Кэт Шилд: Išlošta naktis

– Vieną dieną. – Svaigstančia nuo nusivylimo galva Misė visgi prisivertė paklausti. – Kur link suki?

Sebastianas stvėrė ją už rankų virš alkūnių ir atsuko veidu į naktinį stalelį. Kai jos akys apsistojo prie knygos apie nėštumą, kurią praėjusį vakarą skaitė lovoje, gerklėje įstrigo šūksmas.

– Ar tu nėščia?

– Taip.

– Ar ketinai man apie tai pasakyti?

Ją pervėrė baisus skausmas.

– Taip. – Tačiau prieš atsakydama ji pernelyg ilgai dvejojo.

Sebastiano kūnas vibravo nuo tramdomo įsiūčio.

– Jau pirmą naktį mane pakišai, ar ne?

– Ką? – Ji susigūžė nuo akyse žėrinčio įtarumo. – Ne.

Tačiau Misės neigimo jis negirdėjo. O jei ir girdėjo, nepatikėjo. Sebastiano pirštai susmigo jai į kūną ir neleido pasprukti nuo negailestingo žvilgsnio.

– Supratai, kad esi nėščia. Vaikinas tave metė. Sugundei mane, kad patikėčiau, jog kūdikis mano.

Jo kaltinimas smogė tarsi peiliu. Misė buvo per daug priblokšta, kad gintųsi. Svirduliuodama nuo įtampos ji stengėsi kvėpuoti.

Ji nesistebėjo, kad Sebastianas priėjo prie tokios išvados. Buvusi žmona už jo ištekėjo pasinaudodama melagingu nėštumu. Kodėl jis turėtų pasitikėti kita moterimi?

Tačiau tai, kad jis patikėjo Misę galint su juo šitaip pasielgti, iš karto privertė ją elgtis gynybiškai. Jos raumenys įsitempė, nugara išsitiesino. Delnais įsirėmusi Sebastianui į krūtinę ji nukreipė į jį tamsiausią žvilgsnį.

Tačiau po įsiūčiu slėpėsi sužalota širdis. Dėl skausmo atrodyti stipriai sekėsi sunkiai. Misė tikėjosi būti geriau pasiruošusi šiai akimirkai. Nejaugi dar rytą po jų pirmojo pasimylėjimo nematė, kuo viskas baigsis? Visgi žinojimas, kad Sebastianas galiausiai ją atstums, ir to išsipildymas skyrėsi kaip diena ir naktis.

Giliai širdyje Misė norėjo juo pasitikėti. Netgi buvo pradėjusi. Po labdaringo vakaro joje sudygo vilties sėkla. Nors ji visomis išgalėmis stengėsi neleisti jai įsišaknyti, kiek­viena kūno ląstelė troško, kad jų santykiai pavyktų. Be abejo, ir Sebastiano įtikinėjimai, kad ji puikiai pritaptų jo pasaulyje, nenuėjo veltui. Kad jis būtų šalia, ją saugotų.

Tik pažiūrėkite, kiek ilgai tai truko.

– Atsakyk man, po galais. – Sebastianas sugriežė dantimis, atrodė pasirengęs papurtyti ją, jeigu nepasakys teisybės. – Ar kūdikis – tavo vaikino?

Melas, kurį ji nuo pradžių ketino jam pateikti kaip tiesą, dabar pakibo ant liežuvio galo. Būtų taip lengva pasakyti, kad kūdikis Timo, nes Sebastianas nieko kito išgirsti ir nesitiki. Ji prarastų jį. Bet argi ne tai, jos manymu, ir yra geriausia išeitis visiems suinteresuotiems asmenims?

Misė pakėlė ranką ir išsilaisvino iš jo gniaužtų.

– Šis kūdikis mano. Ir niekieno daugiau.

– Liaukis išsisukinėjusi, – iškošė Sebastianas. Jo akys degė įsiūčiu ir neviltimi. – Kas tėvas?

– Kokia prasmė tau sakyti? Ir taip esi įsitikinęs, kad kūdikis Timo. – Jai ėmė svaigti galva. Šią akimirką ant kojų padėjo išsilaikyti tik išdidumas. – Privalai išeiti.

Misės balsas skambėjo stebuklingai ramiai. Nors ji įtikinėjo save, kad taip bus geriausia, pakelti iš Sebastiano žvilgsnio sklindančią neapykantą buvo nė kiek ne lengviau. Akis jai degino ašaros. Bet verkti buvo nevalia. Ji neverks.

Sebastianas įtraukė pilnus plaučius oro. Krūtinė išsipūtė. Bute buvo taip tylu, kad buvo girdėti virtuvėje burzgiantis šaldytuvas. Savo širdies plakimą ji girdėjo net ausyse. Pagaliau Sebastianas iškvėpė. Žodžiai, kuriuos ištarė, ją dar labiau pribloškė.

– Be tavęs niekur neisiu. – Jis atrodė atgavęs savitvardą. – Mudviejų laukia mano šeima. Turime dalyvauti mamos gimtadienyje.

