Нора Робертс - Reifo Makeido sugrįžimas

– Du kapralus?

– Turėtum paklausti senosios ponios Mec. Jai patinka pasakoti tą istoriją. Koks čia laikrodis? – Susidomėjęs Reifas užkišo pirštą už dvigubo juodo guminio dirželio.

– Maždaug 20 amžiaus trečio dešimtmečio. Guma ir markazitas. O ką turiu žinoti apie tuos du kapralus?

– Atrodo, du kareiviai pasimetė nuo savo pulkų mūšio metu. Kukurūzų laukas į rytus nuo čia skendėjo dūmuose sproginėjant parakui. Kai kurie būriais klaidžiojo tarp medžių, kiti tiesiog pasiklydo ar merdėjo.

– Dalis mūšio vyko čia, jūsų laukuose?

– Dalis. Parko tarnyba yra pažymėjusi tai specialiais ženklais. Taigi tie du – vienas priklausė Sąjungai, kitas Konfederacijai – atsiskyrė nuo savo pulkų. Jie buvo dar visai jauni, tikriausiai baisiai išsigandę. Nelaimei, abu susitiko girioje, kuri skiria Makeidų ir Barlou žemes.

– A. – Susimąsčiusi ji nusibraukė atgal plaukus. – Buvau pamiršusi, kad abu ūkiai ribojasi.

– Tiesiai per girią nuo mūsų namų iki jų – mažiau nei pusė mylios. Taigi jie susidūrė akis į akį. Jei nors vienas būtų turėjęs bent kruopelę sveikos nuovokos, būtų nėręs į krūmus ir dėkojęs Dievui, kad spėjo pasislėpti. Bet jie taip nepadarė. – Reifas pakėlė puodelį. – Vienas kitam įtaisė po skylę. Neaišku, kuris pirmas nušliaužė tolyn. Konfederatų kareivis nusigavo iki Barlou namų. Tikriausiai buvo leisgyvis, bet sugebėjo užropoti verandos laiptais. Viena iš tarnaičių pamatė jį ir, kadangi buvo pietinių valstijų šalininkė, įsitraukė vidun. O gal tiesiog pasigailėjo kone mirtinai nukraujavusio vaikio.

– Ir jis numirė namuose, – sumurmėjo Regana gailėdamasi, kad visa tai labai aiškiai įsivaizduoja.

– Taip. Tarnaitė nubėgo pakviesti šeimininkės. Abigalės Obrajan Barlou, Karolinos Obrajan dukros. Abigalė paliepė užnešti vaikinuką į antrą aukštą, kur galėtų sutvarstyti žaizdas. Bet atėjo jos vyras ir nušovė tą vaikį tiesiai ant laiptų.

Liūdesį staiga pakeitė siaubas.

– O Dieve! Kodėl?

– Jo žmona neturėjo net prisiliesti prie konfederatų kareivio! Ji mirė po dvejų metų savo kambaryje. Pasakojama, kad nuo to karto savo vyrui nepratarė nė žodžio – nors tikriausiai ir anksčiau jie nelabai turėjo apie ką kalbėtis. Tai buvo iš anksto tėvų suplanuotos vedybos. Sklido gandai, kad jis dažnai ją mušdavo.

– Kitais žodžiais tariant, – įsitempusi pasakė Regana, – jis buvo tikras despotas.

– Tokia štai istorija. Abigalė buvo švelni ir labai nelaiminga.

– Pakliuvusi į spąstus, – sumurmėjo Regana galvodama apie Kesę.

– Vargu ar tais laikais žmonės kalbėdavo apie smurtą šeimoje. Skyrybos... – Jis gūžtelėjo pečiais. – Tikriausiai tokios galimybės ji neturėjo. Šiaip ar taip, vaikinuko nugalabijimas jos akyse perpildė kantrybės taurę. Tokio žiaurumo ji nepakėlė. Bet tai tik dalis istorijos. Ta, kurią yra girdėjęs visas miestas.

– Ar žinoma ir daugiau? – Regana atsidususi pakilo. – Mielai išgerčiau dar kavos.

– Jankis nusvirduliavo į kitą pusę, – tęsė Reifas, prieš tai tyliai padėkojęs, kad įpylė kavos ir jam. – Mano prosenelis rado jį be sąmonės prie rūkyklos. Prosenelis buvo netekęs vyriausiojo sūnaus prie Buliaus upelio – jis mirė vilkėdamas pilką konfederatų uniformą.

Regana užsimerkė.

– Jis nušovė vaikiną.

– Ne. Gal ir toptelėjo tokia mintis, gal norėjo tiesiog nueiti ir palikti jį mirtinai nukraujuoti. Tačiau parsinešė namo, į virtuvę. Jis, žmona ir dukterys sutvarstė žaizdas ant stalo. Ne, ne ant šito, – pridūrė Reifas, vos pastebimai šyptelėjęs.

– Tai bent nuraminai.

