Кэт Шилд - Išlošta naktis

Ir jeigu dėl to privalės dirbti Keisų holdingo Ryšių skyriaus vadove ir neleisti Sebastianui sužinoti, kad jis yra vaiko tėvu, ji taip ir pasielgs.

Devintas skyrius

Sebastianas skubėjo namo vildamasis, kad atvyks anksčiau už Misę. Jos lėktuvas nusileido prieš valandą, bet dėl spūsčių pusvalandžio kelionė veikiausiai užtruks dvigubai ilgiau. Laukdamas pikto skambučio jis patikrino mobilųjį; sužinojusi, kad jo siųstas automobilis gabena ją ne namo, o pas jį, Misė veikiausiai bus labai susierzinusi.

Mėnesį trukęs išsiskyrimas paveikė ir jo darbą, ir asmeninį gyvenimą. Pakeitęs tris padėjėjas, kurių viena ilgiausiai išbuvo devynias dienas, Sebastianas puolė į neviltį.

– Neįmanoma rasti geros pagalbininkės, – pasukęs į įvažiuojamąjį keliuką sumurmėjo jis ir ėmė nekantriai barbenti pirštais į ranktūrį, laukdamas, kada atsivers kaliojo metalo vartai.

Sebastiano namas stovėjo eklektiško stiliaus namų kaimynystėje – tarp amžiaus vidurio rančų ir dvidešimt pirmo amžiaus vilų. Čia, netoli Hjustono centro, kur buvo išplėtota paklausi mokyklų sistema, daugelis žmonių, tokių kaip Sebastianas, įsigydavo namą su dideliu žemės plotu ir senais medžiais ir nugriovę senąjį pastatą susikurdavo naujovišką mini valdą.

Prie paradinių durų jau stovėjo juodas miesto automobilis. Sebastianas už jo sustojo ir išlipo. Vairuotojas jį pasitiko prie užpakalinių keleivio durelių.

– Laba diena, pone Keisai.

– Sveikas, Burtai. – Keliaudamas Sebastianas dažnai naudodavosi šio vairuotojo paslaugomis. – Ar panelė Vord jau viduje?

– Ne, pone, – atsakė vairuotojas, laikydamas ranką ant durelių rankenos. – Ji norėjo palaukti, kol grįšite.

– Kiek laiko jau čia stovite?

– Dešimt minučių. – Vairuotojas atidarė dureles.

Pasiruošęs atremti Misės susierzinimo išpuolį Sebastianas žvilgtelėjo į vidų ir pamatė ją miegančią – šonu susirangiusią ant sėdynės ir panardinusią skruostą į delną. Šis vaizdas sudrebino tvirčiausias jo širdį juosiančias sienas. Akimirksniu jis ir vėl nusikėlė į pirmąją jųdviejų naktį, kai ištisą valandą stebėjo ją miegančią.

Pritūpęs prie automobilio Sebastianas užkišo rudų plaukų sruogą Misei už ausies. Kadangi ji nesujudėjo, paėmė ją ant rankų.

– Paimk lagaminą, – lipdamas laiptais link paradinių durų paliepė jis vairuotojui.

Namų prižiūrėtoja Sebastianą veikiausiai stebėjo pro langą, nes, vos jam užlipus laipteliais, atvėrė duris. Jis nesustodamas užnešė Misę plačiais marmuriniais laiptais į antrame aukšte esantį savo miegamąjį.

Kaip sunku jai turėjo būti namuose, jeigu užmigo per vos dešimt minučių. Nejaugi broliai ir jų žmonos visai nepadėjo? O gal visi pasinaudojo dosnia jos prigimtimi ir leido vienai tempti slaugymo naštą?

Kai Sebastianas nuleido Misę ant čiužinio, ji pravėrė akis.

– Sebastianai? – Žiūrėdama į jį švelniu, dar ne itin sufokusuotu žvilgsniu, ji pakėlė ranką ir palietė jam skruostą.

– Ilgėjausi tavęs, – išsitiesdamas greta pasakė jis.

Ji pasivertė ant šono ir prisiglaudė prie jo.

– Aš taip pat tavęs ilgėjausi, – sumurmėjo Misė šiltai kvėptelėdama jam į kaklą.

Jos ranka prasibrovė pro jo kaklaraištį, pro sagas ir užčiuopė nuogą odą.

Akimirksniu įsiaudrinęs Sebastianas apėmė delnu jos veidą ir prispaudė lūpas prie josios. Aistra aptemdė jam protą. Mėnuo be Misės pavertė jį alkstančiu meškinu. Todėl dabar jis godžiai vaišinosi tyliais jos dūsavimais ir prigludusiu liaunu kūnu. Vartydamasis su Mise plačioje lovoje Sebastianas išrengė ją iki apatinių ir pats, jau būdamas be švarko, kaklaraiščio ir batų, nekantrių jos pirštų atlapotais marškiniais įsitaisė jai tarp šlaunų.

