Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Ar tu – Sebastiano mergina?

– Ne. Dėl Dievo, tikrai ne. – Misės juokas jai pačiai nuskambėjo isteriškai. – Aš Keisų holdingo Ryšių skyriaus vadovė.

– Štai kaip. – Šviesi jos šypsena būtų perskrodusi net tirščiausią rūką. – Aš Keitlina Murei.

Moteris, su kuria Sebastianas prieš išvykimą į konferenciją Vegase šešis mėnesius kartkartėmis susitikinėjo. Moteris, kuriai, Zuzanos manymu, Sebastianas turėjo pasipiršti.

– Malonu susipažinti. Esame kalbėjusios telefonu. Aš Misė Vord, buvusi Sebastiano padėjėja.

– Kurį laiką buvai išvykusi. Sebastianas minėjo, kad tavo tėvas patyrė avariją.

Na gerai, vadinasi, Keitlina yra nuoširdžiai miela mergina, o tai jau maloni staigmena, palyginti su kitais šį vakarą sutiktais žmonėmis. Vadinasi, Sebastianas, grįžęs iš Las Vegaso, buvo su ja susisiekęs. Misės tai nenustebino.

– Jeigu dūrį peiliu galima pavadinti avarija, tada taip.

– Dūrį peiliu? – Keitlina atrodė šokiruota. Savo paauksuotame pasaulyje jai neabejotinai buvo sunku net įsivaizduoti tokį smurtą. – Kaip siaubinga. Kaip tai nutiko?

– Mano tėvas kunigas. Jis nuvyko pagelbėti vienai parapijietei ir atsidūrė tarp jos ir jos vaikino, kuris norėjo ją sužaloti. Bet dabar jam viskas gerai, – patikino Misė matydama, jog nepagražintai pateikti faktai Keitliną gerokai sukrėtė. – O tas vaikinas kalėjime.

– Tada gerai. – Ji įsimetė lūpų dažus į rankinuką. – Ar šį vakarą gerai leidi laiką?

– Man regis, sėdžiu ne savo rogėse.

– Ak? Kodėl?

– Esu kilusi iš mažo vakarų Teksaso miestelio. Tokie dideli renginiai mane gąsdina. Klausydamasi žmonių pokalbių, pusės jų net nesuprantu.

Gražų Keitlinos veidą iškreipė šelmiška šypsena.

– Duosiu tau senbuvės patarimą. Dauguma jų ir patys nesupranta, apie ką kalba.

Misei pradėjus juoktis, nesaugumas ėmė tirpti. Keitlina jai nuoširdžiai patiko. Nieko nuostabaus, kad Zuzana tikėjosi, jog Sebastianas paprašys šios aukštuomenės damos už jo tekėti.

– Kiek laiko jūs su Sebastianu pažįstami?

– Man regis, visą amžinybę. Mūsų tėvai kartu lankė koledžą ir iki šiol tebėra geriausi draugai. Aš, galima sakyti, užaugau kartu su Sebastianu, Maksu ir Natanu. Žinoma, esu už juos gerokai jaunesnė. Su manimi jie elgdavosi kaip su įkyria mažąja sesute.

– Labai pažįstamas jausmas, – pasakė Misė, kuriai Keitlina patiko vis labiau ir labiau, nors širdis ir sunko suvokiant, kaip tobulai ši moteris tinka Sebastianui į porą. Toks pat išsilavinimas. Toks pat gyvenimo būdas. – Turiu keturis vyresnius brolius, paskui kuriuos lakstydavau tarsi pamestas šunytis.

– Būtent. – Keitlinos gerkle melodingais raibuliais atsirito juokas. – Pamaniau, kad vieną dieną jie pradės į mane žiūrėti kitaip. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Tačiau mes visą laiką ir liksime tik draugai. Buvo malonu su tavimi susipažinti.

– Man taip pat, – atitarė Misė.

Prieš veidrodį ji dar šiek tiek užtruko – pasipudruoti nosytės ir pasidažyti lūpų. Susitikimas su Keitlina nuteikė filosofiškai. Nuo pat mokyklos laikų Misė pavydėjo tokioms merginoms. Jos taip lengvai narstė po šį materialinės gerovės ir išprusimo pasaulį. Greta jų Misė jautėsi netašyta ir nerangi. Jeigu drauge su Keitlina stovėtų abipus Sebastiano, iš šalies žiūrintieji manytų, kad tai su Keitlina jis yra pora. Jie abu tryško pasitikėjimu, kuriuo Misė niekada negalės pasigirti.

Ir tai buvo tik dar viena priežastis, kodėl Misė privalėjo puoselėti su Sebastianu išimtinai darbinius santykius. Perkreipusi lūpas ji išėjo iš moterų tualeto ir patraukė ieškoti buvusio viršininko.

– Pralošiau visus pinigus, – Misei prisiartinus pasakė jis. – Eime iš čia.