– Kelis kartus jis buvo atgavęs sąmonę, norėjo kažką pasakyti. Bet buvo per silpnas. Ištempė visą dieną ir beveik visą naktį, o paryčiais mirė.

– Jie bent jau stengėsi jam padėti.

– Taip, bet jų virtuvėje gulėjo negyvas Sąjungos kareivis, grindys buvo išteptos krauju. Visi jų pažįstami žinojo, kad jie yra užkietėję Pietų šalininkai, jau praradę vieną sūnų šiame kare, o kiti du vis dar kovojo konfederatų pusėje. Jie išsigando ir paslėpė kūną. Sutemus palaidojo jį su uniforma, ginklu ir motinos laišku kišenėje. – Reifas ramiai pažvelgė į Reganą. – Štai kodėl vaidenasi ir šiuose namuose. Pamaniau, kad tau bus įdomu.

Ji kurį laiką tylėjo, paskui pastūmė į šalį kavos puodelį.

– Ir šitame name vaidenasi?

– Name, girioje, laukuose. Pripranti prie viso to, prie nedidelio triukšmo, keistų pojūčių. Mes niekad apie tai daug nekalbėjome – tiesiog taip yra. Gali kažką pajusti girioje arba laukuose, kai rytas ūkanotas ir tylus. – Jis šyptelėjo pastebėjęs smalsumą jos akyse. – Netgi niekuo netikinčius buvusio mūšio lauke apima keistas jausmas. Po mamos mirties net ir namas atrodė neramus. O gal tai tik aš buvau praradęs ramybę.

– Todėl ir išvažiavai?

– Išvažiavau dėl daugybės priežasčių.

– O sugrįžai?..

– Taip pat esama vienos kitos priežasties. Papasakojau tau pirmą istorijos dalį, nes, manau, turėtum žinoti apie Barlou namus, jei ruošiesi ten dirbti. O visa kita papasakojau... – jis ištiesė ranką ir atsegė dvi juodas jos švarkelio sagutes, – nes ketinu kurį laiką čia pagyventi. Dabar apsispręsk, norėsi, kad tave atsivežčiau čia, ar man atvažiuoti pas tave.

– Mano prekės parduotuvėje, taigi...

– Aš kalbu ne apie prekes. – Jis suėmė už smakro ir nenuleisdamas akių pabučiavo ją į lūpas.

Iš pradžių švelniai, lyg tirdamas. Tada, sumurmėjęs iš malonumo, giliau, praverdamas ir šildydamas jos lūpas. Jis matė tankiai plazdančias blakstienas, juto, kaip ji atsiduso, kaip smarkiai ėmė tvinkčioti pulsas žemiau smakro, po jo pirštais. Miglotas odos kvapas ir vėsaus vandens skonio lūpos sudarė gundantį kontrastą.

Regana laikė rankas tvirtai sugniaužusi sau ant kelių. Ir pati stebėjosi, kad trokšta jas pakelti. Perbraukti pirštais jam per plaukus, paliesti raumenis po nublukusiais flaneliniais marškiniais. Tačiau to nedarė. Akimirką gal ir leidosi užliejama saldaus malonumo, netgi stulbinančio geismo, bet galvos nepametė.

Kai jis atsilošė, ji vis dar laikė rankas ant kelių ir kurį laiką tylėjo bijodama, kad suvirpės balsas.

– Mes esame verslo partneriai, ne draugai.

– Taip, dirbsime kartu, – sutiko jis.

– Ar būtum taip pasielgęs, jei būčiau vyras?

Reifas išpūtė akis. Pradėjo kikenti, paskui užsikvatojo, o ji pasijuto nesmagiai dėl tokio kvailo klausimo.

– Galiu tvirtai atsakyti „ne“. Nujaučiu, kad tokiu atveju ir tu nebūtum atsakiusi į mano bučinį.

– Paklausyk, išsiaiškinkime viską. Aš daug girdėjau apie brolius Makeidus, apie tai, kaip jiems neįstengia atsispirti moterys.

– Tai mūsų gyvenimo prakeiksmas.

Ji nesišypsos – net jei teks tvirtai sukąsti dantis.

– Manęs nedomina greitas pasivoliojimas, trumpas nuotykis ar meilės romanas – tai yra viskas, kas su tuo susiję.

Po galais, būdama tokia pabrėžtinai ori ji dar labiau jį traukė.

– Man bus labai malonu stengtis pakeisti tavo nuomonę. Gal norėtum pradėti nuo greito pasivoliojimo ir pamažu pereiti visas stadijas?

Regana pašoko ir apsivilko paltą.

– Pasapnuok.

– Tu teisi, tikrai sapnuosiu. Ar galėčiau pakviesti tave vakarienės?

– Ar galėtum nuvežti mane prie automobilio?

– Gerai. – Visai neįsižeidęs Reifas atsistojo ir nusikabino paltą nuo kablio. Apsivilkęs ištiesė ranką ir ištraukė Reganos plaukus iš po jos palto apykaklės. – Šiuo metų laiku naktys šaltos ir ilgos.