– Tavo šeima laukia tavęs. – Išsekusi Misė papurtė galvą. – Niekur neisiu.

Kodėl po to, kas tarp jųdviejų ką tik įvyko, jis vis dar nori su ja bendrauti? Jau kitą akimirką Misei į galvą atėjo atsakymas. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jis nenutraukė santuokos ir su Šandra, nepaisant visų jos kvailysčių. Sebastianas – iš tų, kurie gerbia įsipareigojimus.

– Eisi, net jeigu privalėsiu tave nunešti.

Įsitikinusi, kad jis tikrai taip ir padarys, Misė paėmė indą su ištirpusiais ledais ir užsivertė sau ant galvos. Lipnus, šaltas skystis permerkė plaukus ir ėmė tekėti už apykaklės; ji prikando lūpą, kad sulaikytų beišsprūstantį viauktelėjimą. Gražioji suknelė buvo sugadinta, tačiau Sebastiano veide atsispindintis šokas atpirko bet kokį praradimą.

– Gal išsikraustei iš proto? – paklausė jis.

– Išsikrausčiau jau prieš ketverius metus, kai atėjau pas tave dirbti. – Gerkle pakilo isteriškas kikenimas, kurį iš karto užgožė trūksminga rauda. Tik Sebastianas gebėdavo sukelti joje tokius beprotiškus impulsus. Metų, kuriuos ji praleido stengdamasi pažaboti laukinę prigimtį, kaip nebūta.

– Eik nusiprausti ir persirengti, paskambinsiu ir visiems pranešiu, kad vėluosime.

Ji papurtė galvą.

Trys šokoladiniai lašai gėrėsi ir į jo gražųjį kostiumą.

– Niekur su tavimi nevažiuosiu.

– Gerai. – Jo veidas tapo kietas tarsi granitas. – Tada prieš man išeinant atsakyk į vieną paprastą klausimą. Ar kūdikis mano?

Misę apėmė keista ramybė. Ji jautėsi atsiribojusi ir nuo miegamojo, ir nuo Sebastiano. Šitaip kadaise jai atsuko nugarą Dužius. O ji tikėjo, kad yra jam svarbi. Ji juo pasitikėjo, ir nusivylimo skausmas tebebuvo gyvas net po penkiolikos metų.

Tačiau jausmai Sebastianui nebuvo paaugliškas įsimylėjimas. Ji mylėjo jį visa esybe, o jis ją apkaltino siaubingu dalyku.

– Taip, – sušnibždėjo ji, o tuščias kiautas tik ir laukė, kad galės prisipildyti agonijos. – Kūdikis tavo. Bet nuo šiol aš niekada nepriklausysiu tau.

Vienuoliktas skyrius

Sebastianui važiuojant į tėvų namus, Misės nuosprendis tarsi laidotuvių giesmė gaudė ausyse. Ji niekada jam nepriklausys. Štai čia ji klysta. Jeigu Misė laukiasi jo kūdikio, netrukus supras, kad vien žodžiais jo neatbaidys. Dabar jam tereikia šiek tiek laiko atgauti savitvardą.

Kai Sebastianas sužinojo, kad ji nėščia ir ketino nuslėpti nuo jo tiesą, jį užvaldė visos neigiamos kada nors su santykiais sietos emocijos. Kiek triukų, siekdama jo dėmesio, buvo iškrėtusi Šandra? Per daug, kad net galėtų suskaičiuoti.

Tačiau Misė nėra jo buvusi žmona. Jis klydo abi moteris piešdamas tuo pačiu teptuku. Misė nė už ką nepasinaudotų kito vyro kūdikiu kaip masalu įvilioti jį į santuoką. Ne, atvirkščiai. Jis nenustebtų sužinojęs, kad ji melavo norėdama palengvinti jam padėtį.

Vaikas, kurį Misė nešioja, yra jo. Giliai viduje Sebastianas žinojo atsakymą dar prieš užduodamas klausimą. Jis niekada neturėjo leisti, kad praeities klaidos sugriautų jo ateities laimę.

Keikdamasis jis iki galo nuspaudė stabdį ir sustojo likus vos keliems coliams iki Makso automobilio, kuris stovėjo įvažiuojamajame keliuke. Išsiblaškymas prie vairo Sebastianui nebuvo būdingas. Kita vertus, nuo pat pirmosios nakties Las Vegase jis ėmė elgtis neatpažįstamai.

Priešais tėvų namus stovėjo ir daugiau pažįstamų automobilių. Vakaras buvo prasidėjęs. O jis vienas paskutinių svečių. Klausydamasis rimstančio variklio gaudesio Sebastianas aštriai jautė tuštumą keleivio sėdynėje. Šį vakarą jis įsivaizdavo ne taip.

Mama jį pasitiko pirmoji.

– Su gimimo diena. – Sebastianas pakštelėjo ją į skruostą ir įspraudė į ranką dovaną. – Atleisk, kad vėluoju.

– Kur Misė?

– Jos nebus.

– Kodėl?