Кэт Шилд - Išlošta naktis

– Sveika, Mise.

– Sveikas. – Jos burna buvo taip išdžiūvusi, kad liežuvis neapsivertė pasakyti ko nors daugiau. Švarus prakaito, muilo ir dar kažko, būdingo vien Sebastianui, kvapas nepaprastai viliojo, ir tik susikišusi rankas į kišenes ji pajėgė susilaikyti jo nepalietusi. – Ačiū, kad padedi, bet tikrai nebūtina.

Jis taip pat buvo užsimaukšlinęs skrybėlę. Platus kraštas metė ant akių šešėlį, ir jai beliko spėlioti, kas dedasi jo galvoje.

– Džiaugiuosi, kad galiu pagelbėti.

– Nežinojau, jog moki laikyti rankose plaktuką.

– Laikei mane išlepintu turčiumi, tiesa?

Misės pečiai nusviro.

– Ar gali mane dėl to kaltinti? – Pasidavusi pagundai ji paėmė Sebastiano ranką ir apvertė delnu į viršų, kad galėtų perbraukti per jo linijas ir kontūrus. Ant odos ji užtiko sukietėjimų, kurių net nepagalvojo ten galint būti – senų nuospaudų, kurios rodė, jog jis ne visą gyvenimą praleido prie darbo stalo. – Tavo delnai nepanašūs į tikro darbininko, bet ir ne švelnūs. – Ne tokie kaip Timo. Timui veikiausiai nė karto neteko dirbti jokio fizinio darbo.

– Verčiau jau valgyk. Pertrauka tetruks penkiolika menučių. – Deividas atkišo Sebastianui sumuštinį ir metė į Misę reikšmingą žvilgsnį. – Gal atneštum Sebastianui buteliuką vandens?

– Tuojau pat. – Nukreipusi į brolį ne ką mažiau reikšmingą žvilgsnį ji paleido Sebastiano plaštaką. Kai po kelių sekundžių grįžo nešina buteliuku, broliai buvo ratu apstoję Sebastianą ir neleido jai su juo pasikalbėti.

Kodėl jie stengiasi neleisti jiedviem pabūti drauge? Ką nori apsaugoti – ją ar jį? Stebėdama penkių vyrų brolybę Misė nusprendė, kad jos broliai susitelkė Sebastiano pusėje. Viduje ėmė kunkuliuoti priešiškumas. Net jo šeima nemano, kad ji tinka jam į porą.

Dvyliktas skyrius

Tik sulaukęs, kada Misė ir jos brolienės išvažiuos, Sebastianas vėl kibo į darbus. Važiuodamas į kitą Teksaso valstijos pusę ir kurdamas Misės atsikovojimo strategiją, stogų taisymo į savo planus Sebastianas nebuvo įtraukęs; bet dabar, kad jau buvo čia, prisiminė, kokį pasitenkinimą teikia gerai atliktas darbas.

Popietė pralėkė nepastebimai. Drauge su Misės broliais klausydamasis namo šeimininko padėkų ir padėdamas surinkti įrankius, Sebastianas jautė malonų maudimą raumenyse.

– Nuoširdžiai vertiname tavo pagalbą, – uždarydamas pikapo bortą padėkojo Metas.

Deividas linktelėjo.

– Be tavęs taip greitai nebūtume susisukę.

– Man patiko. – Sebastianas įsėdo į pikapą šalia Meto ir iškišo alkūnę pro atvirą langą. – Kiek dar projektų turite?

– O kiek savaičių gali pasilikti?

Sebastianas nusijuokė, bet netrukus ėmė rimtai svarstyti užduotą klausimą. Kada paskutinį kartą jis buvo atitrūkęs nuo darbų ir maloniai leido laiką? Tikriausiai paskutinės atostogos buvo jo medaus mėnuo. Bet net ir jo nepavadinsi maloniu.

Metas visu greičiu lėkė per miestelį atgal į kleboniją. Sebastianas nusiėmė kepurę ir leido vėjui nuo antakių ir smilkinių džiovinti prakaitą. Misės šeima jam patiko. Iš pradžių, sužinojęs, kad Misės tėvas dvasininkas, labai nustebo.

Kodėl ji jam nė karto neužsiminė apie tokį svarbų savo gyvenimo aspektą? Kodėl reikėjo tai slėpti? Iš to, ką matė, gėdytis nebuvo ko. Broliai buvo laimingai vedę ir turėjo vaikų. Jie dirbo gerus darbus ir buvo gerbiami bendruomenės nariai. Gal jis dar ko nors nežino?

Ketverius metus Misė rengėsi ir elgėsi konservatyviai. Kuklūs drabužiai, kuklus gyvenimo būdas.

Paskui, Las Vegase, ji atskleidė visai kitokį savo veidą, apie kurį jis nė nenutuokė. Sebastianas mylėjo abi moteris. O dabar, praleidęs šiek tiek laiko su Misės šeima, buvo pasiryžęs neleisti jai dingti iš jo gyvenimo.

