?

– Kodėl niekas su manimi apie tai nepasikalbėjo?

– Misė pati norėjo tau pranešti naujienas.

– Kaip gaila, kad prieš eidamas pas Misę neatėjai pasikalbėti su manimi. Pats mielai būčiau jai pasiūlęs tokią galimybę.

– Atleisk, kad palikome tave nuošalyje. – Neatrodė, kad Brendonas bent kiek apgailestautų apėjęs Sebastianą ir dar kartą patvirtinęs savo autoritetą. – Kai sužinojau, kad ji išeina iš darbo, sprendimas kilo spontaniškai. Pasikalbėjau su Mise Las Vegase, tačiau dėl jos tėvą ištikusios nelaimės atsakymą gavau tik prieš dvi dienas.

Naujieną ji slėpė ištisą mėnesį.

– Buvai sutelkęs dėmesį į „Smito pramonę“, – tęsė Brendonas. – Nesuprantu, ko taip širsti. Neleidome pasprukti vertingai darbuotojai.

O Sebastianas prarado galimybę puoselėti asmeninius santykius.

Pagunda liepti tėvui nesikišti tarsi užrišo liežuvį. Dar niekada gyvenime Sebastianas nesijautė toks nevertas vadovo pozicijos. Vadovai turi atsakymus į visus klausimus. Jų rankose valdžia. Jis nesijautė turįs nei vieno, nei antro.

– Misė taps puikia Ryšių skyriaus vadove, – pasakė tėvas. – Pamatysi.

Sebastianas dirbtinai nusišypsojo.

– Net neabejoju.

– Vadinasi, viskas ne dėl to, kad įsikišau?

– Ar nori vėl vadovauti bendrovei? – Sebastianas ir pats nesuprato, iš kur kilo šis klausimas. Jis suprato tik tai, kad yra pasirengęs atsisakyti darbo, kuriam buvo gimęs. Galbūt išeis dirbti į Fortune 500 korporaciją. Arba įkurs savo bendrovę. Darys tai, kas nebus susiję su šeima. – Tik tark žodį, ir manęs neliks.

Iš tėvo veide atsispindinčios nuostabos Sebastianas suprato, kad jam pagaliau pavyko pramušti sienoje skylę.

– Bendrovei vadovauti nenoriu. Pensija...

– Be galo nuobodus dalykas. Suprantu. Mama norėjo, kad įtikinčiau tave likti pensininku. Jai patinka, kai esi namie. Dievas žino kodėl, juk per golfą tavęs vis tiek beveik nemato. – Sebastianas įsirėmė rankomis į klubus. – Turbūt ji nuogąstauja, jog grįžęs į darbą gali pakenkti širdžiai. Bet gal ji klysta saugodama tave nuo to, ką be galo mėgsti.

– Sebastianai? – Į kambarį žengė Zuzana. Kažin kiek ji spėjo nugirsti? – Gal liksi vakarienės?

– Ne. Grįžtu į biurą. Be Misės pagalbos kelias pastarąsias savaitės gerokai atsilieku su darbais. – Jis paskutinį kartą pažvelgė į tėvą. – Buvai teisus norėdamas, kad ji liktų holdinge. Galiu tik tikėtis, kad taip pasielgei vedamas gerų ketinimų.