Кэт Шилд - Išlošta naktis

Tai, ką Sebastianas šį vakarą apie ją sužinojo, privertė sunerimti. Akivaizdu, kad tas idiotas paauglys, galvojęs tik apie save, privertė ją pereiti pragarą, tačiau kaip smarkiai liko pažeistas jos gebėjimas pasitikėti? Ji sakė nevertinanti Sebastiano per tą pačią prizmę, per kurią vertino mokyklos laikų vaikiną, tačiau jis vis tiek savęs klausė, ar viduje ji jam nepriekaištauja dėl jo gerovės ir visuomeninės padėties.

Keturias savaites, kol Misės nebuvo, jis daug apie ją galvojo. Ir suprato, kad jos ilgisi. Sebastianas prisigalvodavo įvairiausių priežasčių jai paskambinti kartą ar du per dieną, kad tik išgirstų balsą.

Nors toks elgesys buvo gryniausias laiko švaistymas, jis negalėjo liautis jai skambinėjęs. Jį erzino tai, kad Misė nuolat jo mintyse. Sebastianas nebegalėjo kontroliuoti nei savo minčių, nei veiksmų, o nuolatinė kova su poreikiu susisiekti su ja dešimtis kartų per dieną buvo perspėjamas ženklas, kad jis juda dar pragaištingesnių tendencijų linkme – ketina atsisakyti darbų, kad galėtų su ja praleisti dieną lovoje, arba perstumdyti dienotvarkę, kad galėtų ilgiau pabūti su ja per pietus.

Gal jos naujas darbas ir sukūrė šiokį tokį barjerą, bet Sebastiano troškimams kliūtimi netapo. Daug sunkiau buvo įtikinti Misę pasitikėti jo gebėjimu apsaugoti ją savo socialiniame rate. Šią užduotį jis buvo pasiruošęs įvykdyti. Labdaros vakaras Sebastianui padėjo suvokti, kaip smarkiai jis trokšta, kad Misė taptų jo gyvenimo dalimi.

– Atleisk mano vyrui. – Atsiprašydama Ema gūžtelėjo. – Po paskutinio apsilankymo pas gydytoją jis ėmė elgtis šiek tiek neprotingai.

Sebastianas buvo besakąs, kad jos vyras apskritai linkęs elgtis neprotingai, bet netikėtai suprato, jog visai neseniai viena moteris jį apkaltino ta pačia yda. Galbūt neprotingumo genas – visų Keisų vyrų prakeikimas?

Eidamas su Ema durų link Sebastianas atidarė dėžutę ir pažvelgė į vidų. Iš juodo aksomo lizdo jam mirktelėjo deimantai.

– Nepakartojama, – pasakė jis. – Eskizai visai neatskleidžia tavo kūrinių grožio.

Ema atsipalaidavusi nusišypsojo.

– Ačiū. Kai sulaukiau tokio pasisekimo, tikriausiai manai, jog pripratau matyti žmones patenkintus mano darbais. Tačiau šis dirbinys ypatingas. Gal nuskambės kvailai, bet jį kurdama jaučiau magišką energiją.

– Visai ne kvaila. Esi tikra menininkė. – Sebastianas palinko prie brolio žmonos ir pabučiavo į skruostą. – Ačiū, Ema. Tikiuosi, kad mano brolis žino, koks yra laimingas tave turėdamas.

– Žinau, – iš fojė pasigirdo Natano balsas; jaunėlis stovėjo susikryžiavęs ant krūtinės rankas, o jo akys svaidė žaibus. – O kai tik išsinešdinsi, parodysiu taip, kad ji ilgai nepamirš.

Naujasis Misės darbo kabinetas buvo dar mažesnis už celę, kurioje ji ketverius metus plušo greta Sebastiano biuro. Tačiau čia buvo durys. Ir langas. Šią akimirką ji mėgavosi ir vienu, ir kitu.

Siurbčiodama arbatą, kurios nusipirko pakeliui į darbą, Misė stebėjo, kaip už lango esantis pastatas tekančios saulės šviesoje nusidažo aukso spalva. Kodėl pusę septynių ryto ji jau darbe? Nes vakar dėl iš anksto sutarto apsilankymo pas gydytoją turėjo anksčiau išeiti iš darbo, o savo pareigas siekė atlikti kuo geriau.

Stiprus beldimas į duris pranešė, kad ji nebe viena. Taip anksti į biurą atvykdavo tik vienas žmogus.

– Labas rytas, Mise. – Sebastianas nužvelgė ją su žavingiausia šypsena veide. – Tu labai ankstyva.

Tris pastarąsias dienas jis kiekvieną rytą užeidavo pas ją pasisveikinti. Linksmesnio, nei šį rytą, Misė jo nebuvo mačiusi. Ir tai ją neramino.

– Turiu nebaigtų darbų.

Petimi parėmęs durų staktą Sebastianas pažvelgė į jos puodelį.