Kai Metas nuvažiavo, Sebastianas jam pasaliutavo. Nekantraudamas kuo greičiau pasikalbėti su Mise, jis žengė į namą laikydamas rankoje skrybėlę. Kai atvežusi priešpiečius ji paėmė jį už rankos ir perbraukė per delno linijas, įsiaudrino ne vien jo libido. Jeigu šalia nebūtų stovėję broliai, būtų stvėręs ją į glėbį ir bučiavęs tol, kol ji pažadėtų jį mylėti, gerbti ir saugoti, iki mirtis juos išskirs.

Tačiau kai tiek visko jai prišnekėjo, Misės sutikimo nebegalėjo tikėtis kaip savaime suprantamo dalyko.

Sebastianui įėjus pro duris, amžių sandūroje suręstas namas jį pasitiko tyla. Senos lentos girgždėjo einant link užpakalinių durų. Stabtelėjęs virtuvėje atsigerti vandens jis pamatė kieme Misę, kuri kauptuku ravėjo piktžolėmis apaugusias klombas. Kai ji suklupo ant visų keturių, kad galėtų išrauti pernelyg arti daugiamečių gėlių sudygusias žoles, Sebastianas, norėdamas netrukdomas pasigėrėti džinsiniais šortais apteptais jos sėdmenimis, žengė į verandą.

Jam iš gerklės išsiveržė atodūsis. Toji moteris, kad ir iš kurio kampo žiūrėtum, – tikras žavesio įsikūnijimas. Nors šiuo metu jo akį labiausiai traukė į jį atsukti sėdmenų apvalumai. Plačiai šypsodamasis jis ėmė leistis laipteliais žemyn, kad galėtų pasižiūrėti į ją iš arčiau.

– Stogo darbai baigti? – Ji atsitiesė ir nusibraukė prakaitą, palikdama ant antakio purvo rėžį.

Kiek laiko ji jau nutuokia, kad jis čia? Ar jaučia jo artumą taip pat, kaip jis jos? Gal juos jungia nematoma gija?

– Baigėme prieš pusvalandį. – Jis atsisėdo šalia Misės. – Atrodo, kad šis darbas sukurtas tau vienai.

– Nuo tada, kai išvažiavau, niekas neranda laiko prižiūrėti sodą. – Ji vėl ėmėsi ravėti. – Mama dievino sodininkystę. Visas šias klombas ji pati ir sukūrė. Po infarkto sodo priežiūra atiteko man. – Misė kibo į piktžoles taip, tarsi jos būtų asmeninis priešas. – Nekęsdavau šio darbo. Išravėti vieną ežią užtrukdavo kelias valandas. O tos kvailos piktžolės per naktį ir vėl suželdavo. Mulčiavimas šiek tiek padeda, bet žolės vis tiek randa pro kur išlįsti.

– Gyvenime kai kurie dalykai tokie jau yra – randa būdą vešėti ten, kur nėra pageidaujami. – Sebastianas ilgėjosi ją paliesti, troško priversti ją nugriauti sieną, kurią buvo pasistačiusi saugodamasi jo.

– Mano mama buvo dosniausias ir geriausias pasaulyje žmogus. Visi ją mylėjo. – Ji dūrė į žemę kastuvėliu, išlaisvino piktžolės šaknis ir išrovusi ją nusviedė į šalį. Šis veiksmas dvelkė katarsiu. Lyg Misė atsikratytų ją kamuojančių negerumų. – Aš su ja nesutariau. Veikiausiai nesu geras žmogus.

Misė apie savo mamą niekada nekalbėdavo; Sebastianas žinojo tik tiek, kad kai jai buvo penkiolika, mama patyrė širdies smūgį ir praėjus dešimčiai metų mirė.

– Aš su tėvu taip pat nesutariu, – pasakė Sebastianas. – Nieko keista su vienu iš tėvų sutarti geriau nei su kitu.

– Kai augau, tėvas mane mylėjo besąlygiškai. Tik mama mane visą laiką mėgino paversti kažkuo kitu.

– Kuo kitu?

– Padaryti mane ne tokią berniukišką, panašesnę į damą. – Misė paniekinamai išpūtė orą. – Nesuprantu, kodėl ji tikėjosi, kad elgsiuosi kaip mergaitė, kai tenorėjau lakstyti su keturiais broliais ir daryti tai, ką darydavo jie. – Įsmeigusi kastuvėlį į dirvožemį Misė atsisėdo ir nusibraukė nuo kelių žemes. – Matai šiuos randus? Susižalojau šokdama dviračiu nuo tramplino, kurį broliai buvo sukonstravę stovėjimo aikštelėje už bažnyčios. Dar ir ranką susilaužiau. – Ji papurtė galvą. – Ir kaip manai? Ar juos kas nors barė, kad paskatino mane tokiam šuoliui? Ne. Tai aš buvau apšaukta, kad taip neatsakingai elgiausi. – Rankomis apkabinusi kelius Misė įrėmė į juos smakrą. – Kitą kartą vos nenuskendau ežere, nes šokau nuo prieplaukos ir panirusi pernelyg giliai susitrenkiau galvą. Nors tai nutiko dėl brolių kaltės, visą likusią vasarą buvau prigrasyta net nesiartinti prie ežero.