– Bet praėjo dar tik valanda. – Gal jis jau pradėjo jaustis nesmagiai, kad ji nedera prie susirinkusiųjų?

Sebastianui jos žodžiai nepatiko.

– Kaip suprantu, pageidautum atsilošti pralaimėtus pinigus? – Jo pirštai apglėbė Misės juosmenį ir vos spustelėję privertė ją žengti artyn. – Pasirodžiau renginyje, atlikau pareigą paaukodamas pinigų alkstantiesiems. Dabar noriu parvežti tave namo.

Šito ji ir bijojo.

– Žinoma. Pagaliau juk rytoj darbo diena. Manau, kad reikėtų anksčiau nueiti miegoti.

– Klaidingai mane supratai, – liepsnojančiomis akimis pasakė Sebastianas. Prikaustanti jo delno šiluma prasiveržė pro šilkinę Misės suknelę ir jos pulsas šoktelėjo aukštyn. – Ar labai supyksi, jeigu pasakysiu, kad šis renginys tebuvo pretekstas praleisti su tavimi šiek tiek laiko?

Kai Misė suvokė jo žodžių prasmę, žandikaulis iš nuostabos nukaro, o užplūdęs ilgesys kaipmat ėmė kėsintis į sveiką protą.

– Darai didžiulę klaidą.

– Nesuprantu.

Ji parodė į savo drabužius ir plaukus.

– Tai ne aš. Las Vegasas tebuvo fantazija.

– Man atrodo, kad tai tu.

– Ne. Aš esu toji, kuri iki vėlumos sėdi biure ir dirba darbą, kuris neatitinka pernelyg aukštos jos kvalifikacijos, o laisvalaikiu mezga maldai skirtus šalikus ir savanoriauja moterų prieglaudose. Aš negeriu. Nevaikštau į klubus. Nesu nei žavinga, nei įdomi. – Ji stovėjo nusukusi veidą į šalį, kad Sebastianas nematytų akyse besitvenkiančių ašarų.

– Ar žiūrėjai į veidrodį? Esi graži. O man – žavingiausia pasaulyje moteris. – Net jeigu jo komplimentai buvo visiškas melas, Misės keliai nuo jų vis viena linko. – O dabar dinkime iš čia.

Kaip po tokios kalbos ji galėjo jam atsispirti? Laimei, einant durų link, kelią jiems vis pastodavo tai vienas, tai kitas svarbus asmuo su klausimais apie verslą, tėvą ar kvietimais papietauti. Daugumą jų Misė atpažino. Per ketverius darbo pas Sebastianą metus ji ne su vienu jų buvo kalbėjusis telefonu.

O jie savo ruožtu atrodė nustebę matydami ją su Sebastianu ne darbo valandomis. Jie beveik girdėjo juos spėliojant, kodėl Sebastianas atsivedė buvusią vyriausiąją padėjėją į šį labdaros renginį. Netgi pristatoma kaip naujoji Ryšių skyriaus vadovė ji vis tiek jautėsi pašaliete.

Jeigu kalbama būtų tik apie Sebastianą ir ją, ji nesijaudintų nė per nago juodymą. Jo bučiniai tarsi burtai tirpdė jos baimes. Kiekvienas jų pasimylėjimas buvo tarsi pasivažinėjimas aistros kalneliais. Tačiau visapusiški santykiai egzistavo ne vien už uždarų durų, bet ir viešumoje. O savęs šalia Sebastiano ji negalėjo net įsivaizduoti.

Veždamas Misę atgal į namus Sebastianas tylėjo. Jo pirštai barbeno į vairą, skaičiuodami laiką tik pagal jam vienam girdimą ritmą. Atrodė, lyg jis nerimautų. Pripratusi Sebastianą matyti šaltakraujiškai nusiteikusį Misė iš padilbų jį nužvelgė.

– Renginyje sutikau Keitliną Murei, – pasakė ji. – Man ji pasirodė labai maloni mergina.

– Keitlina šauni moteris.

– Ji sakė, kad jūsų šeimos glaudžiai susijusios.

– Tikriausiai taip ir yra. – Sebastianas metė į Misę klausiamą žvilgsnį.

– Tavo mama teisi. Keitlina tau tobula pora. Ji pažįsta tuos pačius žmones kaip ir tu. Lankosi tuose pačiuose renginiuose. Esu tikra, kad ji baigė visas reikiamas mokslo įstaigas.

– O aš jai jaučiu vien draugiškumą.

– Nuo to jau galima pradėti.

– Gal kadaise to būtų užtekę. – Sebastianas atsisuko į ją. – Kol nepažinau tavęs Las Vegase.

Misės širdis tapo lengva kaip plunksnelė. Akimirką jai pritrūko kvapo. Tačiau nespėjusi panirti į fantazijas ji suėmė save į rankas. Niekas tarp jų nepasikeitė.

– Tai, kas tarp mūsų nutiko, tebuvo aistra.

– Kodėl tada negaliu liautis apie tave galvojęs?