Traukdamas į save saldų aromatą Sebastianas lūpomis ėmė keliauti jos gerkle, nuslydo link tarpo tarp krūtų ir apsistojo ties liemenėlės nėriniu. Liežuviu braukdamas per šiurkštų kraštą mėgavosi tankiu jos krūtinės kilnojimusi, tuo pat metu pirštų galiukais vis aukščiau kutendamas jos šlaunį.

– Pasimylėk su manimi, – sušvokštė Misė, pirštais slysdama jo šonais; įspraudusi rankas tarp jųdviejų kūnų, ji ėmė grabalioti diržo sagtį. – Noriu jausti tave savyje.

Misės žodžiai pakurstė ant ribos balansuojantį jo libido.

– Neskubink manęs. Ketinu iš naujo susipažinti su kiek­vienu tavo kūno coliu.

– Taip ilgai laukti negaliu. – Ji pajudino klubus, kad Sebastiano varpa geriau įsistatytų į jos branduolį.

Net per skiriančius medžiagų sluoksnius Sebastianas jautė, kad ji liepsnoja. Šis žinojimas paskatino jį pamiršti visus planus. Per kelias sekundes likę drabužiai jau gulėjo ant žemės, o Sebastianas buvo įsitaisęs virš sudrėkusios Misės.

Slysdamas į jos ankštą makštį, jos raumenims standžiai jį apglundant, jis pratisai sudejavo, o ji stumtelėjimu priėmė jį dar giliau. Sebastianas panardino veidą į jos kaklo linkį. Susilieję ne tik kūnais, bet ir sielomis, Misės nagams vis labiau smingant jam į nugarą, jie ėmė drauge judėti.

Sebastianas stengėsi prailginti jųdviejų mylėjimąsi, tačiau jos aistringi šūkčiojimai ir nekantrūs judesiai nukirto valios virves. Įspraudęs ranką tarp jų kūnų, jis palietė jos pumpurą, ir Misės kūnu nusirito grandininė orgazmo reakcija. Baigiamuoju stumtelėjimu jis pergalingai sušuko.

– Tavo grįžimą vaizdavausi ne taip, – parvirsdamas ant nugaros sumurmėjo jis, o jos kūnas suglebo jam ant krūtinės kaip erotinė fantazija.

Misė nosimi pasitrynė jam į kaklą.

– Tikrai? O aš tik apie tai ir galvojau.

Apvalūs jos sėdmenų iškilumai taip ir prašėsi Sebastiano rankų. Jis pirštų galais ėmė nuo juosmens iki šlaunų brėžti tobulą lanką. Sebastianą žavėjo kiekvienas jos colis. Nykščiui slystant Misės klubu, kūną užliejo pasitenkinimas.

Misė pakėlė galvą ir įrėmė kaktą jam į krūtinę. Prieš sekundę jos balsas skambėjo lengvai ir nerūpestingai, o dabar veidas atrodė kuo rimčiausias.

– Kas neduoda ramybės? – tylai užsitęsus paklausė Sebastianas.

– Tiesiog imsiu ir pasakysiu.

Tačiau galvoje ji ir toliau ieškojo tinkamų žodžių. Mylėjimasis padėjo Sebastianui apmalšinti ankstesnį nekant­rumą. Leisdamas Misei pačiai susitvarkyti su ją kankinančiu klausimu, jis tylėdamas laukė.

– Manau, bus geriau, jei pirmiau apsirengsime.

Išsprūdusi iš Sebastiano glėbio ji užsitempė džinsus ir marškinėlius; ant veido užkritę ilgi plaukai neleido jam įžvelgti Misės veido išraiškos. Trūkčiojantys judesiai ir susikaupimas rodė, kad kažkas negerai. Sebastianas mėgino nekreipti dėmesio į pilve bruzdantį nerimą. Mėnesį trukęs išsiskyrimas jį paveikė labiau, nei pats tikėjosi. Dabar, kai Misė buvo pasiekiama ranka, nenorėjo, kad nemalonūs jausmai trukdytų ją stebėti.

Misė sviedė į Sebastianą trumpikes. Kai jis apsimovė apatinius, išpoškino:

– Nuo rytojaus esu naujoji Ryšių skyriaus vadovė.

Jeigu Sebastianas nuo jos būtų slėpęs panašios svarbos naujieną, Misė veikiausiai būtų pakėlusi vėją, kuris net namo stogą būtų nunešęs. Tačiau Sebastianas nebuvo pratęs šėlti ir griaudėti kaip vasaros griaustinis. Ne, jo įsiūtis būdavo ramus ir ledinis, o tai prilygo viesului, padaugintam iš dešimties.

– Kada tai nutiko? – stingdantis jo balso šaltis būtų galėjęs sunaikinti ištisą apelsinų derlių.

– Tavo tėvas šią mintį man pakišo dar Las Vegase. – Misė skvarbiai žvelgė į neįskaitomą jo veidą mėgindama atspėti, kaip smarkiai jis pyksta. – Prieš kelias dienas paskambino Maksas, ir aš sutikau.