– Geri arbatą? – Dažniausiai rytinį pokalbį su Mise jis pradėdavo pastaba apie jos kofeino poreikį. – Tai bent pokytis.

– Ne itin gerai miegu, todėl lioviausi gerti kavą. – Jos akys degė.

Ji prastai miegojo nuo pat tos dienos, kai paaiškėjo, kad yra nėščia. Ramybės nedavė pernelyg daug dalykų. Dieną nerimą pavykdavo pažaboti mokantis naujo darbo subtilybių.

– Prieš miegą būtų neblogai pasimankštinti, – šelmiškai tarė Sebastianas. – Galėčiau padėti.

– Ne. – O dangau! Tik to dar trūko. – Tai dėl naujų pareigų. Turiu daug ko išmokti.

– Visada buvai perfekcionistė. – Jis žengė žingsnį per slenkstį. – Maksas labai patenkintas tavo darbu. Todėl gali atsipalaiduoti.

Jos kūną kausčiusi įtampa šiek tiek atlėgo, bet galvos svaigulys niekur nedingo.

– Ačiū. Smagu girdėti.

– Penktadienį mano mamos gimtadienis. Tėvų namuose renkasi visa šeima. Prisijungsi?

Kvietimas nebuvo neįprastas. Ir anksčiau ji buvo šventusi su jais šeimos šventes. Niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad Misė pas Sebastianą tiesiogiai nebedirbo. Visgi instinktai liepė atsisakyti.

– Norėčiau, bet šį savaitgalį bus švenčiama diena kritusiųjų karuose atminimui pagerbti, ta proga ketinu grįžti namo pasižiūrėti, kaip laikosi tėvas.

Nevisiškas melas. Ji buvo pažadėjusi šeimai pamėginti atvykti į kasmet rengiamą Vordų mėsos kepimo ant grotelių šventę.

– Mama primygtinai reikalavo, kad pakviesčiau ir tave. Ji labai nusivils, jeigu nepasirodysi. Tėvas ruošia kažkokią grandiozinę staigmeną. Mama jaudinasi, kad staigmena nevirstų katastrofa.

Misė jautė, kad jos atkaklumas tirpsta. Zuzaną ji nuoširdžiai mylėjo. O ir Brendonas gerokai pasistengė, kad tik ji gautų šias pareigas.

– Na, manau, jei išvyksiu į Kruseidą ankstų šeštadienio rytą, daug neprarasiu.

– Puiku. Atvažiuosiu tavęs paimti apie šešias. Vakarienė septintą.

Vakarienė su šeima gal ir nėra neįprastas dalykas, bet tai, kad Sebastianas ketina atvykti jos pasiimti, jau visai kas kita.

– Ir pati galiu vairuoti.

– Nebūtina. – Jo tonas bylojo, kad ginčydamasi ji tik veltui švaistytų laiką. – Pasimatysime penktadienį.

– Penktadienį, – atkartojo ji spėliodama, kur ką tik įsivėlė.

Per kitas dvi dienas Misė dešimtis kartų kėlė ragelį ir vis pradėdavo rašyti elektroninį laišką, norėdama Sebastianui pranešti persigalvojusi. Nuo to laiko, kai Las Vegase su juo permiegojo, nebebuvo nesuskaičiuojamus viršvalandžius dirbanti jo padėjėja. Dabar ji buvusi meilužė. Pasikeitę jųdviejų santykiai įkalino ją tarp dviejų jausmų: ji ilgėjosi jo meilumo, bet tuo pat metu bijojo nusivilti.

Penktadienio vakarą nuo nervų Misei ėmė mausti skrandį, todėl norėdama nusiraminti pradėjo valgyti šokoladinius ledus. Gal ir ne itin geras pasirinkimas nuolat pykinamai nėščiajai, tačiau traškučiai liko darbe.

Kai pasigirdo skambutis, Misė pastatė ant naktinio stalelio nebaigtus valgyti ledus ir nuėjo atidaryti durų. Rankomis perbraukusi suknelę ji liepė sau nusiraminti. Tai tik paprasta vakarienė pas Keisus.

Tačiau vietoje Sebastiano už durų stovėjo Timas, o jo rankose buvo didžiulė kartoninė dėžė. Jis atrodė žemesnis, nei Misė atminė. Šviesūs plaukai retesni. O tas kreivas priekinis dantis, kuris kadaise, rodos, teikė jam žavesio, vertė ilgėtis tobulos Sebastiano šypsenos.

– Oho. – Jo akys išsiplėtė. – Atrodai neįtikėtinai.

– Ačiū. – Ji vilkėjo nauja, dar Las Vegase įsigyta suk­nele, vildamasi išvysti, kaip nepaprasta ugnimi įsižiebia Sebastiano akys – ugnimi, kuri bylodavo jį vertinant jos pasirinktą drabužį ir trokštant malonumo jį nuo jos nuvilkti. – Ką čia veiki?

– Tikrai. – Timas stebeilijo į ją taip, tarsi niekada gyvenime nebūtų matęs. – Atrodai seksualiai.